Parašyta 2012-uosiuose Kristaus metuose, suvis prieš pat pasaulio pabaigą.
Kur einam mes su Knysliuku?
Šiuokart mano mažasis draugas Knysliukas tursena paskui mano autoritetingą nugarą į knygyną. Knygyne ieškosim MEDAUS. Teisingiau, aš ieškosiu, nes turiu tam uoslę, o Knysliukas nešios knygų stirtas, dėlios leidinėlius atgal į lentynas ir prilaikys man kopėtėles.
Prieš patogiai atsisėdant priemenėj su kvepiančia knyga rankoje ir aviečių arbata kitoje, yra dar vienas, svarbesnis, pats skaniausias momentas, kai eini į knygyną tos knygos pirkti. Pirkti sau. Lyg būtumei ne tu pats, o kitas Meškiukas, kuriam tavo geraširdis Meškiukas nori šiandien dovanai įteikti Medaus. Ar veikiau – MIADAUS. Paprastai knygose yra daugiau arba mažiau Miadaus. Būna knygų, kurios – grynas Miadus, tirštas ir skalsus nuo pat paviršėlio iki pagrandėlio. Miadus, kurio neskubi kopinėti, mėgaujiesi, netaupydamas Laiko, su siaubu matai Miadų senkant. Tada be gailesčio grįžti atgal, dar ir dar vieną puslapį, grįžti į tą ir aną patį skaniausią puslapį, į puslapio pradžią, čiupinėji tarp eilučių, lyg ten Brailio raštu kas būtų įterpęs slaptą tau vienam skirtą žinutę, nematomu rašalu įbrėžtą paveikslėlį, uostai viršelį, nugarėlę, tarp puslapių (visos knygos, kaip ir visas Medus, kvepia individualiai). Kaip Jonukas žaisliukais esi apsikrovęs savo miego vietą įvairiausių skonių ir nutrintumo knygomis, o kurią nors vieną kasnakt įsibogini guolin. Galop, kad ir pačios saldžiausios knygos Miadus baigiasi, lyžteli paskutinįjį užlapį – tiražą, kada atiduota rinkti spaudai, kokia magiška bibliografinė raidžių ir skaičių kombinacija suteikta autoriui, ir tuščią puodynę dedi lentynon. Retsykiais išsitrauki pauostyti.
Pelėda, įnirtinga spausdinto žodžio gerbėja, šnipštelėjo, kad artėjant Pasaulio Pabaigai (kai baigsis mūsų Šimtamylė Giria su visais geriau ar blogiau gyvenimui pritaikytais Užkampiais) knygynas skelbia totalų išpardavimą. Pelėda seilina pieštuką ir kruopščiai įrašo Universaliojon Jaunojo Pensininko Nuolaidų Kortelėn savo vardą – PIALĖDA.
Didparduotuvė, tarytum Labai Godi Juodoji Skylė, įsiurbia mus su Knysliuku.
Aha, knygynas dūzgia. Tai gerai. Jei dūzgia, turėtų būti ir Miadaus. Toks dūzgiantis dūzgimas be niekur nieko nedūzgia. Reikia paskubėti, Girios gyventojai jau visi ten nudulkėjo, nors, neabejoju, nė vienas neturi tokios pajautos Miadui, kaip aš.
Kvepia ultraužgrietinėlinta kava. Ne pats blogiausias kvapas knygynui. Gerai, kad nedvokia svylančia knygienos skūrele...
Knygynan žengiame lyg pievon. Visokeriopai tvaskančios rausvos, skaisčiai mėlynos, violetinės ir oranžinės knygos vilioja kiekviena savin. Kiek akys užmato – kulinarinių knygų lankos... Lyg bitukė nuo vienos prie kitos laigo Kenga, tai įsidėdama sterblėn, tai išsiimdama blizgią celofanuotą, gausiai ir labai labai apetitingai iliustruotą kulinarinę knygą su svetinga autore viršely. Autorė simbolizuoja laimę. Žvelk vienaip ar kitaip – nuotraukoje tikrai laiminga moteris tarp žydinčių levandų, girliandų, baltų žvakidžių, ji turi gerą vyrą, vundervaikus, jos namai blizga bedulkėm lentynom su skoningais Afrikos ar Meksikos suvenyrais. Arba autorius. Baltais marškiniais ir dantim. Visas respectinis. Knysliukas karštligiškai griebia keletą plonų spalvingų brošiūrėlių apie rudens gėrybių konservavimą, patiekalus iš kiaušinių bei avienos. Paskui Avieną deda atgal. Paskui deda atgal Visa kita, prisiminęs, kad namie turi internetą.
