Bronislavas Wildsteinas – lenkų žurnalistas, rašytojas, disidentas. Išgarsėjo 2006 metais, kai žiniasklaidai išplatino iš Nacionalinio atminties instituto išsineštą sąrašą su pavardėmis žmonių, kurie talkino slaptajai komunistų policijai.
Daiktų miškas – forma, populiari senojoje lenkų literatūroje, rinkinys tekstų apie įvairius autoriui svarbius reikalus, aprašomus įvairia poetika. Mano silva yra savotiškas šiuolaikinei Lenkijai, Europai ir pasauliui būdingų reiškinių ir sąvokų žodynas.
Aktorystė
Kažko kito vaizdavimo menas. Nieko keisto, kad jis sukeldavo nevienareikšmių reakcijų, o aktoriai prieš kelis šimtus metų nebuvo laidojami pašventintoje žemėje. Nuo to laiko aktorystė tapo ne tik prestižiškiausiu užsiėmimu, bet ir etalonu, į kurį bent kiek panašios stengiasi būti ir kitos profesijos. Turime kažkuo būti ir išmokti vaidinti to kažko vaidmenį. Mūsų profesionalumas turi būti matomas ne vien iš mūsų veiklos rezultatų, bet pirmiausia iš sugebėjimo tinkamai pasireikšti. Yra ištisos šiuolaikinės pramonės sritys, kurios užsiima įvaizdžio kūrimu ir darbuotojo kaip produkto pardavimu darbo rinkoje. Vis mažiau reiškia realūs gabumai ir sugebėjimai, o vis daugiau – jų vaizdavimas. Tai ypač gerai matyti plačiai suvokiamoje politikoje, tai yra viešajame gyvenime. Informacijos potvynyje publika pavirtę piliečiai vertina vien vaizdus. Tokiu būdu mes perkeliami į virtualios tikrovės pasaulį, kurį mums siūlo Dominuojantys viešosios nuomonės centrai (DVNC). Tai veda prie gilėjančio šiuolaikinių visuomenių infantilizmo. Kitas žingsnis ta linkme toks, kad dingsta skirtumai tarp aktoriaus ir jo vaizduojamo asmens. Konkrečia tema žiniasklaidoje pasisako aktoriai, vaidinantys specialistus. Apie politiką diskutuoja aktoriai, vaidinantys politikus, beje, vis sunkiau atskirti vienus nuo kitų.
Anomija
Visuomeninių ryšių griovimas. Kai netenkame bendro vertybių suvokimo ir moralinės tvarkos pojūčio, visuomenė griūna. Anomijos sąvoką XIX šimtmečio pabaigoje įvedė vienas iš sociologijos kūrėjų Emilis Durkheimas, pažangininkas ir racionalistas. Tačiau kaip analitikas jis negalėjo nepastebėti modernumo krizės. Sociologija gimė kaip bandymas atsakyti į šį reiškinį, kuris buvo akivaizdus visiems kolektyvinio gyvenimo tyrinėtojams. Tradicinių visuomenės struktūrų lūžis buvo gilių problemų priežastis. Vyko dezintegracija ir nyko asmenybę su bendruomene jungiantys ryšiai. Rezultate nyko atskaitos taškai ir prasmės suvokimas. Durkheimas iliustravo šią padėtį didėjančiu savižudybių skaičiumi. Nuo to laiko daug pasikeitė, bet krizė gilėja. Atsakydami į tai, Vakarų elitai iš naujo įvertino požiūrį į šią krizę. Tai, kas buvo neigiama, buvo pripažinta kaip teigiama. Speciali Europos pramonė užsiima senosios vertybių tvarkos ir visuomeninės santarvės likvidavimu. Pasinėrimas anomijoje laikomas pažanga, įvairiais įmanomais ir neįmanomais būdais propaguojami DVNC, kurie mus džiaugsmingai stumia į kolektyvinę savižudybę.
