 |
|
Bertos Tilmantaitės nuotrauka |
Čia pat, ant slenksčio, žnegtelėję 2013 metai – su naujų įvykių maišu ant peties. Atrodytų lyg Kalėdų Senelis, jei ne vienas skirtumas: šio maiše – vien dovanos, o Naujųjų metų – nežinia.
Visgi Naujųjų išvakarėse įprasta norėti, tikėtis, linkėti kuo geriausio. Ypač puiku, jei gražius norus, viltį, valią yra kuo pagrįsti, kaip įtvirtinti, paversti tikrove.
Kaip tik tokio tikroviško pagrindo nustvėrę, čia dalijamės drąsiais linkėjimais ir maža, užtat tvaria dovana, kurią neabejotinai atrasite, 2013-ųjų įvykių maišui atsivėrus, minint istorinę sukaktį.
Istorinės sukaktys ir linkėjimai
Lietuvoje esti polinkio švęsti iš peties: gausiai ir truputį būriškai. Gaji tradicija po ilgųjų savaitgalių klausytis kriminalinių įvykių suvestinių. Mąsliau reflektuoti retai tepavyksta. „Šventinė“ nelaimių statistika arba sensacinga šventinių biudžetų aritmetika dar priverčia žiniasklaidą suriaumoti, o prasminė išraiška – kad ir elementari reziumė „kam vienos ar kitos šventės reikėjo?“ – nedomina.
Kol yra taip, tai greta tokių neišvengiamų griausmingų fiestų kaip Naujieji metai ar Rugsėjo pirmoji kuklesnės šventės – įvairios sukaktys, jubiliejai, minėjimai, iškilmės – kasmet tik prasisuka margaspalviu vilkeliu ir nugrimzta praeitin, nespėjus susigaudyti: ar čia tikrai būta vertybinio, intelektualaus, tęstinio, ilgalaikio turinio ar tik beprasmio vienadienio triukšmo, proginio paspurdėjimo? Ogi būtų į naudą ugdytis įprotį atskirti grūdus nuo pelų ir į jų maišatį nepuldinėti stačia galva, ar ne?
Kita vertus, suprantama: refleksija nūnai nebemadinga. Visas pasaulis sukasi vilkeliu, varomas ne kokių nors ilgalaikių prasmės paieškų, bet patrakusiai vislių projektų, sąmatų, išlaidų, ataskaitų. Taip visi spurda, taip ir mes vos spėjame gyventi. Be to, mes jauni ir, sakykime, dar tik mokomės savo valstybės, tautos šventes švęsti.
Bet jei tikrai mokomės, tai ir gerai: 2013-ieji taps rimta pamoka. Seimas nutarė, kad tai bus tarmių, 1863 m. sukilimo, Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą (1933) ir pedagogės, literatūrologės, edukologės Meilės Lukšienės (1913–2009) metai. Dar siūlyta 2013-uosius paskelbti Klaipėdos krašto atgavimo (1923) metais. Be to, privalu ruoštis kitiems, Kristijono Donelaičio (1714–1780) metams...
Užmojų daug. O kiek bus darbų? Kas juos apibendrins, pasvers, persijos? Et, kad pakaktų parako ne tik šventiniams fejerverkams, bet ir toliau! Lai netrūksta tikros intrigos, įkvėpimo ir proveržio.
Retrospektyva + perspektyva
Greta kitų 2013 m. minėjimų Dariaus ir Girėno skrydžio sukaktis – išskirtinė. Šis istorinis įvykis išgarsintas analogų neturinčiu mastu, tarytum įsmelktas į lietuvių genus. Jo atminties ženklų pristeigta galybė, tik nepasistūmėta pažinimo link: Dariaus ir Girėno istorija vis dar kaupina mįslių, paslapčių, nutylėjimų. Dėl to šiemetis jubiliejus – juolab ypatingas, nes gali skirtis nuo ankstesnių.
1983-ieji sovietų Lietuvoje prilygo perversmui: it kažkam paspaudus mygtuką, tautos didvyrių lakūnų atminimui visi darė žygių, kas, kiek ir kokių pajėgė. Perdaryta Lituanicos ekspozicija Valstybiniame istorijos muziejuje Kaune (dabar – Vytauto Didžiojo karo muziejus; kukli, it kripta skendinti prietemoje, užtat jauki parodų salė veikė iki 2011 m. vasaros, dabar ekspozicija perkeliama), uoliai išnarstytos lėktuvo Lituanica nuolaužos (aviatoriai sako kulkų žymių nė baisiausiai trokšdami neaptikę); aptvarkytos lakūnų gimtos sodybos Žemaitijoje (vėliau jos įrengtos, tapo muziejais); galop režisierių R. Vabalo, R. Verbos, V. Laumakio vaidybinis, dokumentinis, mėgėjiškas filmai sukėlė furorą. Kultinėmis tapusios juostos išpopuliarino versiją, esą Lituanicą ir jos pilotus, paprastus darbo žmones, pražudė fašistų kulkos. Manyta, nieko tokio: ideologija nulėmė tik laikiną traktuotę. O pasirodė, kad nieko nėra pastoviau už laikinumą...
1993-ieji jau nepriklausomoje Lietuvoje pirmąkart paskelbti Dariaus ir Girėno metais. Atkurta Pasaulio lietuvių vienybės diena (1934 m. vasario 13 d. Čikagoje nutarta per Lituanicos žūties metines, liepos 17-ąją švęsti Pasaulio lietuvių išeivių dieną; tradicija išliko, tik pavadinimas pakito); greta jau pasirodžiusių knygų išleista naujų; be kita ko, įsteigtas valstybinis apdovanojimas – Dariaus ir Girėno medalis; pagaliau pastatytas monumentalus paminklas lakūnams (prieškariu teišdygo koplytstulpis Babtuose, Kaune monumentui iki 1939 m. „nerasta tinkamos vietos“; bareljefas Puntuke iškaltas nacių okupacijos metais).
