Jėzaus gimdytojai kasmet ateidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo. Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų.
Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę.
Pagaliau po trijų dienų rado jį Šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“.
O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?!“ Bet jie nesuprato jo žodžių.
Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje.
O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse.
Kiti skaitiniai: Sir 3, 2–6. 12–14; Ps 128; Kol 3, 12–21
Evangelijos skaitinio meditacija
Marijos širdyje
Marija, širdyje sau svarstydama visa tai, ką sužinojo skaitydama, klausydamasi, stebėdama, didžiai augo tikėjimu, turtėjo nuopelnais, vis labiau apšviečiama išminties, vis labiau ir labiau deginama meilės ugnies! Gaivinama jai besiveriančių dangiškųjų slėpinių, kupina džiaugsmo, sklidina dvasios, ji krypo į Dievą, o viduje laikėsi nuolankiai. Tokie jau yra dieviškosios malonės vaisiai, kad iš gilumų kelia į aukštybes ir perkeičia iš garbės į didesnę garbę (plg. 2 Kor 3, 18).
Tikrai palaiminta Mergelės siela, kuri, veikiama joje apsigyvenusios Dvasios ir pasiduodama jos vedimui, visuose dalykuose klausė, ką liepia Dievo Žodis. Vadovavosi ne savo protu, ne savo sprendimu; tačiau girdėdama, kuo tikėti viduje nurodo išmintis, taip ir elgėsi išorėje paklusdama kūnu. Dieviškajai Išminčiai, statančiai Bažnyčios namus, kuriuose pati apsigyvens, iš tiesų tiko kaip tarpininke naudotis švenčiausiąja Marija, dėl jos klusnumo įstatymui, dėl jos sielos tyrumo, dėl jos deramo nuolankumo ir dvasinės aukos.
Sek ja, tikinčioji siela. Idant nutyrintum dvasią ir pajėgtum apsivalyti nuodėmių purvą, įženk į savo širdies šventovę. Ten Dievas labiau negu patį darbą pastebi meilę, įdėtą į visa, ką darome. Todėl, jeigu uoliai kontempliuodami sielą keliame į Dievą ir Jam atsiduodame arba ugdydamiesi dorybes ir pagirtinais darbais pagelbėdami savo artimiesiems rūpinamės būti išmintingi, elkimės taip skatinami vien Kristaus meilės. Iš tiesų [Dievui] priimtina šitokia dvasinio tyrėjimo auka, ne rankų darbu aukojama, o širdies šventovėje, į kurią Viešpats Kristus su džiaugsmu įžengia.
Šv. Laurynas Justinianis, † 1455
Sekmadienių mišiolėlis „Gyvoji duona“
Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
