 |
| Seniausio Lenkijoje benediktinų vienuolyno Tyniece abatas, profesionalus pianistas Bernardas Sawicki. Jaceko Sędkiewiczo nuotr. - iliustracija iš lrt.lt |
„Didžiausias grigališkojo choralo slėpinys ir grožis – džiaugsmas ir liūdesys, tamsa ir šviesa, artumas ir atstumas viename. Šios giesmės kuria pagrindą mūsų protui, jos paliečia pačią žmogaus esmę, giliausius psichologijos, mentaliteto klodus, jos mus brandina“, – sako seniausio Lenkijoje benediktinų vienuolyno Tyniece abatas, profesionalus pianistas Bernardas Sawickis.
Grigališkąjį choralą būtų galima apibūdinti kaip vienbalsį bažnytinį giedojimą lotynišku neeiliuotu tekstu. Skirtingi šaltiniai jį mini atsiradus VI−VIII a. Anot B. Sawickio, tai buvo pagrindinė muzika Vakarų kultūroje iki maždaug XII a.
Šiandien prie grigališkojo choralo žmonės ir vėl sugrįžta – parduodama daug šios muzikos įrašų. Tad kas amžino slypi grigališkojo choralo giesmėse? Apie jų poveikį ir prasmę su abatu ir pianistu B. Sawickiu kalbėjosi žurnalistė Agnė Kairiūnaitė.
Kur slypi grigališkojo choralo šaknys?
Kalbant apie Grigališkojo choralo šaknis, dėmesį reikėtų atkreipti į mažiausiai du aspektus – visų pirma, į kultūrinį, istorinį kontekstą. Grigališkasis choralas – tai skirtingų tradicijų kryžkelė. Jame susilieja skirtingos kultūros – graikų, Rytų muzikinės tradicijos, žydų kultūros ir krikščioniškieji papročiai. Štai todėl grigališkasis choralas toks įvairiabriaunis – turi ir graikų, žydiškosios ir kitų rytietiškų tradicijų, šiek tiek mažiau romėnų įtakos. Mat romėnai mažiau orientavosi į muzikinės kultūros kūrimą. Taigi, tai pirmoji dimensija – istorinė, kultūrinė. Antroji – dvasinė, teologinė ir praktinė liturginė.
Grigališkąjį choralą galima giedoti ir be liturginio konteksto, tačiau tuomet iki galo jį suprasti neįmanoma. Norint jį visiškai suvokti, reikėtų atsižvelgti į liturginį kontekstą. Šios religinės apeigos susijusios su Dievu, ir visomis biblinėmis pasekmėmis. Turiu galvoje tekstus – tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento.
Visas šis krikščioniškosios tradicijos kompleksas, ši teologinė dvasinė tradicija labai svariai papildo istorinį kontekstą. Atkreipiant dėmesį į šiuos dalykus, galima bandyti suprasti grigališką choralą, kaip fenomeną. Tai – daugiau nei menas, daugiau nei liturgija, ir daugiau nei malda. Mano nuomone, grigališkasis choralas – erdvė, apimanti visas šias kryptis. Tai labai neįprastas fenomenas, labai skirtingos žmonijos kultūros veiklos sintezė. Jei kalbėtume apie techniką, grigališkojo choralo melodijos sudarytos iš labai mažai natų.
Kaip galėtume paaiškinti šį paprastumą? ŠiaNdien muzikoje ieškome kuo daugiau ritminių, kompleksinių, sudėtigų melodijų, o grigališko choralo giesmės – paprastos, tačiau turi labai stiprų poveikį. Kaip tai paaiškintumėte?
Grigališkojo choralo prigimtis ir yra šio paprastumo priežastis. Tai – dvasinis fenomenas. Grigališkasis choralas bando paliesti pačią esmę. Šių giesmių nereikia komplikuoti. Čia nieko nėra per daug.
Kaip manote, ar šiandien kiekvienam įmanoma suprasti grigališkąjį choralą – muziką, kurios pagrindai buvo sukurtas XII-XIII a. Ar šių dienų žmonės neprarado jautrumo ir kitų gebėjimų suvokti ją iki galo?
Egzistuoja grigališkojo choralo paradoksas. Iš tikrųjų daug žmonių šiandien grįžta prie grigališkojo choralo, parduodama daug kompaktinių diskų. Tai labai reikšminga.