Mažasis Riukas lipniais saldainiuotais pirštukais susikaupęs rakinėja judančias interaktyvios (žviegiančios ir baubiančios) vaikiškos knygelės akutes. Mat kaip, skaityt dar nemoka, o jau žino, kad knygose gali rast įdomių dalykėlių ( vieną akikę jau išlupo). Bet, aiman, čia pat Kenga aptinka dar gausesnius sąžalynus – jie spinduliuoja ir tviska dar didesne laime. Jie apie Gražų Apsimezgimą, Apsiklijavimą Karoliukais, Servetėlių Paveiksliukais, Apie tai, kaip susistatyti gėlių vazonėlius, pagalvėles ir pačiam atsisėsti, panyrant Visiškai Harmoningo Žvėrelio Nirvanon. Labai gražu. Kenga traukia iš sterblės anas knygas ir perdeda sterblėn šias. Jos veide beveik palaima.
Asiliukas maklinėja apie milžinišką piramidės formos statinį, lyg kortų namelį suręstą iš tokios lektūros: ,,Kaip tapti milijonieriumi per tris dienas“, ,,Ką daryti kitą dieną juo tapus“, ,,Kaip elgtis sutikus Nuožmų Ramblį“, ,,Įtikti darbdaviui“, ,,Nuduoti esant Labai Mandriu Žvėreliu“. Rūpestingai renkasi. Po to neria į kito prekystalio atvašynus. Ten stūkso labai juodos knygos auksinėmis raidėmis. Tai knygos apie visokiausias Pasaulio Paslaptis ir pabaigas.
Beprotiškai plačiose knygyno lankose skleidžiasi ir balti, rausvi bei raudoni žiedai. Tai gausiai ir beveik natūralaus dydžio užpakaliais iliustruoti veikalai tema ,,Kaip Meistriškai Daryti Seksą Šimtamylėje Girioje“. Šiose lankose, kur pažvelgsi, tarp knygų rietuvių kyšo Triušio draugų ir giminiečių ausys. Staigiai užvertęs puslapį apie Netipinį Triušienės Uodegėlės Stimuliavimą, Triušis šypteli, rodydamas į savo draugus ir giminiečius: ,,Dauguma turi savybę labai sparčiai daugintis“.
Daugumos nesupaisysi.
Jaunesnės giminietės apgulė plačią lentyną su knygomis ,,Jei laukiatės Triušiuko“, ,,Kas bus: Triušiukas ar Triušytė“, ,,Pirmieji Triušiuko žingsneliai“ ir pan. Šios knygelės trijų spalvų : baltos, rausvos ir dangiškos. Visos kvepia vienodai.
Tigras dėbso į iškilių Girios mafijos, politikos bei popkultūros Veikėjų šypsančias ir labai jau storas biografijas. Jaunieji Triušiokai tampo mamas už skvernų, kišdami joms panosėn visas įmanomas niekad nesibaigiančias ,,drakonines“ istorijas. Kaip tik šiandien ,,N+1-asis DrakonKiškio nuotykis Tolimojoje Planetoje“ – su 90% nuolaida! Drakonknygės vienodo dydžio ir storio, jose daug popieriaus ir mažai žodžių.
Triušiukės kiša po pažasčia flamingo rausvumo knygiūkštes apie tai, kaip Itin Stilingai bučiuotis jaunajai Triušiukei, kad Draugai jos neišjuoktų ir Ką daryti jei tuo momentu netyčia siustelėjai.
Pelėda vis pasivalo rasojančius akinius. Ją domina kalnai egzotiškų meilės romanų, nespjauna ir į vampyrknyges. Skirtingai nei Kregždutė, visas vasaras ir žiemas praleidžianti uokse Pelėda pagarbiai kiloja egzotiškomis gražuolėmis padabintus storus romanus, kurių viršelį pasukus tinkamu kampu, blyksteli čadra ar burka apsigobusios herojės vyzdžiai, visai lyg pačios Pelėdos akys... Ach.