Autoritetas
Remiantis šiuolaikiniais prietarais jo neturėtų būti. Tačiau, kadangi be autoriteto, kaip ir be tiesos, žmogus negali funkcionuoti, autoritetai išliko, nors ir reiškia ką kitą. Vietoj ilgalaikių, patikrintų nevienos kartos, instituciškai įsišaknijusių, atsiranda naujų, DVNC kuriamų priklausomai nuo einamojo poreikio. Tai trumpalaikės būtybės, dažnai vienkartinio naudojimo. Jie turi būti pripažinti žiniasklaidos ir vis labiau tapatinami su įžymybėmis.
Barbarai
Jie ateidavo iš išorės ir mėgino naikinti civilizaciją, kurios principų ir formos jie nekentė ir juos niekino. Senosios civilizacijos su jais kovojo, kartais juos samdė, siekdami juos panaudoti prieš kitus. Samdyti barbarai greit pasiduodavo civilizacijai, asimiliuodavosi. Tokia sandara veikė iki tol, kol civilizacija išlikdavo stipri ir patraukli, kas reiškė tą patį, o barbarų skaičius neviršijo kritinio taško. Tuomet ji tapdavo jų grobiu, geriausias toks pavyzdys yra Romos imperijos žlugimas. Šiandien Europos teritorijoje barbarų vaidmenį vaidina radikalios islamistų grupės, raginančios kurti pasaulinį kalifatą ir pakeisti Europos teisės normas šariatu. Jų didžiausi šalininkai yra vakarų elitas, atstovaujamas DVNC, kuris nors ir skiriasi nuo jų teigiama programa, bet jau neigiama, t. y. Europos kultūros destrukcijos programa (silvos tikslais aš čia tapatinu civilizaciją ir kultūrą) yra net radikalesni. Jų panieka ir neapykanta tradicinėms Europos civilizaciją sudarančioms idėjoms net didesnės, nei tos, kurias demonstruoja islamo džihado šalininkai.
DVNC
Dominuojantys viešosios nuomonės centrai. Jie viešpatauja Vakaruose, tuo pačiu ir pasaulyje. Europoje jie turi diktatorišką valdžią. Jie išpažįsta kairiųjų liberalų ideologijos, kurią saugo politinis korektiškumas, kanoną. Tai Europos valdančios oligarchijos kultūrinė ir intelektinė emanacija, nors reikėtų gal net kalbėti apie daugelį oligarchijų, nors susijusių tarpusavyje bendrų interesų ir aljansų, bet visgi atskirų būtybių. DVNC, kaip jų atstovai, yra sargai lygybės, kuri reiškia jų viešpatavimą nediferencijuotoje bandoje. Jie trokšta būti rūpestingais Europos (norėtųsi globalinės) bandos ganytojais, o gindami discipliną, kurią nustato politinis korektiškumas, yra pasirengę taikyti radikaliausias priemones ir ryžtingai drausminti savo pavaldinius. Jie pasinaudoja žiniasklaida, teise ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Beje, šios institucijos yra jų sudėtinė dalis.
Ekologija
Šiuolaikinis tikėjimas, kuris patvirtina principą, kad, jeigu nustojame tikėti Dievu, pradedame tikėti bet kuo. Ekologija pasinaudoja ciniški manipuliatoriai, kurie jos pagrindu padaro gigantišką verslą ir panaudoja ją kovoje dėl valdžios. Ant fanatiško idealų beieškančio jaunimo tikėjimo pamatų išaugo stambi pramonė; tas tikėjimas yra ir transnacionalinių organizacijų, kaip antai JTO, daugelio jos agentūrų bei į pasaulinę areną besiveržiančių naujų žaidėjų politinis ginklas. Išnaudodamos realią aplinkos taršos problemą, tos organizacijos vaizduoja, jog yra vienintelės, kurios ją gali išspręsti. Todėl jos reikalauja praplėsti jų įgaliojimus tautinių atstovybių, taigi demokratijos sąskaita. Jos remiamos galingų globalinių korporacijų, kurios iš anksto prognozuojamų technologinių pokyčių dėka sugeba generuoti didžiulį pelną.
