Geštalto psichoterapijos pradininkas F. Perlis tvirtino, kad skirtumai ne tik atskiria, bet ir sudaro prielaidas autentiškam dialogui. Ši įžvalga padrąsino mus diskusijai apie egzistencinės ir geštalto terapijos skirtumus pakviesti žymiausius šių krypčių atstovus Lietuvoje: Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto vadovą Rimantą Kočiūną ir Geštalto psichoterapijos instituto „Dialogas“ vadovę Vitaliją Lepeškienę. Diskusiją provokavo ir į rašytinių tekstų ciklą ją transformavo Andrius Navickas.
Tai antroji diskusijos dalis - pirmąją galite rasti čia.
Požiūris į psichologinių technikų naudojimą, akivaizdu, susijęs ir su psichoterapeuto vaidmens supratimu. Tad kviečiu palyginti, kaip psichoterapeuto vaidmenį terapijoje suvokia egzistencinė ir geštalto psichoterapijos?
 |
R. Kočiūnas. Nors terapiniame pokalbyje visada svarbiausias turėtų išlikti klientas, kuris atėjo pas terapeutą, ieškodamas pagalbos, nesugebėdamas susitvarkyti su tam tikromis problemomis, ir egzistencinėje psichoterapijoje terapeutas negali būti „ekspertas“ ar „gyvenimo mokytojas”, tačiau lygiai taip pat jis negali būti ir „nematomas”, nes tai reikštų, kad terapija tapo tik monologu, ir ji niekuo nesiskirtų nuo paprasčiausio kliento išsikalbėjimo virtuvėje kokiam nors draugui, kuris turi kantrybės klausytis.
Terapeutas – tai žmogus su savo vertybėmis, patirtimis, reakcijomis ir labai svarbu, kad jis turėtų drąsos neapsimetinėti tuo, kuo nėra – terapeuto dirbtinumas gundytų ir klientą pabėgti į įvaizdžius. Mano įsitikinimu, svarbu, jog terapeutas rūpintųsi, kad terapinėje sesijoje būtų pakankamai įtampos. Ji palaikoma, užduodant nepatogius klausimus, reaguojant į paciento atsakymus. Terapeutas visada turi būti iššūkis klientui, kaip, beje, ir kiekvienas klientas yra iššūkis terapeutui. Nėra gerai, kai terapeutas pradeda paprasčiausiai kantriai sekioti paskui klientą, nes tai nepadeda šiam kitaip pažvelgti į tą problemą, su kuria šis atėjo.
 |
|
Zenekos nuotrauka |
V. Lepeškienė. Tai, ką sako Rimas, didele dalimi tinka ir geštaltinei terapijai. Tiesa, mes pabrėžiame ne tik iššūkio, bet ir palaikymo aspektą – jie abu vienodai svarbūs psichoterapijos procese. Klientas paprastai ateina jausdamasis pažeidžiamas, ir terapeutas turi įvertinti, kiek ir kokius iššūkius klientas yra pajėgus atlaikyti. Neretai klientui pirmiausia reikia palaikymo, kad jis imtų atsiskleisti, drąsiai tyrinėti savo patyrimą, gyvenimo situaciją. Tiesa, terapeutas turi visada išlikti budrus, kad netaptų klientui nereikalingu ramentu. Terapeutas nesprendžia kliento problemų, bet, skatinamas įsisąmoninimą, padeda klientui laisvėti, sąmoningai rinktis.
Kaip minėjau, geštaltinė terapija remiasi lauko teorija”, t.y. įsitikinimu, kad visi mes esame susieti labai įvairiais saitais, todėl į klientą visada žiūrima, kaip į esantį tam tikrame santykių, sąsajų “lauke”. Tai reiškia, jog ir terapeutas psichoterapijos kontekste tampa reikšminga kliento “lauko” dalimi. Svarbu, jog terapeutas tai įsisąmonintų ir gerai suprastų, kaip jo reakcijos, elgesys veikia klientą. Profesionalus psichoterapeutas geba atsiskleisti klientui taip ir tiek, kad, viena vertus, neužgotų kliento, antra vertus, padėtų klientui pamatyti „kitą“ ir šiame susitikime įsisąmoninti save patį kaip skirtingą, kitokį, unikalų. Geštaltiniam psichoterapeutui keliami dideli savižinos reikalavimai.
