Kuo buvo žymus 1920-ųjų sausio mėnuo? JAV pradėjo galioti konstitucijos pataisa, įteisinusi sausąjį įstatymą ir pradėjusi prohibicijos erą. Taip pat įvyko pirmasis Tautų Sąjungos posėdis ir įsigaliojo Versalio taika.
O dar tą mėnesį Vokietijoje pirmą kartą išleisti „Siono išminčių protokolai“ – tarp 1897 ir 1903 m. Rusijoje atsiradęs caro slaptosios policijos kūrinys, kuriame išdėstomi žydų sąmokslo planai pavergti pasaulį ir kuris, beje, daugiausia nuplagijuotas (pakeičiant liberalus žydais) nuo puse šimtmečio anksčiau išleistos satyros, nukreiptos prieš Napoleoną III.
Tais pačiais 1920-aisiais „Protokolus“ Jungtinėse Amerikos Valstijose perspausdino automobilių pramonės magnatui Henriui Fordui priklausantis savaitraštis „The Dearborn Independent“ (nemokamai dalintas visiems „Ford“ kompanijos automobilių pirkėjams). Dar po kurio laiko visa H. Fordo iniciatyva leista antisemitinė medžiaga sudėta į knygą „Tarptautinis žydas: Svarbiausia pasaulio problema“, išspausdintą Vokietijoje ir tapusia veikalu, įkvėpusiu holokaustą.
„Protokolai“ cituojami ir šiandien. Tiesa, dažniausiai kaip literatūros kūrinys, pradėjęs sąmokslo teorijų madą ir tapęs vienu kertinių šiuolaikinio antisemitizmo akmenų. Tačiau ir kiekvieną kartą, kai interneto komentaruose užtinkame eilinę susirūpinusio veikėjo repliką apie žydų sąmokslą, galime už tai „padėkoti“ caro saugumo tarnyboms.
„Norėtųsi manyti, kad tokias mintis skleidžiantys žmonės – kažkokia marginali grupė. Bet atkreipkime dėmesį į tuos, kurie buvo patraukti atsakomybėn už antisemitinius komentarus internete. Atrodytų, tai turėtų būti chuliganai, nusikaltėliai, jokio išsilavinimo neturintys žmonės. Tačiau jei pažiūrėsime, kas jie tokie, pamatysime – tai gydytojai, studentai, žmonės, tarnaujantys kariuomenėje“, – mintimis dalinasi Lietuvos žydų bendruomenės vykdomasis direktorius Simonas Gurevičius.
Anot jo, pagrindinė aršios rasinės neapykantos priežastis – neišprusimas. Antisemitizmo šaknų galime atrasti dar viduramžiais, kai žydų bendruomenės buvo kaltinamos maro sukėlimu, šulinių nuodijimu ir panašiomis išgalvotomis nuodėmėmis, atsiradusiomis iš nepasitikėjimo uždarose bendruomenėse gyvenančiais kitataučiais.
Tiesa, iki mūsų dienų išliko dar keletas to laikmečio liekanų. Viena – mitas, aprašantis kraujo naudojimą įvairiuose religiniuose ritualuose. Glaudžiai susijęs su religine nesantaika tarp žydų ir krikščionių, viduramžiais jis buvo pagrįstas kaltinimu, kad per Velykas (tiksliau, tuo pat metu švenčiamą Pesachą), nužudant pagautą krikščionį, žydų bendruomenėse yra rituališkai imituojamas Kristaus nukryžiavimas. Laikui bėgant šis mitas transformavosi, įgaudamas Lietuvoje geriau žinomą pavidalą: neva kepdami paplotėlius, macus, žydai į tešlą įmaišo krikščionių (dažniausiai – vaikų) kraują.
Nepaisant akivaizdaus prieštaravimo košerinės mitybos tradicijai, šį pasakojimą tikriausiai yra tekę girdėti daugeliui. Jis buvo ypač paplitęs XIX a. ir XX a. pradžioje, apipintas absurdiškomis detalėmis ir sietas su daugybe neišaiškintų nusikaltimų. Tačiau šiandieną jo paplitimas nublanksta prieš kitus mūsų laikais susiformavusius stereotipus.
„Siono išminčių protokole“ sukurto pasaulio užvaldymo mito kilmę nesunku logiškai paaiškinti. Itin pastebimas žydų dominavimas finansų ir verslo sektoriuose: anot populiaraus Izraelio naujienų portalo Ynetnews.com iš 400 „Forbes“ sąraše esančių turtingiausių Amerikos žmonių, daugiau kaip 25 proc. yra žydai. Panašią statistiką rasti nesunku, iš pažiūros ji tik patvirtina įvairias visuomenėje paplitusias nuomones.