Ekologinės kampanijos remiasi masinės isterijos plėtojimu. Tai viena iš veiksmingiausių DVNC strategijų. Svarbu maksimaliai išgąsdinti kuo daugiau žmonių. Išgąsčio apogėjuje jo režisieriai siūlo vienintelį ir galutinį sprendimą, kuris su-veikia tik tuomet, kai patvirtinamas tučtuojau ir be apmąstymų. Juk pasaulio pabaigos akivaizdoje niekam kitam nebelieka laiko.
Panašiu principu bankų lobistai, kaip išsigelbėjimą nuo savo pačių iššauktos krizės, primetė Paulsono planą, kuris JAV kainavo 700 mlrd. dolerių, o vėliau daug kartų tą patį manevrą pakartojo ir Europoje. Ekologijoje tokia sėkminga operacija buvo ozono skylės košmaras, kuris turėjo pasibaigti mūsų planetos sudeginimu. Freono atsisakymas (su juo dirbantys šaldytuvai nukeliavo į Kiniją) pagyvino konjunktūrą naujoms technologijoms. Didžiausia gi, matuojant visais įmanomais, ypač manipuliacijos, masteliais, kampanija buvo (ir vis dar yra) kova su – tariamai žmogaus iššauktu – globaliniu atšilimu. Ir nieko ne-keičia jų vis naujų piktnaudžiavimų atskleidimas. Tas tikėjimas atsparus įrodymams.
Europa
Ši sąvoka turi dvi prasmes – kultūrinę ir geografinę. Tačiau jos nėra tapačios. Kitaip turėtume turkus iš Adrianopolio traktuoti kaip europiečius, priešingai, negu jų tautiečius iš Stambulo, kurie būtų azijatai (panašiai būtų su rusais). Diskusija apie tai, kas yra Europos kultūra, vyksta, bet visi intuityviai jaučiame jos atskirumą, lygindami su kitomis civilizacijomis. Ji diferencijuota, tačiau turi stiprių integruojančių tapatybės veiksnių. Juos lengviausia parodyti remiantis šaltiniais. Tai — Jeruzalė, Atėnai ir Roma. Kaip matyti jos civilizacinė kilmė iš dalies už geografinės Europos ribų.
Jeruzalė – tai monoteistinė religija, suasmenintas Dievas, kuris pirma pasireiškia judaizme, o vėliau krikščionybėje. Atėnai – tai racionali proto meilė, Roma – tai teisė, kuri organizuoja respubliką, tai yra bendrą labą suvokiančią bendruomenę. Šios tradicijos susipina: pirmieji krikščionių teologai vartojo graikų minties kategorijas (šv. Paulius buvo helenizuotas žydas), o labiausiai pripažinta krikščionių sintezė, tai yra Šv. Tomo sistema, išaugo iš Aristotelio minčių. Romos respublikonizmas rėmėsi graikų polis koncepcija, o teisė išplaukė iš pagrindinio graikams žmogaus racionaliosios gamtos (prigimties) traktavimo.
Vėliausiai nuo IV a. Europos kultūrą determinuoja krikščionybė. Galima pastebėti jos diferenciaciją, galima įžvelgti įvairias jos evoliucijos po reformacijos kryptis, tačiau atskaitos taškas lieka vis tas pats, o esminis Europai (tad ir Vakarams) požiūris į žmogaus orumą, kuris padaro žmogaus asmenybę istorijos subjektu, turi biblinę, ypač krikščioniškąją genezę.
Jeigu Europos konstitucijos projekto (kuris referendumų buvo atmestas, tačiau išliko iki šiol kaip labiausiai ambicingas, nors nebūtinai prasmingas, ES projektas) preambulėje įrašyta, kad jos kūrėjai remiasi senovės graikais ir romėnais, o vėliau Prancūzijos revoliucija, tampa akivaizdu, kad jie nesiremia mums pažįstama Europa. Tai įrodė jų pozicija, kai dėl protestų jiems prireikė tą preambulės fragmentą pakeisti. Galop atsirado formuluotė, jog remiamasi „humanitarine ir religine“ tradicija, tačiau ryžtingai ir galutinai atsisakyta pasiremti krikščionybe. Kitais žodžiais, „Europos inžinieriai“ atsisakė įvardyti jos pamatus.