Manau, kad grigališkasis choralas taip sukurtas, kad paliečia labai svarbius psichologinio mentaliteto, mūsų gyvenimo aspektus. Ieškome ramybės, visiškos ramybės ir balanso. O grigališkasis choralas visada ir buvo klausomas dėl šių priežasčių. Tad manau, kad baimės prarasti kontaktą su grigališkuoju choralu neturėtų būti.
Be to, klausydamiesi grigališkojo choralo, visų pirma klausomės melodijos. Grigališkojo choralo fenomenas yra paremtas melodija. Šiandien ieškome kažko neįprasto, skirtingo nuo mūsų kasdienybės garsų, ir grigališkasis choralas tai suteikia. Jis siunčia saugią, ramią žinią.
Tačiau yra ir kitas dalykas – tai talentas. Giesmė mus pasiekia, jei yra gerai sukurta, gerai atlikta. O jei dar atliekama per pamaldas bažnyčioje ar vienuolyno bendrijoje, ar parapijose... Manau, kad tik bažnyčioje gali klausytis grigališkojo choralo, tik tada atsiskleidžia visas jo kontekstas, ir jis dar giliau pasiekia žmogų. Ypač jei yra galimybė pačiam dalyvauti, giedoti.
Viena yra klausytis įrašo, bet kai žmonės patys gieda, jie sako atrandantys naują realybę. Kai kurie pradeda mokytis lotynų kalbos Taigi grigališkasis choralas mus apsvaigina. Manau, kad toks, koks grigališkasis choralas buvo praeityje, toks ir išliko. Jis artimas žmogaus jausmams, žmogaus mentalitetui ir šiandien jo poveikis – toks pat.
Grįžtant prie pokalbio pradžios, manau, kad grigališkasis choralas tarsi užpildo mūsų ilgesį, suteikia įkvėpimo, todėl jis toks reikalingas ir svarbus augti ir skleistis.
Užsiminėte, kad grigališkasis choralas paliečia labai svarbias žmogaus psichologijos, ir apskritai žmogaus esybės dalis, viltį, lūkesčius, ilgesį. Ar galėtumėte paaiškinti šiek tiek plačiau, ką turite galvoje?
Yra įvairių aspektų, kaip veikia muzika. Grigališkasis choralas yra labai gerai priimama, įsisavinama muzika, aiški, skaidri, tiesiog vaiski. Giesmė gali būti priimama daugybe įvairių aspektų. Visų pirma, giesmės struktūra nėra pernelyg kompleksiška, todėl galima lengvai justi ritmą, giesmės judesį , melodiją.
Tuomet ši tvarka koreliuoja su kitomis mūsų psichologinėmis savybėmis, gebėjimais priimti muziką – mūsų protu, širdimi, vaizduote. Taigi girdėdami grigališkojo choralo melodijas, intuityviai juntame, kad jos yra arti mūsų. Jų klausydami ar jas atlikdami nesąmoningai susitinkame su kažkuo, kas leidžia augti, kas išlaisvina. Apskritai, mūsų gyvenime yra tam tikras gyvenimo tempas, gyvenimo kryptis ir esminiai gyvenimo žingsniai. Visi jie yra kontroliuojami labai paprastų sprendimų priėmimo struktūrų skirtingose dimensijose. Šis paprastumas ir jo galia taip pat akivaizdi, kalbant apie tai, kaip ir kodėl veikia grigališkasis choralas.
Giesmėse skamba frazės. Iš pradžių – nedidelės, vėliau jos plėtojamos. Melodija – tai kyla aukštyn, tai leidžiasi. Ir tie tekstai yra esminiai mūsų egzistavimui. Turiu omenyje, mūsų sielai – tai maldos.
Kai abu šie dalykai – melodija ir tekstas – susilieja į viena. Kai klausome tekstų, mes girdime viską apie save. Melodija atskleidžia beribę įvairovę. Ji gali išreikšti emocijas: skamba pustoniai, nedideli intervalai, girdime labai delikatų tempą, giesmės fragmentai nuvilnija greitesniu ritmu. Tuomet ir mūsų siela, mūsų gebėjimas priimti veikia greičiau. Taigi todėl taip paprastai galime įsilieti į šias melodijas, nes jos – mūsų atspindys. Tuo jos mus ir įtraukia.
Grigališkasis choralas egzistuoja daugelį amžių, šios melodijos kruopščiai patikrintos laiko, jos yra aukščiausios kokybės – geriausios emocinės kokybės.