Ši tendencija atsekama iki pat viduramžių, kai krikščioniškose valstybėse vertimasis pinigų skolinimu ar gyvenimas iš palūkanų buvo draudžiamas. Apribojimas netaikytas žydams, kurių religinė praktika leido už palūkanas skolinti pinigus kitatikiams, dėl to dauguma finansinių reikalų buvo tvarkoma būtent per žydų bendruomenes. Tokiomis sąlygomis iškilo dauguma garsių bankininkų šeimų, taip pat susiformavo ir turtingo žydo stereotipas.
„Norėčiau tikėti, kad daugelis žmonių šiais laikais atsisako antisemitinių mitų, bet realybėje matau, jog taip nėra. Paimkime kad ir mitą, jog žydai – labai turtinga tauta. Dažnai dirbant bendruomenėje, bendraujant su valdininkais tenka su šiuo požiūriu susidurti, – pasakoja S. Gurevičius. – Lietuvoje gyvena apie 5 tūkst. žydų, o Lietuvos žydų bendruomenės socialinis centras aptarnauja daugiau nei 1500 žmonių. Tai reiškia, kad kas trečias Lietuvoje gyvenantis žydas gauna socialinę paramą iš bendruomenės. Ir patikėkit manim, tai nėra kažkokie bankininkai, tai žmonės, kuriems socialinė parama iš tiesų reikalinga.“
Tarpukariu prekybos ir finansų sektoriuose žydai dominavo, tai kėlė maištingas nuotaikas visuomenėje, tačiau antisemitizmas buvo žabojamas ir pasireikšdavo gana vangiai. Padėtis pasikeitė po okupacijų. S. Gurevičiaus teigimu, tada išsikerojo ir pagrindine bet kokios rasinės neapykantos priežastimi laikomas dualistinis skirstymas į „savus“ ir „svetimus“, kuris buvo palaikomas sovietinės propagandos sistemos ir kurį, dažniausiai nesavavališkai, žmonės perėmė.
„Ką sovietinėje mokykloje galima buvo išmokti apie žydus? Žydai – kapitalistai, sionistai, turtingi, religingi. Visi šie terminai buvo neigiami. O kas dėl holokausto? Juk jo sovietmečiu nebuvo, naciai žudė tik sovietų piliečius. Tad nenuostabu, jog yra karta, kuri apie žydus labai mažai žino“, – teigia S. Gurevičius.
Tačiau, anot žydų bendruomenės vykdomojo direktoriaus, daugiausia vilties galima dėti į jaunąją kartą, kuri turi galimybę pasidomėti žydų tradicijomis ir istorija bei atmesti paplitusius mitus. Vienintelė kliūtis tam – abejingumas. Jis lengvai pastebimas tarp politikų, abejingi žmonės sudaro ir didžiąją visuomenės dalį. Nors agresyvumas tokiems nebūdingas, 2011 m. apklausos duomenimis, net 45 proc. Lietuvos gyventojų nenorėtų gyventi žydų kaimynystėje. Rasti logišką paaiškinimą šiam fenomenui būtų gana sunku.
Tam tikri bent iš dalies antisemitiniai elementai yra įsišakniję į lietuvių kultūrą tiek, kad bandymas juos pašalinti beveik beprasmis: įvairios skaičiuotės, per Užgavėnes žydukais besirengiantys vaikai ir kitoks folkloras. Kad ir kokie šie reiškiniai būtų įžeidžiantys, jie yra smarkiai prigiję. S. Gurevičius teigia: „Tokie dalykai lengvai neišnyksta, bet gal tai normalu, gal taip ir turėtų būti – stereotipų neįmanoma taip greitai atsikratyti.“
Tačiau įmanoma atsikratyti mitų, kurių egzistavimas šių dienų kontekste yra sunkiai pateisinamas. Viduramžiais žydai gyvendavo uždaruose bendruomenėse, laikydavosi savitų papročių ir tuo sukeldavo aplinkinių nepasitikėjimą. Šiandien jų atskyrimas nuo visos likusios visuomenės atrodo mažų mažiausiai absurdiškas.
„Daugelis žmonių mano, kad žydų bendruomenė yra kažkokia uždara teritorija, į kurią negalima patekti, – pasakoja S. Gurevičius. – Lygiai kaip galima ateiti į bažnyčią, galima užeiti ir į sinagogą. Jei kam nors kyla klausimų dėl žydų papročių, jis drąsiai gali užsukti į bendruomenę arba paskaityti internete. Tikiuosi, kad su laiku uždarumo mitas išnyks, tačiau tam reikia visų mūsų bendrų pastangų.“