Žinau, kad visuose šiuose begaliniuose atvašynuose Miadaus nerasi. Tiesiog turi būti pakankamai atkaklus ir fiziškai pasirengęs brautis prie pačių tolimiausių lentynų, užvertęs galvą dėbsoti palubėsna, raustis po neišvaizdžių, dažnai net nespalvotų, nekomercializuotų Puodynių eiles.
Ta knygyno vietovė, kurioje glaudžiasi Šimtametės Girios autorių kūryba, žinoma tik Specialistams-Medaus Degustatoriams. Vietovė panaši į Drėgną ir niūrų Nulėpausio Užkampį. Užkampį išnaršysime ne taip, kaip mums siūlo pardavėjas.
Knysliukas velka kopėtėles, aš savo atletišką užpakalį keliu viršutinių lentynų kryptimi. Ten pamačiau stambią ,,Ramunėlės“ tėtušio Jurgio Baltrušaičio rinktinę. Ramunėlėse visada gausu medaus, tą žino visi meškiukai. Taip... 2007 m. išleista ,,Kalba su lemtimi“, gausiai paramstyta įvairių fondų, taip pat Kultūros ir sporto rėmimo fondo – iškart aišku, kodėl pasiekti šią knygą lentynoj reikalingi alpinizmo įgūdžiai. Dėl Sporto fondo. Baltrušaitis – nuostabi Miadaus paieškų pradžia, atverčiame Bet Kurį Puslapį ir še tau, Mike:
Vakaro šaltis
Seklumą smilko,–
Tinklai į valtis
Dumblo privilko...
Tai tau, drąsuoli,
Atlyga soti,
Kurs jūron puoli
Lobio ieškoti!
Tai man. Letenos nusvyra kaip pašalę ramunėlės žiedlapiukai. Aukštikalnių lentynose, veik pasidengę sniegu, rymo ir dailiai iliustruota Nėries ,,Per amžius degti“, išleista 2011 m. Girioje negirdėtoj leidykloj ,,Ramduva“ Kaune, ir Baltakio ,,Antakalnio vigilijos“...
Pažiūrėkime, kas panosėj. Panosėj neblogai: Marčėno sudaryta įvairių poetų rinktinė ,,Iš Vilniaus į Vilnių“ (2008), iliustruota gražiai, nuotraukomis, atverčiame Bet kur ir randame tokią Rimo Buroko eilutę: ,,Į taurę įkrenta geltonas/rugsėjo lapas, vakarėjant“ – bet kuriuo atveju, knyga pigesnė už kelionę Vilniun, ji (knyga) apskritai yra labai protingos kainos. Racionalus pirkinys. Imu. O ir Miadaus netrūksta. Beje, duoklė Vilniui. Be ką tik minėtos, galite rinktis iš šių duoklių: naujai perleisto Gavelio ,,Vilniaus pokerio“, Sabaliauskaitės ,,Danieliaus Dalbos“, Liutkevičienės ,,Dejà vu, Vilnius 1974–1990“.
Šalia įsikūrę Jonynas, Geda, Degėsys, Mačernis, Skučaitė, yra ir Donskio, yra n rrrrre alios Marčėno ,,Ištrupėjusios r dvės“ ( 2012), nepaprastai įtartinas Šileikos fotografijomis iliustruotas originalios koncepcijos poezijos grando ,,Įtariamas/ Marcelijus Martinaitis“ (beje, 2004-ųjų produktas. ,,Taip seniai?“– miktelėjo Paršelis. ,,Paršeli – tai Martinaitis“). Įtariamas kukutkukavimu, o tai pasauly geba TIK Martinaitis, lygiai kaip ir mikipūkuotukavimo negeba niekas, tik Milnas (,,Pameni?, – kvykteli Paršelis. – Kažkur tarp Šimtamylės mūsų girios ir Kamanų pelkės, tarp Samogitijos ir Žemaitijos anąsyk radome Kukučio trobą? Ten netolies slapstosi ir Įtariamas. Ir...“ Paršelis šnipšteli: ,,Juodu kartais pasikalba...“). Imu nežiūrėdamas į kainą. Imu ir naujai perleistą Kukutį, nes senąjį iš manęs kažkas nukosėjo (įtariu Pelėdą).
