 |
Tarptautinės akvarelės bienalės pradžia sietina su 1968 m. Latvijoje pradėtomis rengti akvarelės trienalėmis. Jų metu iki 2001-ųjų būdavo pristatomi menininkų darbai iš Lietuvos, Latvijos bei Estijos. 2006-aisiais šis akvarelės projektas buvo perkeltas į Lietuvą (Kauną). Projektui suteiktas Baltijos tiltų pavadinimas, turintis aliuzijų į vieną pagrindinių siekių – bendradarbiavimą tarp Baltijos jūros regiono šalių bei kitų valstybių, siekiant išsaugoti akvarelės tradiciją. Vienos iš trienalių pavadinimą Baltijos kelias (1992 m.), anot E. Nalevaikos, galima laikyti atramos tašku gimstant Baltijos tiltų idėjai. Esminiai bienalių siekiai: atspindėti akvarelės technines subtilybes ir kūrybos procesus, pristatyti novatoriškus sprendimus ir idėjas, parodyti jų santykį su tradicine akvarele, diskutuoti aktualiais klausimais, siekti kuo platesnės akvarelės sklaidos.
2006-ųjų akvarelės bienalė Baltijos tiltai vyko Mykolo Žilinsko dailės galerijoje, Kaune, parodoje darbus eksponavo 60 menininkų iš dvylikos valstybių. Anot menotyrininkės Virginijos Vitkienės, „pagrindinė parodos idėja iškyla iš pačios akvarelės technikos, kuri šįkart įgauna simbolinę prasmę: vanduo (Baltijos jūra) ir dažai (įvairiaspalvė meninė raiška)“. Parodoje šalia tradicinių siužetine ir atlikimo požiūriu kūrinių menininkai pateikė ir netikėtumų, novatoriškų darbų. Pavyzdžiui, danų akvarelininkas Ole Wermeris Munckas parodoje eksponavo neįprasto turinio akvarelę pavadinimu – There is no bad weather only wrong clothes (Nėra blogo oro, tik netinkama apranga), kurioje vaizduojamas žmogus su dujokauke. Kitas išskirtinis kūrinys – tapytojo, grafiko ir akvarelininko Vlado Lisaičio – 32. Kūrinys įspūdingas savo dydžiu – 9 metrų ilgio ir 1,55 metrų aukščio, taip pat netradicinis istorinės tematikos turiniu. Autorius, kalbėdamas apie savo kūrinį, teigė, kad jame vaizduojami visi Lietuvos didieji kunigaikščiai ir vienintelis karalius Mindaugas. Prie kiekvienos asmenybės pridėta trumpa informacija, įvardyti nuopelnai Lietuvai, būdinga atributika bei aprangos detalės.
2008-ųjų bienalė Baltijos tiltai taip pat buvo surengta Kaune. Jos koncepcija – slinktys kalba apie siekius pažvelgti kitaip į daugiametę akvarelės patirtį, ieškoti naujų plastinių akvarelės sprendimų. Skatinami eksperimentai su atlikimo technika, išraiškos formomis.
Parodoje gausu netikėtų, nutolusių nuo įprastinės akvarelės išraiškos kūrinių. Parodoje atsispindi šiuolaikinės akvarelės pokyčiai – akvarelė apima ne tik vaizdavimą plokštumoje, bet ir trimačius objektus, videomeno, muzikinius kūrinius bei performansus. Šis bruožas atsiskleidžia muzikinėje menininkų iš Švedijos, Danijos ir Estijos improvizacijoje akvarelės tema, atliktoje per parodos atidarymą. Bienalėje eksponuojami kūriniai, peržengę įprastines akvarelės formas ir tradicijas, atstovauja grafikos, tapybos, piešinio, fotografijos bei kitoms šiuolaikinio meno sritims. Grupinėje ir personalinėse parodose dalyvavo apie 100 autorių iš 11 šalių. 2008-aisiais išsiplėtė ir akvarelės erdvės, akvarelės bienalę sudarė ne tik centrinė paroda Kauno paveikslų galerijoje, bet ir kitose erdvėse: VDU Menų galerijoje 101 surengta grupės Aqua 12 paroda – Aquarelissimo; Kauno menininkų namuose surengta paroda – Baltarusių akvarelė: interpretacijų laukas, galerijoje Balta – Latvijos menininkės Irenos Luse paroda – Jautrumas. Taip pat VDU klube Sesija vyko konferencija – Akvarelės kalbos slinktys, kurioje buvo diskutuojama aktualiais šiuolaikinės akvarelės klausimais.