Tad Europa, anot jų, nėra esamos kultūros bendrija, o projektas. Emancipacijos projektas. Galima pridurti, kad nors atsisakydami pasiremti krikščionybe Konstitucijos kūrėjai buvo atviri, tai jų rėmimasis Graikija ir Roma atrodo tik kaip vaizdavimas. Graikų racionalizmas, kurį įkūnija Sokratas, gimė kaip reakcija į opinijos tironiją, kurią propagavo sofistai, ir reiškia meilę protui ir tiesos ieškojimą. Mes šiandien ryškiai grįžtame į sofistų laikus, bent jau tokios pozicijos šalininkai yra DVNC. Neįmanoma atrasti respublikoniškosios dvasios visuomenėje, kuri susiskaldo į mažumas, kovojančias dėl savo interesų, o ES teisė nieko bendro neturi su Romos teise, kuri išaugo iš natūraliosios (prigimtinės) teisės. Europa DVNC tai tradicinės Europos emancipacijos projektas, taigi tos Europos, kurią mes pažįstame. Kam tuomet jį vadinti Europa?
Ideologija
Kompleksas pažiūrų, aiškinančių visus reiškinius ir projektuojančių visų žmogaus problemų idealius sprendimus. Dažnai, taip pat sąmoningai, maišomas su kompleksu idėjų, kurios mums leidžia orientuotis realybėje ir determinuoja mūsų požiūrį į ją. Idėjos, kurios apibrėžia žmogaus pasaulio prasmę, mums reikalingos funkcionuoti, ideologijoje, anot poeto, jos sustingsta „silogizmų kaip kultuvų“ seka ir pakeičia mastymą. Šiandien dominuoja kairiųjų liberalų pažangos ideologija. Jai būdingas bandymas išspręsti visas žmonijos problemas teisės administraciniais įrašais. Tai labai infantilu.
Infantilizmas
Suvaikėjimas. Šiuolaikinio pasaulio liga. Tuo pavojingesnė, kad DVNC pateikiama kaip sveikatos manifestacija. Tai pirmiausia įsivaizdavimas, kad mūsų niekas neriboja. Mes galime būti bet kuo ir viskuo. O kadangi nėra fizinių limitų, nėra taip pat ir moralinių. Atsakomybė, kaip ir disciplina, virsta atgyvena. Pasaulis turi būti viena didelė žaidimų aikštelė.
Atsakomybės nebuvimas ir nuolatinis žaismas gundo. Tačiau nesibaigiantis karnavalas pradeda greitai varginti, o išlikti ištiso susižavėjimo būsenoje reikia vis daugiau stimulų. Tad pramogų pramonė tampa svarbiausia mūsų laikų pramone, o jos herojai – svarbiausiomis asmenybėmis infantiliško jautrumo pasaulyje. Gyvenimo tikslu tampa jaunystės išsaugojimas, o kadangi tai neįmanoma – bent jos vaizdinio. Iš čia minios senukų, vaizduojančių jaunuolius arba mėginančių nors kažkiek būti į juos panašiais. Tokiu būdu nesubrendęs elgesys tampa etalonu, nenoras mąstyti, augantis iš patirties stokos, pasiekia etalono rangą, o gyvenimo mokytojais tampa įžymybės. Varginanti mada.
Ironija
Sokratiškoji, tapati atsiribojimui nuo žmogaus nuomonių, iš kurių galima išgauti tiesą. Tačiau tai ir jos paneigimas – nihilistinė ironija, kuri kvestionuoja tiesą kaip tokią. Ir jeigu pirmoji panaudoja humorą, kad parodytų skirtumus tarp žmogaus vertinimo ir realybės, antroji yra vien juokimasis iš bet ko. Nors ne iš visko. Net ir humoro jausmui reikia atskaitos taškų. Šiandien dominuojanti nihilistinė ironija, kvestionuojanti tiesos buvimą, turi priimti didžiulį šiuolaikinių prietarų kiekį. Tai pribloškia, kaip ir jos šalininkai be humoro jausmo, ypač savo pačių atžvilgiu.