|
R. Kočiūnas. Taip pat ir egzistencinėje perspektyvoje terapeutas žino, kad skirtingos klausimų formuluotės turi savitą poveikį, gali pasiūlyti klientui ritmingai kvėpuoti, idant aprimtų nerimas, tačiau terapinės sesijos metu nėra susitelkiama į kokį nors kliento išgyvenimą, bet veikiau bandoma problemą, kuri kamuoja klientą, perkelti į santykių lygmenį ir klausti, kaip ji pasireiškia čia, mūsų pokalbyje, santykiuose? Kaip tai kliudo mums bendrauti? Kaip klientas mato šią problemą ir su kokiomis kitomis problemomis ji susijusi, kaip ji gali būti sprendžiama? Tiesa, vertėtų skirti trumpalaikę ir ilgalaikę terapiją. Trumpalaikėje terapijoje, suprantama, neišvengiamai labiau susitelkiame ties pačia problema, o ilgalaikėje terapijoje daug dėmesio skiriama santykių tarp terapeuto ir kliento kūrimui, nes tiek patys šie santykiai, tiek jų kūrimo būdai labai daug atskleidžia apie tai, kuo gyvena klientas, o taip pat suteikia klientui brandesnių santykių patirtį, kurią jis galėtų perkelti į savo gyvenimiškuosius santykiu.. Tad vienas iš egzistencinės terapijos ypatumų – didelis dėmesys santykių kūrimui, tyrinėjimui.
Psichoterapijoje labai svarbus terapeuto lankstumas, neprisirišimas prie teorinių dogmų, gebėjimas atliepti į pačius įvairiausiu klientų „užsakymus“ platesniame kontekste. Per mano praktikos metus buvo įvairių paradoksalių dalykų. Pavyzdžiui, kartą klientas pareiškė, jog atėjo išmokti kognityvinių technikų. Sakiau jam, kad jie veikiausiai kreipėsi ne į tą psichoterapeutą, jog aš praktikuoju egzistencinę, o ne kognityvinę terapiją. Tačiau jis tik ramiai pareiškė, kad mane jam rekomendavo patikimas žmogus ir jis nenori niekur kitur kreiptis. Man teliko šyptelėti ir pasakyti – ką gi, pamėginkim. Pasiūliau jam paskaityti literatūrą apie kognityvines technikas. Jis pareiškė, kad norėtų ne skaityti, bet iš manęs apie jas išgirsti ir jų išmokti. Tada klausiau - kodėl jam reikia technikų ir kokios technikos, jo įsitikinimu, jam galėtų padėti? Tokiu būdu, neatsisakydamas padėti klientui jam priimtinu būdu, taikant kognityvines technikas, visgi bandžiau kreipti mūsų darbą egzistencinės terapijos link, skatindamas klientą geriau įsisąmoninti savo poreikį „techninėms“ pagalbos priemonėms, jų specifinį prasmingumą sau. Ar mūsų susitikimai tapo kognityvine terapija? Nemanau. Buvau egzistencinis terapeutas, kuris mato kliento poreikius ir neverčia jo daryti to, ko šis nenori, tačiau kas patiktų terapeutui.
|
|
Zenekos nuotrauka |
V. Lepeškienė. Geštaltinėje terapijoje labai svarbu pagarba kliento patyrimui ir jo priėmimas, nebandant kaip nors vertinti ar „demaskuoti”, ir to, kaip klientas įprasmina savo patyrimą, tyrinėjimas. Medžiagos tyrinėjimas suteikia ne tik tai, ką klientas „atsineša“ į susitikimą, bet ir sąveikoje su psichoterapeutu kylantys jausmai. Tarkime, psichoterapeutas pavėlavo į susitikimą, ir klientas akivaizdžiai išreiškė savo nepasitenkinimą tuo. Psichoterapeutas galėtų atsiprašyti ir klausti kliento, apie ką jis norėtų šiandien kalbėti. Klientas tikriausiai taip pat galėtų „nustumti savo nepasitenkinimą į šalį“ ir pasirinkti kalbėti apie kažką kita, tačiau geštaltiniam psichoterapeutui būtų svarbu pažvelgti į kliento pykčio reakciją, ir jis gali kviesti klientą tai daryti.
