Jono tėvas Zacharijas tapo kupinas Šventosios Dvasios ir ėmė pranašauti:
„Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą. Jis pažadino gelbėtoją mums galingą savo tarno Dovydo namuose, kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis, jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia. Tuo jis rodo mūsų protėviams gailestingumą ir atsimena savo šventąją sandorą – priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums, išvaduotiems iš priešų rankos, be baimės jam tarnauti per visą gyvenimą šventumu ir teisumu jo akyse.
O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti; tu mokysi jo žmones išganymo mokslo, kad būtų atleistos jiems nuodėmės dėl didžio mūsų Dievo gailestingumo, kuris apsireiškė mums lyg saulė iš dangaus aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“.
Kiti skaitiniai: 2 Sam 7, 1–5. 8b–12. 14a. 16; Ps 89
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Arūnas Peškaitis OFM
Šios dienos Evangelijoje randame žymiąją Zacharijo giesmę. Labai simboliška, kad Kalėdų išvakarėse kalbama apie šv. Jono Krikštytojo gimimą ir tą stebuklingą metą, kada Jono Krikštytojo tėvo Zacharijo lūpos prasiveria, nes jis gimusiam ir aštuntą dieną apipjaustomam berniukui paliudija vardą, ištartą jo motinos: jis vadinsis Jonu. Ta vardą jis užrašo ant rašomosios lentelės. Tokiu būdu Zacharijas išreiškia savo tikėjimą, kad šis kūdikis yra pirmiausia dangaus dovana. Tam tikra prasme jis nepriklauso giminei, jos paveldui, verslui ar kažkokiam giminės tęstinumui. Jis pranašas to, kuris turi ateiti. Todėl jam duodamas vardas, dangiškas vardas, kurį Dievas suteikia kiekvienam naujoje savojoje karalystėje.
Vadinasi, Jonas yra pranašas Dievo karalystės, kuri galutinai realizuosis Jėzuje Kristuje. Ir štai Zacharijo lūpos atsiveria, jis pradeda kalbėti, gieda ir pranašauja. Senosios Sandoros tautoje tai buvo neatskiriami dalykai, kiekvienas psalmininkas yra ir pranašas. Zacharijas gieda apie išvadavimą ir išganymą, apie galingą gelbėtoją, kuris dar tik turi ateiti, kurio gimimo išvakarėse mes šiandien esame. Kartu senasis tėvas Zacharijas kreipiasi ir į savo sūnų, tik ką pavadintą Jonu, dangišku vardu, žyminčiu jo naująją, tikrąją tapatybę. Kaip minėjau, tai ne giminės tapatybė, o Dievo pasiuntinio, šauklio tapatybė. Jis kreipiasi: „O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties veido Jam kelio nutiesti.“ Šis Zacharijo kreipinys gali būti suvoktas kaip labai skausmingas poelgis tėvo, kuris atiduoda savo vienatinį sūnų, pirmą ir paskutinį, sulauktą vėlyvame amžiuje. Jo sūnui numatyta ypatinga misija. Tai nereiškia, kad Zacharijas žinojo tą misiją ir labai aiškiai ją suprato, bet buvo pasirengęs tai, ką jis gavo iš dangaus, atiduoti dangui.
Tas, kuris dabar prieš jį, yra tik vaikelis, jis ties Viešpačiui kelius.
Vis dėlto tas apsisprendimas atiduoti sūnų Biblijoje yra ne vieną kartą pasikartojantis motyvas. Abraomas atidavė Izaoką, patriarchas Jokūbas, iš kurio kyla Izraelio giminės, taip pat atiduoda (praranda) savo mylimiausią sūnų. Galiausiai Zacharijas sulaukia sūnaus senatvėje ir taip pat atiduoda, giedodamas labai džiaugsmingą giesmę, nes šis jo pasiryžimas neužgožia jo tikėjimo. Tikėjimo, atveriančio kelią malonei, Mesijui.
Tikėjimas, turėjęs būti tarsi visos tautos tikėjimu, tampa Zacharijo tikėjimu. Tačiau visų paaukojimų viršūnė yra pats Jėzus, kurio gimimą rytoj švęsime. Jis atiduotas mums, kad galiausiai atiduotų save už mus. Tai dangiškojo Tėvo širdies dovana.
Tėvo bei sūnaus perkeitimas yra biblinė tema. Mums, XXI a. žmonėms, kurie esame gerai įsisąmoninę psichoanalizės pamokas, skaitę Froido, Hesės, Fromo, kitų psichoanalitikų raštus, tėvas neretai pristatomas kaip despotas, nuo kurio reikia išsivaduoti, nes jis spaudžia, kažkokiu būdu mus nori pavergti. Pvz. Žanas Polis Sartras rašo, kad jis labai džiaugiasi neturėjęs tėvo, kad jo nematė nuo vaikystės, kad augo laisvas. Tačiau Biblijoje ši tėvo ir sūnaus santykio tema parodoma visai kitaip. Atgimdančioje Dievo šviesoje, malonėje, kuri įveikia bet kokią nuodėmę, išgrynintas, išgydytas tėvo ir sūnaus santykis yra atidavimo santykis. Tėvas sūnų atiduoda Dievui kaip laisvą asmenį, turintį savo pašaukimą ir misiją. Nors šis atidavimas tėvui yra skausmingas, bet jis visada įvyksta. Visa, ką turi geriausio, tėvas atiduoda sūnui. Šiuo atveju biblinių tėvų geriausia dalis – tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu, kuriam jie paaukoja savo sūnų.
Rytoj švęsime Kalėdas, o šiandien mes matome Zacharijo džiaugsmą, kuris, paaukodamas sūnų dangiškai misijai, džiaugiasi tuo, kuris turi ateiti – Mesiju Jėzumi.
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