Žiniasklaida
Kadaise ji turėjo standartus, šiandien turi misiją. Tai yra sutapatinti kitų piliečių laikysenas su jų darbuotojų pažiūromis, kurie yra ne vien jų fanatiški išpažintojai, bet ir politinio korektiškumo žiniai. Šia prasme III Lenkijos Respublikos žiniasklaida yra avangarde, tačiau Europoje vis dar yra standartų liekanų, kurie kartais blokuoja misijos veiklą. III Lenkijos Respublikoje dominuojanti žiniasklaida laiko visokius standartus atgyvena, beje, jie jų niekada neįstengė perimti.
Jaunystė
Viena iš silpnybių, dėl kurios buvome tikri, kad ji negrįžtamai praeis. Tam tikrą laiką. Šiandien paaiškėjo, kad tai yra endeminė, nepagydoma liga. Ne kiekvienu aspektu. Nepaisant visų triukų nepavyksta ilgai apgaudinėti biologijos, tai reiškia, kad greičiau, o ne lėčiau netenkame vitališkumo ir jaunatviškos jėgos. Kartu miršta geroji jaunystės pusė, tai yra jos nesuinteresuotumas ir pasirengimas aukotis. Kita jos pusė – tai nebrandumas ir su juo susijęs beatodairiškumas, dėl kurio daugiausia žadančias jaunystės potencijas galima pakinkyti baisiausiems tikslams. Eilinį kartą tai įrodė XX amžius, kuriame varomoji revoliucinių judėjimų ir autoritarizmo jėga buvo būtent jauni žmonės. Beje, tie du jaunystės veidai persipina. Pasirengimas atsisakyti išplaukia iš nesuvokimo apribojimų, kuriuos prieš žmogų iškelia gamta.
Jaunystės vitališkumas duoda teigiamų efektų, kai jis įrašytas į kultūros rėmus ir prižiūrimas patyrusių pedagogų. Kitais atvejais jis tampa barbarišku, neprognozuojamu gaivalu. Jaunystės kultas nenugali biologijos apribojimų, o dėl jo pasinerdami infantilioje kvailystėje mes netenkame ribų ir hierarchijos pojūčio. Kas atsitinka, kas mes kvestionuojame mokytojo institutą, o kultūros sąskaita keliame jaunystės barbariškumo vertę? Mes gyvensime barbariškais, kad ir techniškai išsivysčiusiais laikais. Ar kompiuteriu besinaudojantis barbaras nustoja būti barbaru?
Pažanga
Gero siekis. Įsivaizdavimas, kuris tapo daugelio šiuolaikinio pasaulio prietarų šaltiniu. Neabejotina, vis didesnį pagreitį įgaunanti techninė pažanga, kurią mes stebime Europoje per pastaruosius penkis šimtus metų suformavo viešąjį įsitikinimą, kad yra bendrų pokyčių į gerą variklis XVIII a. pabaigoje ir XIX šimtmetyje atsirado savotiška pažangos religija. Jos išpažintojams pasirodė, kad mokslas ir jo pėdomis einanti technika išspręs visas žmogaus problemas ir tuoj pat sukurs rojų žemėje. Tačiau XX amžius liepė prabusti iš tų svajonių sapnų. Pasirodė, kad techninę pažangą galima panaudoti prieš žmogų. Apie tai liudijo, kad ir abiejų totalitarizmų nusikaltimai.
Bendriau pažanga parodė savo dialektiką, kurią netikėtai atskleidė ir kairieji mąstytojai. Duodantis ryškių rezultatų mokslo ir technikos metodas subjektyvino savo objektus. Jeigu mes jį pritaikysime žmogui, tai mus prives prie jo traktavimo kaip dar vieną mechanizmą arba auginamą gyvulį. To rezultatas turi būti eugenika arba mokslas apie žmogaus rasės tobulinimą. Nors hitlerininkų įsitraukimas į ją oficialiai ją sukompromitavo, bet realiai ir toliau su įvairiais kitais pavadinimais pažangininkų (pa)sąmonėje ji užima reikšmingą vietą. Šiandien ji funkcionuoja kaip genetinė inžinerija. Toks priėjimas naikina žmogaus orumą, kuris neturi tarnauti kažkokiems projektams o būti jų tikslas.
