Šią vasarą kurį laiką teko pabūti Ruklos Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame batalione. Teko dalyvautu kasdienėse vėliavos pakėlimo ceremonijose, stebėti Lietuvos karių priesaikos Tėvynei davimo ritualą. Pasibaigus iškilmėms klausiau savęs, ar vien tik ritualo pakanka, norint būti tikru lietuviu, doru piliečiu. Kaip ir daugelyje, taip ir šioje srityje, ko gero, reikia kovoti ne vien tik su karalystėmis ir valdžiomis, bet ir su nematomas savo paties ego vėjo malūnais. Tai kova iš pasalų, kuria, mano nuomone, vienadienis ritualas nieko nereiškia. Taigi, noriu pasidalinti keletu minčių. Šį rašinį pavadinau vienu žodžiu. Tiesiog „Priesaika“.
Nežinau, kodėl ir kaip, bet šią vasarą neretai sugaunu save mąstantį apie priesaiką. Atrodo, jog nesiruošiu dalyvauti kažkokioje iškilmingoje ceremonijoje. Bent šiandien tai tikrai. O visgi mintys gan įkyrios ir paslaptingos. Priesaika tėvynei, žmogui ir Dievui. Tad ar aš savo pažadus tikrai įvykdau bent jau tam, kad jie nevirstų vien tik deklaruojama raide? Į šį klausimą, kad ir kaip būtų keista, nerandu vienareikšmio atsakymo. Juk pasiteisinimų visada yra. Visad galima nemalonią tiesą apeiti iš šono, netiesiogiai. Viena vertus, priesaikai niekas nenusižengė, kita vertus, – jos visai nesimato iš po aplinkybių lavinos. Tuomet iš viso geriau neprisiekinėti. Prisipažinsiu, nežinau, ar savo gyvenime esu ką nors prisiekęs. Ir ar priesaika tėra tik klupčiojimas prieš vėliavą? Atrodo, jog mano priesaika kitokia. Todėl ir verta prie jos kaskart sugrįžti. Ne tik vasarą, bet Tėvynei, žmonėms ir Dievui. Ji neišreikšta, nepatvirtinta lozungais, bet įrėžta paprasta kasdienybe. Ta, nuo kurios bandau bėgti, bet kasdien jaučiu lyg motiną, laiminančią mano ieškojimų kelią. Su kuria netgi kalbuosi.
Kone kasmet viešėdamas tėviškėje randu laiko nueiti į vietą, kurioje guli Lietuvos partizanų palaikai. Tiesiog pabūti, sukalbėti maldą. Tiesiog ta vieta man brangi. Nepaisant to, kad vaikystėje paniškai bijojau karo ir žuvusiųjų. Tačiau prisimenu, kaip dar vaikas būdamas dalyvavau talkoje tvarkant tą kalnelį: rinkau šakas, nešiau iš miško. Tais mažais darbeliais tikėjau, kad Lietuva bus laisva. Kai išgirdau bažnyčios varpų skambesį perlaidojant kitus partizanus, ryžausi eiti ten pats vienas. Mažai ką suprasdamas. Tiesiog gėrėtis trispalvės vėliavos plazdėjimu. Man to užteko. O šiandien turbūt nė neprisiminčiau nė iškilmingų kalbų, tik tą plazdėjimą, kuris užstrigo atmintyje. Ir turbūt, ačiū Dievui... Arba, kai Pirmosios komunijos priimti ėjau su trispalvės vėliavos ženkleliu tada, kai sprendėsi tėvynės likimas. Tas ženklelis ir dabar dar kažkur namuose saugomas lyg relikvija. Tai priesaika Tėvynei, išreikšta ne žodžiais, bet vaikyste.
Eidamas gatve dažnai matau žmonių veidus. Keli pasisveikinimo žodžiai atveria tikrai didelių klodų. Žinoma, ištartų nuoširdžiai. Kartais peržengiu visas savo paties ribas ir tiesiog pakalbinu vaikutį. Neretai peržengiu slenkstį tų namų, kurių niekas nelanko. Senutės, su kuria niekas nenori kalbėtis, nes gėda, nešvaru... Arba praverti duris tos įstaigos, kurioje gyvena paskutines dienas beskaičiuojantieji. Tiesiog eini, būni – to pakanka. Kaip ir pakanka nuoširdžiai prakalbinti mokinio širdį, ar prašantiems duoti tiesiog maldos ir padrąsinimo keisti gyvenimą riekę – būti ir suprasti. Anądien palydėjau į namus žmogų, padauginusį alkoholio. Jis iki šiol tai prisimena. O gal galėjo jo ir nebūti – būtų pakelėje kur nors sušalęs ar susižeidęs? Tos mažosios kasdienybės, palaimintos kasdienybės neaprašo ir neišreiškia jokie lozungai. Tačiau tai – geriausia priesaika.
Atrodo, kad gyvename laisvoje tėvynėje. Tačiau reikia kovoti su kitu priešu, nei tuo, apie kurį kalba istorija. Taip, ir apie šitą kalba istorija, tačiau ne valstybinė, o asmeninė: esu žmogus tiek, kiek mylėjau. Tad jei mano ginklas ir priesaikos žodis meilė, ar bandau vykdyti ją? Juk ji susideda ne iš žygdarbių, bet iš dulkelių ir atviros širdies. „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mt 7, 7–12).
