Marija prabilo:
„Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra jo vardas!
Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso. Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia.
Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“.
Marija išbuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus.
Kiti skaitiniai: 1 Sam 1, 24–28; 1 Sam 2, 1. 4–8
Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius
Didžioji Marijos šlovinimo giesmė Magnificat yra nuolankus begalinio Dievo maloningumo apmąstymas. Marija žinojo, kad visų amžių žmonės ją vadins palaimintąja, kadangi didžių dalykų padarė jai Viešpats. Ji buvo įsitikinusi, kad ji, viena iš mažųjų ir nuolankiųjų, Dievo galia bus išaukštinta. Marija nujautė, kad jos gyvenimas – tai liudijimas. Ne jos gerumo, bet Tėvo galios perkeisti kiekvieną, kuris atveria Jam širdį. Marijos širdis jautė Dievo meilę, ir ta meilė išsiliejo šlovinimo himnu, ir dabar turinčiu galios patraukti mus šlovinti Dievą.
Apmąstydamas Marijos vaidmenį išganymo istorijoje, šv. Efraimas ketvirtame šimtmetyje rašė: „Didysis Dievas tapo mažas mergelėje Marijoje, kad mes taptume dideli.“ Marija yra pavyzdys, kokio gyvenimo mums visiems linki Dievas. Šventajame Rašte Marija atsiskleidžia kaip nuolankioji, atsiverianti perkeičiančiai Dievo malonei. Marija mus moko nuolankumo, kad išpažintume savo menkumą, varganumą, savo bejėgiškumą ir silpnumą, o kartu ir savo laimę bei turtingumą Dieve. Marija trokšta, kad jos giesmė taptų ir mūsų giesme. Ji trokšta giedoti Magnificat kartu su mumis.
Advento laikotarpis tam ir skirtas, kad kiekvienas priimtume Jėzų taip stipriai, kaip Jį priėmė Marija, kad būtume pakeisti pagal Jo atvaizdą. Tai metas, kada Jėzų nešame į pasaulį savo šlovinimo, dėkojimo ir garbinimo giesmėmis. Taigi ko mes laukiame? Tėvas mus kviečia. Sakykime jam „taip“ ir tada stebėkime, kas atsitiks. Prašykime Viešpaties, kad jis mus išmokytų atsiverti Jo veikimui mūsų gyvenime.
Viešpatie Jėzau, tu atėjai išaukštinti mažųjų ir silpnųjų. Išaukštink ir mane savo malone. Leisk man pažinti Tavo man skirtąjį kelią.
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