Tyrimai turi mums leisti suprasti, kad pažanga vienoje srityje negali vesti prie regreso kitoje ir naivaus jo traktavimo atsisakymo. Nieko panašaus. Pažanga tai pagrindinė DVNC dogma. Jos apraiška yra pripažinimas kad ji yra istorinės būtinybės apraiška ir nuo jos neįmanoma pabėgti. Tai ypač naivus sutapatinimas su gamta kai kurių žmogaus civilizacijos formų, kurios iš individualios perspektyvos atrodo labai ilgai trunkančios.
Lygybė
Šiuolaikiškumo obsesija. Traktuojama kaip identiškumas. Fundamentinio žmonių tapatumo pripažinimas, kurie visi turi prigimtinį orumą ir todėl negalima jų žeminti. Tad Vakarų civilizacijos laimėjimas šiuo laiku išsigimė į savo karikatūrą ir net priešingybę. Iš žmogaus subjekto lygybės sekė lygybė prieš teisę. Šiandien naujos žmogaus teisių generacijos užtikrina lygybę visų ir viskame. Pasirodo mes visada turime teisę viskam, ką turi kas kitas. Nelygybė laikoma didžiausiu įmanomų skandalų. ES valdžia koncentruojasi daugiausia ties kovos su ja. Taip pat tuo tikslu atsiranda arba kuriamos įvairios nevyriausybinės organizacijos, kurios turėdamos ypatingus įgaliojimus be kompromisų susidoroja su nelygybe. Kovojančių su ja kompetencijos pozicionuoja juos aukščiau nei paprastus europiečius.
Iš tikrųjų gi niekas nelygu niekam, o kiekviena tvarka remiasi hierarchija. Ja remiasi ir žmonijos kultūra. Todėl ją reikia sunaikinti, kad lygybė galėtų triumfuoti. Reikia atsisakyti hierarchijos, taigi atsisakyti žmonių aspiracijų ir laikysenos vertinimų. Galop paaiškėja, kad tikrą lygybę – kaip prie to priėjo vienas Dostojevskio herojų – mes galime pasiekti tiktai absoliučioje tironijoje, kuri visus žmones sulygina vergovėje. Atrodo, kad primesdami žmonėms politinio korektiškumo diktatūrą DVNC ryžtingai juda šia linkme.
Prieštaravimas
Dabartyje negaliojantis ir traktuojamas kaip patriarchalinės logokratijos reliktas.
Stresas
Kažkas ko bet kuria kaina reikia vengti. Jeigu stresą arba įtampą sukelia bet kurios didesnės pastangos, kiekvieną bandymą įvykdyti sunkesnę užduotį arba ta linkme vedančias laikysenas reikia naikinti. Gali būti tik sporte.
Sveikata
Svarbiausias dalykas. Individualios egzistencijos ir žmonių civilizacijos tikslas. Didžiausia šiuolaikinio pasaulio pramonė. Atskiros medicinos šakos kovoja dėl fondų vis naujoms savo siūlomoms stebuklingoms priemonėms.
Sveikata – viena iš žmogaus teisių, o tiksliau – kompleksas teisių. Tad turime teisę į bet kokį gebėjimą, o valstybė turi pasirūpinti, kad atitinkama pramonė užtikrintų jų puikų funkcionavimą. Tačiau norint džiaugtis tinkama sveikata, mes jai turime paaukoti mūsų visas lėšas ir visą turimą laiką. Jos esminis elementas tinkama dietetika, kuri teisingai suprantama – irgi reikalauja viso mūsų laiko ir dėmesio. Šioje srityje pirmaujančios aplinkos savo gyvenimą organizuoja pagal vis naujų dietų ritmą, kurios visiškai užpildo jų apmąstymus ir bendravimą. Juk žmogaus užduotis – mirti visiškai sveikam.
Vertimas iš lenkų kalbos (vertėjas Eduardas Piurko) Uwazamrze.pl, Nr. 34(81), 2012 VIII 20–26, p. 48–54
Mėnraštis „Tribūna“ 2012 m., Nr.7