 |
2008-ųjų bienalės naujovė – menininkų vertinimas įteikiant jiems diplomus bei pagrindinį prizą (Grand Prix), kurio laureatui suteikiama galimybė kitos bienalės metu surengti personalinę parodą. Buvo įteikti 8 diplomai, iš kurių 2 atiteko lietuviams: E. Nalevaikai, V. Barakauskui. Parodos pagrindinis prizas skirtas dailininkui tapytojui, pedagogui Vidmantui Zarėkai. Jo kūrinys Pasikartojimai daugelį iš pirmo žvilgsnio apgavo, nes, pažiūrėjus iš toliau, jis galėjo pasirodyti sukurtas koliažo technika. Dailininkas kalbėdamas apie savo darbą paaiškino: „Čia viskas atlikta klasikine akvarelės technika, ir laikraštis nutapytas. (...) Aš naudoju lyg ir autorinę techniką, nors Anglijos akvarelininkai ją jau porą šimtų metų naudoja. Tai – nuplovimo technika. Iš karto imamas vidutinis tonas, juo dengiamas visas lapas, po to kai kurie tonai tamsinami, o kai kurie išgaunami nuplaunant.“
2010-ųjų akvarelės bienalė persikėlė į Vilnių. Parodos koncepcija – Gelmė. Gelmės skatinama ieškoti akvarelės formos ir idėjos, prasmės santykyje. Kūrėjams siūloma vengti vien tik dekoratyvių sprendimų, darbuose perteikti tam tikrų pranešimų, įžvalgų. Trečioji akvarelės bienalė apėmė skirtingas Vilniaus parodų erdves, pagrindinė konkursinė bienalės paroda vyko galerijoje Arka. Kitose erdvėse surengtos: personalinė LDS vadovo E. Nalevaikos paroda FragmENtai, akvarelės menininkų grupės Aqua12 paroda, 2008-ųjų pagrindinio prizo laimėtojo V. Zarėkos paroda – Sankirtos, taip pat surengtos akvarelės pamokos, kurias vedė menininkai – Vidmantas Zarėka ir Ramunė Kmieliauskaitė.
Vidmanto Zarėkos paroda Sankirtos pasižymi ne tik stebinančiu atlikimo meistriškumu, kuriančiu vaizduojamų objektų neįtikėtiną, tarsi fotografijose tikroviškumo įspūdį, tačiau ir konceptualumu. Kūriniuose perteikiamas platus idėjų, minčių spektras – nuo nemalonių ar skausmingų kasdienybės ar praeities akimirkų iki ironijos. Menininkas žiūrovui siūlo susimąstyti apie vertybes, požiūrį į jas, jų kaitą. Pavyzdžiui, kūrinyje pateikia sakralinius elementus kartu su banknoto brūkšniniu kodu. Kitame kūrinyje praeities artefaktai, cituojantys epochų sandūras, praeitį, kurios mums nelemta atrasti, arba kurią užmiršome, ar nenorime prisiminti, dailininkas tarsi paslepia po realistinio peizažo šydu.
Tradiciškai ryškiausiems ir originaliausiems menininkams buvo įteikti diplomai, pagrindinis prizas atiteko vilnietei Inai Budrytei. Dailininkės kūrinys Bare atspindi didžiajai daliai jos kūrybos būdingą stilistiką – ekspresyvias formas, spalvų žaismą, kasdieniškų ir fantastinių motyvų derinį. Vertinimo komisiją šis darbas greičiausiai ir sužavėjo dėl savo naiviai vaikiškos ir nesuvaržytos raiškos, tačiau pasižyminčios ypatingu savitumu.
2012-aisiais Baltijos tiltai sugrįžta į Kauną. Bienalės atidarymo metu parodos organizatorius dailininkas Eugenijus Nalevaika džiaugėsi tokia akvarelininkų gausa, darbus eksponavo daugiau nei 80 menininkų iš 14 valstybių. Norinčiųjų dalyvauti buvo daugiau, bet dėl erdvių trūkumo visi dalyvauti negalėjo. Anot E. Nalevaikos, bienalės dalyviais reikėtų laikyti visus, teikusius paraiškas. Kalbėdamas apie pagrindinį tikslą, jį įvardijo kaip siekį populiarinti akvarelę, sudėtingą, kaprizingą akvarelės techniką. Ketvirtosios bienalės Lietuvoje koncepcija – Sąsajos. Organizatoriai skatino dailininkus ieškoti sąsajų tarp akvarelės ir kitų technikų, kvietė ir kitų sričių menininkus, kurie vienaip ar kitaip savo darbais siejasi su akvarele, tai grafikos, foto, video, tekstilės, keramikos sričių menininkai. Sąsajose siekiama parodyti menų sintezę atspindinčius darbus. Taigi, šios parodos koncepcija gali būti suprantama dviem prasmėmis – menininkų sąsajos su kuriamais darbais, kita – akvarelės ryšiai su kitomis meno šakomis. Bienalę sudarė: pagrindinė, konkursinė paroda Baltijos tiltai. Sąsajos, taip pat personalinės parodos: 2010-ųjų bienalės laureatės Inos Budrytės paroda – Teptuko monologai, norvego Morteno Paulseno – Tamsos šviesa, Editos Sūdžiūtės – Foto/Sintezė. Taip pat buvo rengiama konferencija Akvarelė ir pasaulis. Sąsajos.