Dar kartą nuskambėjo teiginys apie tai, kad egzistencinė terapija yra labiau filosofinė, o geštalto terapija – psichologinė – kryptys. Regis, skirtumai labiau ryškėja, kai kalbame apie įsisąmoninimo sąvoką, kurią vartoja abi šios kryptys. Viena vertus, egzistencinės ir geštalto krypčių atstovai sutaria, kad reikia labiau susitelkti į dabartį, o ne į kliento praeitį. Kita vertus, skirtingai suvokiama tai, ką reiškia įsisąmoninti dabartį.
|
|
Zenekos nuotrauka |
V. Lepeškienė. Jei geštaltinės psichoterapijos tikslą reikėtų nusakyti vienu žodžiu, tas žodis būtų įsisąmoninimas. Savo patyrimo, ketinimų, šabloniškų (ir todėl neproduktyvių) elgesio būdų įsisąmoninimas įgalina laisvai rinktis ir būti atsakingam už savo pasirinkimus. Įsisąmoninti galima tik tai, kas vyksta dabar. Tai nereiškia, kad psichoterapijos procese niekada nekalbama apie kliento vaikystę ar paauglystę, tačiau praeities išgyvenimai aptariami kaip konkreti patirtis išgyvenama dabar. Būdamas dėmesingas ir sąmoningas, psichoterapeutas žadina kliento įsisąmoninimą. Pateiksiu pavyzdį. Pastebėjau, kad klientas, sėkmingai įsitvirtinęs darbe, tačiau bendravimo sunkumų patiriantis vyras, pokalbio metu dažnai tarsi sustingsta gavęs netikėtą, keblų klausimą. Vieno susitikimo metu, jau nebe pirmą kartą atkreipusi į tai jo dėmesį, paklausiau, ką jis šiuo metu jaučia. Klientas sakėsi sutrikęs, nežinantis, ką atsakyti, nors kalbėjome apie paprastus, proto pastangų nereikalaujančius dalykus. Paklausiau, ar tokia situacija jam pažįstama. Tą akimirką kliento atmintyje iškilo prieš daugelį metų patirtas epizodas, kai už tai, kas šeimoje buvo laikoma dideliu prasižengimu, tėvas ketino jį fiziškai bausti, ir jis iš baimės sustingo, tarsi suakmenėjo. Tėvas pastebėjo jo keistą būseną, pats išsigando ir berniuko nenubaudė. Elgesys (sustingimas), padėjęs išvengti bausmės, t.y. buvęs naudingas emociškai sunkioje situacijoje, tapo automatiškas, klientas vėliau jo nesąmoningai griebdavosi sunkiomis situacijomis. Tačiau tai, kas kažkada padėjo ikimokyklinukui, dabar yra rimta kliūtis keturiasdešimtmečiui vyrui. Įsisąmoninęs šį automatišku tapusį elgesio būdą, klientas gali rinktis kitokias, labiau kontekstą atitinkančias reakcijas į sąveikoje su kitais žmonėmis kylančius keblumus. Daugelis iš mūsų turime tokių „sustingusio elgesio“ elementų. Juos įsisąmoninti ir įgyti laisvės elgtis kitaip galime tik dialogo dėka. Atradimui būtinas susitikimas.
|
R. Kočiūnas. Egzistencinėje terapijoje taip pat pradedame nuo to, kaip tam tikra problema reiškiasi dabartyje, netgi tiesiogiai čia ir dabar. Kaip ji jaučiama dabar, kaip veikia mūsų santykius? Tai jokiu būdu nereiškia, kad mes turime kalbėti tik apie dabartį. Pokalbis gali plėtotis skirtingomis kryptimis. Tiesa, skirtingai nei psichoanalitinėje tradicijoje, tikrai nebandysiu kliento kreipti į praeitį, į vaikystę, į kokią nors traumą, kurią esą reikėtų įsisąmoninti. Kiek toli į praeitį nori keliauti klientas, priklauso išskirtinai nuo jo paties. Aš, kaip terapeutas, neskatinsiu kliento kapstytis savo gyvenimo istorijoje, vaikystėje, tačiau kliento valia ten keliauti ir aš turiu būti jo bendrakeleiviu.
Egzistencinėje terapijoje patyrimas ir išgyvenimas laikomi labai svarbiais gyvenimo ir terapijos darbo komponetais, tačiau gal būt nėra taip stipriai akcentuojami kaip geštalto psichoterapijoje. Tiesiog egzistencinėje terapijoje siekiama tyrinėti visą kliento gyvenimo patirties lauką, neišskiriant atskirai jausmų, emocinių išgyvenimų. Visa mūsų patirtis yra vienaip ar kitaip emociškai nuspalvinta, jausmai yra reikšmingi svarbių gyvenimo taškų „žymekliai“. Kita vertus, egzistencinė terapija vengia perdėm psichologizuoti kliento gyvenimo sunkumus; juose psichologiniai dalykai ne visada yra svarbiausi.