Panosėje randame, o Miadau, Donelaičio ,,Metus“, ir širdis apsąla. 2012-ųjų metų ,,Metai“ verti stovėti ne tik Pūkuotuko, bet, pavyzdžiui, net ir Kengos lentynėlėje.
Garbė Miadui, Marcinkevičius įkurdintas per vidurį, akių lygmeniu. Labai dailūs ir nepigūs ,,Dienoraščiai ir datos“, 2011, gražus rinkinys ,,Ranka parašyta“, 2012, monumentalios ,,Vėlyvo vėjo vėliavos“, 2012, bet labiausiai masina V. Daujotytės sudarytinė ,,Papasakoti gyvenimą“, 2012, o masina vien jau todėl, kad ,,pasakoti gyvenimą – tą gali tik eilėraštis. Visi kiti pasakoja apie“. Nepasiginčysi. Taip pat tik Rimtiems medaus kopinėtojams įkandama V. Daujotytės ,,Laisvojo mąstymo properšos“, 2012, – lyg laisvojo kritimo pagreitis, ūžt, plumpt, ir kapstaisi mintyse lyg pusnyje (nors kiti meškinai ramiausiai tuo metu parpia žiemos miegu).
Ogi kur šįmet mūsų Maironis? Pirmiausia akis užkliūva už išvaizdžios ,,Jūratės ir Kastyčio“ versijos (2012). Gintariukai spalvoti... Atverčiame. Knysliukas ima nenumaldomai žagsėti – gausios natūralistinės, tačiau neįtaikančios nei į šį žanrą nei apskritai į jokią keliaplanę raišką, iliustracijos kvepia Sustiprintojo Režimo Poilsio Namų poilsiautojų paišyba... Paršelio žagsulys nepraeina net užvertus knygą ir gresia likti lėtiniu. Stasys Krasauskas, jei tik galėtų, dabartės dangstytųsi akis ,,Giesmių giesme“.
Knysliukas pateisina savo vardą ir išknisa knygas iš pažeminės lentynos. Dėl solidaus kūno sudėjimo aš ten pasiekti negaliu, o gaila – apatinėje lentynoje apgyvendintas ne kas kitas, o Č. Milošas: jo ir Jurgio Giedraičio susirašinėjimas bei ,,Tėvynės ieškojimas“, 2011. Virš Milošo namelio kybo užrašas PAŠALINIAMS D.
D, D, Dir dar kartą D jums, nevertieji Žvėreliai, į nobelistų namelį!
Grajauskas. G. Grajauskas. Gintaras Grajauskas. Naujutėlaitė, garuojanti, šiltutė Priešpasauliopabaiginė alegorija, apie tai, kaip atrodytų Šimtamylė Giria, jei joje tebegyventų riteriai ir drakonai… Knyga, kurią užvertęs dar ilgai kramtai koriuką. Very kind. Dar kartą daugtaškis. Štai taip: …
Žemiau, truputėlį žemiau po Grajausku – visiškai mikipūkuotukiškais paveikslėliais iliustruota Degėsio eseistika ,,Prisiminimų prisiminimai” (2010).
Po to – įvairiausios knygų NAUJIENOS. Patikrinta metodika – imu, atverčiu Bet kurį puslapį – na, yra Miadus? Chm. Kche. Ramiai, ramiai. Pasitikrinkim (yra, pavyzdžiui, kažkur pasauly saugomas Tobulas metras, Tobulas kilogramas, ir jei netikėtai pasimetei, gali imti ir pasimatuoti. Taip yra ir su knygomis). Tikrinu Ivanauskaitę – po dešinei visa jos lentyna. Imu Bet kurią jos knygą, atverčiu Bet kurį puslapį. Yra. Miadus. Atverčiu bet kurį Naujienų puslapį – aiškiai į medų įkišta sūrio. Pas Kajoką, tiesa, sūrio nedaug.
Yra daug mano mylimo S. Parulskio. Tik nemanykit, kad Meškiuko mylimuoju Parulskis negali būti – gali, ir veikiausiai pats tą žino.