Kelis kartus pasiklausę šių dienų roko, pop muzikos hitų, norime juos keisti, nes klausyti tiesiog nusibosta. O grigališkajame chorale viskas taip gerai sukonstruota, kad prie jo vis grįžtame ir atrandam naujų dalykų. Taigi, jei kalbėtume trumpai, grigališkojo choralo giesmių struktūra – labai svarbi.
Esate ne tik abatas, bet ir profesionalus muzikantas, pianistas. Kaip manote, koks ryšys egzistuoja tarp muzikos, grojimo, dainavimo ir žmogaus? Koks ryšys tarp jųdviejų? Ką jie suteikia vienas kitam?
Visų pirma, muzika – tai labai asmeniška erdvė . Gaila, kad Lenkijoje, kaip, manau, ir daugelyje posovietinių šalių yra labai ryškus susiskirstymas tarp profesionalių muzikantų – grojančių, puikiai išsimokslinusių, besimokančių, repetuojančių daug valandų per dieną, ir tų, kurie gali gyventi be muzikos. Gaila, nes žmogus iš esmės – labai muzikali būtybė. Muzikos praktikavimas kelia intelekto lygį, lavina vaizduotę – tai įrodė mokslas. Tikiuosi, kad ateityje muzika bus svarbesnė mūsų švietimo sistemoje.
Man muzika – terapijos forma, būdas ir atsipalaiduoti, ir galvoti. Grodamas įvairią muziką ar improvizuodamas galiu treniruoti atmintį, vaizduotę, galų gale – valią, discipliną. Su muzika galiu stiprinti atsparumą stresui. Pastebiu, kad bandydamas atsiminti kūrinio ištrauką, besigilindamas į sudėtingus jo fragmentus, privalau susikoncentruoti. Tai – tarsi savišvieta.
Manau, kad muzika labai svarbi skirtinguose žmogaus asmenybės lygiuose. Kiekvienas, kuris muzikuoja, iš muzikos gali gauti labai daug naudos. Kartu manau, kad muzika gali būti suvokiama ir kaip žinia, atliekanti tam tikrą misiją žmonėms atveriant naujus horizontus. Juk muzika laužo stereotipus, atveria emocijas, išlaisvina vaizduotę. Muzika daro muzikalesnes ir mintis, žinias, jos įgauna naujų spalvų. Muzika gali atverti visiškai naujų potyrių. Man regis, kad muzika apskritai suteikia naujų galimybių priimti pasaulį kitaip, kitaip jį reflektuoti. Ji suteIkia naujų savybių nusistovėjusiems, sustabarėjusiems stereotipams apie pasaulį ir apie žmogų.
Muzika leidžia sekti proto ritmu, sekti minties ritmu, mąstyti per muziką. Muzika suteikia galimybių išreikšti tai, ko negalima išreikšti žodžiais. Tapti muzikalesniems – tai tapti atviresniems transcendencijai. Pamenu, vienas brolis benediktinas, kuris pagelbėjo rašyti disertaciją, sakė – apie teologiją, transcendenciją, Dievą daugiau galima pasakyti muzika nei stora teologine knyga, teologiniu tekstu.
Apskritai, menas – muzika ar paveikslas – gali perduoti , pasakyti daugiau nei žodžiai. Manau, šiandien tai – misija atsiverti muzikai ir sugebėti mąstyti muzikine kalba.
Nors muzikos teikiami privalumai yra akivaizdūs, kodėl tuomet vis dar yra nedainuojančių, negrojančių, nesiklausančių muzikos žmonių, tiesiog jai abejingų?
Visų prima, nemanau, kad yra žmonių, kurie neturėtų nieko bendra su muzika. Kiekvienas su ja turi bent primityvų kontaktą. Žinoma, yra žmonių, kurie ja nesidomi dėl asmeninių problemų – dėl tam tikrų psichologinių blokų. Pavyzdžiui, šv. Hildegardas pastebėjo, kad velnias labai pyksta, kai žmonės muzikuoja. Taip yra todėl, kad jis labai pavydi, jog giesmė, kurią jis prarado drauge su rojumi, dabar skamba žmogaus lūpose, ir kad žmogus būna labai laimingas dainuodamas. Manau, kad žmonės, kurie pajuto muzikos teikiamą džiaugsmą, puikiai supranta šią metaforą.
Agnė Kairiūnaitė, LRT Klasikos laida „Manasis aš“, LRT.lt