Kaip įsisąmoninimas, ar jį suvoktume kaip psichologinį, ar kaip veikiau intelektualinį judesį, padeda pasiekti pokyčius?
|
|
Zenekos nuotrauka |
V. Lepeškienė. Geštaltinė terapija remiasi A.Beisserio suformuluota paradoksalia pokyčių teorija. Pasak jos, pokytis įvyksta, kai žmogus tampa, kuo jis yra, o ne tada, kai stengiasi tapti tuo, kuo nėra. Pokytis vyksta ne dėl priverstinių paties individo ar kito žmogaus pastangų jį pakeisti; jis įvyksta tada, kai žmogus skiria laiko ir pastangų būti tuo, kuo jis yra – visiškai atsidavęs savo dabartinei padėčiai. Aiškus savęs, savo gyvenimo situacijos, sunkumų ar aklavietės, į kurią jaučiamės patekę pamatymas, priėmimas mums sugrąžina galimybę rinktis ir atsakomybę už šiuos pasirinkimus. Viso to prielaida – įsisąmoninimas. Aiškiai įsisąmoninantis savo poreikius žmogus ilsisi tada, kai yra pavargęs (o ne jaučiasi „užsitarnavęs poilsį“), valgo, kai yra alkanas (o ne jaučiasi vienišas, pavargęs, nerimastingas), grindžia savo elgesį integruotomis vertybėmis, o ne daugumos požiūriu.
|
R. Kočiūnas. Egzistencinėje terapijoje daug kas panašu į tai, ką Vitalija įvardijo kaip paradoksalią teoriją. Pokyčiai kyla iš realistiško savo situacijos vertinimo, kai klientas pradeda aiškiau matyti savo gyvenimo aplinkybes ir atsisako iliuzinių vertinimų. Vienas mano kolega JAV psichotereutas egzistencialistas yra taikliai pasakęs, kad kliento nereikia gydyti, jis gydosi pats, kai įvyksta esminiai pokyčiai jo pasaulėžiūroje, kai jis pradeda kitaip matyti savo gyvenimo faktus ir jų kontekstus. Kaip yra sakęs Marselis Prustas, svarbiausi kelionių atradimai įvyksta ne tiek siekiant daug pamatyti, kiek „įsigyjant naujas akis“. Štai egzistencinė terapija ir skatina klientą naujai pamatyti senus dalykus. Dar vienas svarbus dalykas – tik pats klientas sprendžia, kiek ir kokių pokyčių, kiek greitai jam reikia. Gali būti, kad terapeutui labai norisi, kad klientas žengtų vieną ar kitą žingsnį, kažko imtųsi, tačiau tai ne terapeuto, o kliento reikalas ir terapeutas privalo gerbti kliento apsisprendimą, net jei jam ir nepritaria.
Noriu pabrėžti dar vieną dalyką – egzistencinėje terapijoje kiek kitaip nei geštalto terapijoje traktuojamas autentiškumas. Mes vengiame kalbėti apie „tikrąjį aš”, nes žmogaus kaip proceso samprata apie kažką fiksuoto, „tikro“ leidžia kalbėti tik labai sąlygiškai. Sekant James Bugental, autentiškumas egzistencinėje terapijoje suprantamas kaip trijų svarbių momentų vienovė: esamos situacijos kaip galima aiškesni, sąmoningesnis matymas, pasirinkimas, kaip būti šioje situacijoje ir atsakomybės už savo pasirinkimą prisiėmimas.
|
|
Zenekos nuotrauka |
V. Lepeškienė. Atsakomybės sąvoka svarbi ir geštaltinėje terapijoje. Tačiau mes labiau nei egzistencinės terapijos atstovai skatiname klientą kelti klausimą – ko aš noriu dabar, ko man kaip žmogui iš tikrųjų reikia? Atsakomybė – tai ir galėjimas atsakyti į šiuos ir kitus esminius klausimus. Taip pat skiriame dėmesį vidinių kliūčių, kurios iškyla realizuojant norus, tikslus, ketinimus, tyrinėjimui. Realizuotas noras, geštaltinės terapijos požiūriu, - tai uždarytas geštaltas. Kai taip įvyksta, išlaisvinama energija siekti kitų tikslų. Toks judėjimas nuo vienų poreikių, tikslų, gyvenimo uždavinių realizavimo prie kitų – nenutrūkstantis procesas.
Uždaryto geštalto ir laisvės sąvokos egzistencinėje ir geštalto terapijose suvokiamos skirtingai. Tačiau šių skirtumų aptarimą perkelkime jau į kitą publikaciją.