Erlickas 4-se asmenyse lyg dievas pro debesiuką žvelgia iš Padangių – nuo 4-osios lentynos. Bet kuris jo veikalas – lyg Biblija, nesvarbu, pagal Luką, Matą ar poną Blinkevičių. Kadaise Girioje svečiavausi pas Žvėrelį, namuose įsirengusį nediduką altorėlį Erlickui, lyg meksikiečių serialuos Panai Gvadelupskajai – visą apkaišiotą plastmasinėmis gėlėmis. Tas žvėrelis ( nesakysiu, kas, nors tai buvo Triušis), turėdamas kokį Sunkų gyvenimo klausimą, visuomet atsiversdavo Bet kurį Erlicko puslapį ir rasdavo atsakymą.
Knysliukas taip pat ieško knygų: Tokios ir Tokios. Ėgi va, visa aplipusi Bitėmis, Ramūno Jaro ,,Dzen dzen“, joje per viduriuką yra komiksas, o gale – CD. Tokia ir Tokia knyga. Paršelis sako TEIP, bruka Dzeną po pažasčia. (Jums nepatinka Jaras? Jūs, įtariu, apskritai esate iš tų, kurie be bulvių ir kotletų nieko kito nevalgo? Na, pavyzdžiui, bulvių su medum, kotletų su medum? Ane?)
Mėgindamas pasiekti R. Aškinytės ,,Lengviausią“, kaip ir dera tokio pavadinimo knygai, juoda varnele užlėkusią ant Aukščiausios lentynos, nudardu nuo kopėčių. O juk ,,Lengviausias“ aiškiai pretenduotų būti ranka pasiekiamas.
Staiga Paršelis strykteli. Tada tūpteli. Jis norėtų ištarti kažką kita, bet veblena tik ,,Me... me... me...“. Jis pamatė ROMANĄ. Storutėliausią, ir žodžiai jame tankiai išguldyti. Tai R. Žukausko ,,Psichologinė lygtis“ (2012). Netoliese stovi Putino ,,Altorių šešėly“ – kaina ir storis tokie pat kaip ,,Lygties“. Sutrikęs Paršelis dirsčioja pro langą. Imu Putiną (nepainioti su kitu Putinu), bruku jam naguosna, nes tuoj pat būtų nenumaldomai pravirkęs.
Yra daug daug ko, ir tikrai daug kur Miadų Miadus: stovi Žemaitės, Simonaitytės, Vaižganto raštų sunkiasvorė artilerija, rikiuojasi Mekas, Maceina, Vaičiūnaitė, Aputis, Mikelinskas, Lankauskas. Ir visa yra gerai. Tik negerai padėta. Paslėpta. Nei Kenga, nei Tigras čia nekops. Jie jau Apsiprekino.
Išbėgdamas dar pasičiumpu A. Ruseckaitės ,,Šešėlis JMM“. Jokios abejonės dėl šio pirkinio nekirba.
Užteks. Dėmesys jau atbuko. Keliausiu namo, nors neabejoju, pusę Miadaus palikau Kitam kartui. Ups... (taip sako Riukas, kai ką nors sudaužo – ups...) – niekur nepastebėjau G. Radvilavičiūtės. Jos ,,Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ nepastebėjau... Kaipgi aš taip. Grįžteliu. Nematau. Neabejoju, kad yra – turi būti. Tik, matyt, įkurdinta visiškai Prie sienos.
Išėjau iš knygyno, murmėdamas seną, be galo seną, net 20-ties metų senumo Marčėno murmelę:
Pasaulis baigias, todėl
Reikia rašyti eilėraščius.
(...) nes galas,
Jei Dievas numirs anksčiau nei kalba,
Ir kalba anksčiau nei pasaulis.
Staiga mano ausų būgneliai įlinksta į kiaušo vidų. Ir tai yra Garsų Garsas, o gal Tylų Tyla. Tai ne Ūžimas ar Sprogimas, tai – Tuštuma. Paukšt – lyg virš galvos užsitrenktų žaisliukų dėžės dangtis. Tai atėjo nuo knygyno pusės, atsisukęs dar spėjau pamatyti Paršelį, išsisklaidantį į pavienius knysliukiškus atomus, ir nežinia, tuomi išnykstantį ar pasidauginantį, ir.............................................
Pasaulio nesupaisysi.
Mikė Pūkuotukas. Labai Mažo Protelio Meškiukas