Inos Budrytės Teptuko monologai – kūriniai, kuriuose perteikiama kažkas tarp realybės ir vaizduotės, jiems būdingas abstraktus, fragmentiškas objektų vaizdavimas, ryškus kontūras, sodrios spalvos. Nors kūrinių siužetų semiamasi iš kasdienybės, tačiau menininkė, pasitelkdama fantaziją, juos keičia, ironizuoja kasdienybę. Parodoje neatsisakoma dailininkės kūrybai būdingos vaikiško piešinio stilistikos.
Parodos Sąsajos atidarymo metu įteikti diplomai: Girmantui Rudokui, Iridai Lazdinai, Liisai Malkamo, Aslauf Thorlacius ir Trond Einar Solberg Indsetvikenui. Geriausiai įvertintas – A Birch Grove (Beržynas) pirmasis parodos ekspozicijoje žiūrovus pasitinkantis Suzanne Möller kūrinys. Darbas atliktas derinant akvarelės ir koliažo technikas. Kūrinys išsiskiria iš kitų pirmiausia savo dydžiu (240 x 400 cm), kompozicijos spalvinių dėmių ritmiškumu, ypatingu natūralumu, skatinančiu atsigręžti į aplink esančius gamtos reiškinius, bei tam tikru mistiškumu. Žvelgdami į kūrinį ne iš karto pamatysime besislepiančius beržyno klajoklius, įsiliejusius į kūrinio erdvę žmonių atvaizdus.
 |
Grand prix laimėtoja Suzanne Möller (g. 1970 m.) – Švedijos menininkė, pedagogė. Didžiąją jos kūrybos dalį sudaro akvarelės darbai, taip pat piešiniai. S. Möller kūryba apima ir tekstilę. Nuo 1999 m. iki 2012-ųjų savo kūrinius menininkė eksponavo 23 grupinėse parodose ir 5 personalinėse. S. Möller kūryba įvertinta ne vienu reikšmingu apdovanojimu, vienas tokių 2002-aisiais Tarptautinės akvarelės parodoje Prancūzijoje laimėtas grand prix.
Apie geriausiai įvertintą kūrinį – A Birch Grove, akvarelės technikas, šių metų bienalę kalbamės su pačia autore Suzanne Möller.
Kaip jums kilo mintis sujungti akvarelės ir koliažo technikas? ArA Birch Grove (Beržynas) yra pirmas taip atliktas jūsų darbas?
Koliažo ir akvarelės sintezė nėra naujas reiškinys tiek mano kūryboje, tiek apskritai Skandinavijoje. Tradiciškai šiai technikai naudojamas sunkus akvarelės popierius, tačiau aš pasirinkau lengvesnį popierių, kas, mano nuomone, padeda labiau pabrėžti įprastinės akvarelės pobūdį. Šios atlikimo technikos išskirtinumas – dažų pigmentai susijungę su vandeniu truputį ilgiau išlieka popieriaus paviršiuje prieš susigerdami į jį. Aš spaudžiu šlapią akvarelę tarp dviejų tokių popierių, tokiu būdu sukuriama struktūra, kurią mes žinome iš gamtos, sukuriamas itin artimas gamtai įspūdis. Taip pat šiuos popierius padažau ir gaunu kitų įspūdžių, norimų rezultatų.
Žinau, kad rengiate akvarelės kursus. Ar į mokymo programą taip pat įtrauktas jūsų kūrybai būdingas skirtingų technikų jungimas?
Paprastai kursus pradedu nuo tradicinės akvarelės, jos specifikos. Tačiau vėliau taip pat nevengiame eksperimentuoti su kitomis technikomis, ieškoti naujų galimybių, kaip išreikšti akvarelės pobūdį. Mano nuomone, svarbu parodyti, kad akvarelė šiuolaikinio meno kontekste gali būti suprantama ne tik kaip tradicinė, klasikinė ir nekintanti, bet kaip atvira naujiems sprendimams tiek perteikiamų idėjų, pranešimų tiek ir technine prasme. Akvarelė gali būti visiškai laisvai įjungiama į kitų meno šakų sintezę.
Esate šių metų bienalės laimėtoja, galbūt jau turite viziją kokia galėtų būti jūsų personalinė paroda, jos koncepcija ?
Šiuo metu sunku pasakyti, yra daug minčių, iki jos liko dar daug laiko.. Tikiu, kad pavyks pateikti parodos lankytojams kažką naujo ir įdomaus.
Ką manote apie šios parodos koncepciją – Sąsajos?
Sąsajos – manau, puiki idėja, nes tokia parodos koncepcija suteikė galimybę pažinti akvarelę kitaip, parodyti, kaip tradicinė akvarelė gali būti jungiama su kitomis technikomis. Menininkams tai tam tikras kūrybinis iššūkis – paieškoti naujų kūrybinių sprendimų.
Kaip vertinate savo kolegų menininkų darbus? Kas paliko didžiausią įspūdį?
Deja, neturėjau laiko kruopščiai išanalizuoti visus darbus, todėl negaliu pasakyti viską apimančio įspūdžio. Parodos atidarymo metu pastebėjau kelis tikrai įdomius darbus iš Baltijos regiono, taip pat Lenkijos, Rusijos ir Skandinavijos.
Miglė Munderzbakaitė