Tačiau Lituanicos skrydis ir vėliau netapo istoriniu prasmeniu: tyrinėjimai neplėtoti, istorikų dėmesio neskirta, leidybos bumas atslūgo, trūkstamų žinių neatsirado. Taip paminėti ir 2003-ieji, po to – dar 2008-ieji, kai Lituanicos žūties vietoje galvas lenkė Lenkijos bei Lietuvos prezidentai.
Kas laukia šiemet? Tradicine atminties tąsa taps oficialūs ir aviaciniai renginiai, taip pat – menininkų ir mokslininkų darbai, tarp kurių, tikėtina, išsiskirs pirmasis lietuviškas dirbtinis Žemės palydovas Lituanica-1. Na, o greta to dar nepramintą – pažinimo – taką atvers pirmasis tarptautinis archyvinis Lituanicos tyrinėjimas. Jubiliejaus išvakarėse besidomintiems bus pateikta dovana: naujas tinklalapis www.lituanica-documentica.lt.
Dovana: 80-mečio „gidas“ ir „klubas“
Beprecedentis Lituanicos istorijos tyrinėjimas Lietuvos, Vokietijos, JAV archyvuose pradėtas 2010 m. kaip ilgalaikis dokumentikos projektas. 2012 m. jis išaugo į mokslinį darbą Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Naujas tinklalapis – ne „disertacija internete“ ir ne „proginių lėšų įsisavinimas“, bent kol kas nesusijęs su vyriausybine minėjimo programa ir yra ilgametės privačios iniciatyvos išdava, kurią padeda įgyvendinti sėkminga bendraminčių bei rėmėjų santalka.
www.lituanica-documentica.lt veiks kaip šio ilgalaikio unikalaus projekto gidas, tarytum 24 val. per parą dirbantis „informacijos centras“. Sykiu, tai bus atvira erdvė atsinaujinančioms žinioms skleisti ir jomis mainytis, tartis, bendrauti. Tarsi klubas.
Per daugelį susitikimų teko patirti, kad naujais, rinktiniais šaltiniais paremta detektyvinė Lituanicos istorija – visas kalnas duomenų, kuriame naujų klausimų daugėja taip pat sparčiai, kaip ir atsakymų – it magnetas traukia kuo įvairiausią auditoriją: nuo moksleivio iki Seimo pirmininkės, nuo studentų iki diplomatų bei verslininkų, nuo tūlo lietuvio iki kitataučio JAV piliečio.
Kita vertus, teko įsitikinti, kad neatnaujinta, įprasta Dariaus ir Girėno istorija kelia veikiau nuobodį nei entuziazmą. Antai būsimi abiturientai rašiniuose juodu ant balto guldo, neva „lietuvių tradicijos ir tautos didvyriai sovietmečiu buvo svarbūs, o vykstant globalizacijai mums svarbiau integruotis“. Nejau intelekto tarsi nestokojanti pirmoji nepriklausomybės karta apsigimė tokia abejinga?!
Ne, taip nėra. Bet ši karta mokosi iš vadovėlių, kuriuose mažne visa XX a. Lietuvos istorija – dogmatiška, beveidė, nuasmeninta, nei gyva, nei mirusi. Netolimos praeities tarpsnyje dar labai trūksta istorikų sutarimo ir didžiulio įdirbio. O moksleiviai reaguoja natūraliai: kuo augesni, tuo mažiau nori teliūskuotis drumstame vandenyje, tik į nuskaidrintą žinių versmę neraginti šoka.
Tas pats ir su 80-mete Lituanica: padėjus šonan vadovėlį, pakeitus dėstymo toną ir būdą klasėje arba auditorijoje žvilgsniu išsyk sutinki gyvas akis ir beveik girdi besidaužančias širdis. Gyvasties suteikia kaktomuša su faktu: istorija nėra „vakar“. Ji yra „šiandien“.
Tai – labai svarbus atradimas. Pradžiai – pats svarbiausias. Mat sykį pažinus istorijos atradimų skonį, jo norisi dar ir dar: lengvai nebeatsisakysi progos patirti, ką istorija žada RYTOJ! Šitaip besistumiant į priekį, toliau dirbti verta ne tik dėl paties archyvinio tyrinėjimo atodangų, bet ir dėl daugybės tokių tiesioginių patirčių, asmeninių atradimų...
Apie tai, kas Lituanicos istorijos tyrinėjime vyksta šiandien ir bręsta rytojui, praneš interaktyvus gidas. Tačiau kaip ir anksčiau, taip ir ateinančiais metais bendrausime ir gyvai, bursimės draugėn tai šen, tai ten, kad kartu keltume klausimus, spręstume galvosūkius ir rastume reikalingiausius atsakymus. Gyvų susitikimų nepakeis nei tinklalapis, nei feisbukas, nei jokie kiti IRT tarnai.
Dėl to jau sutiktiems draugams ir ateityje dar laukiantiems tyrinėjimo pakeleiviams jubiliejiniams 2013-iesiems, Lituanicos 80-mečiui užtikrintai linkime gerų įspūdžių tęsinio ir tolesnių įkvepiančių atradimų. Ogi geresnių dovanų nė Kalėdų Senelio maiše nerasi.
Gražių švenčių!
 |