Daugelis iš mūsų nenurimstame, kol nesuvedame sąskaitų su savo atmintimi, nes ji – vis dar gyvuoja lyg kažkokio slaptumo jungtis tarp mūsų praeities ir ateities.
Septintame dešimtmetyje, išėjo sovietinio žurnalisto B. Minioto propagandinė knyga „BALFo emisaras“. Joje autorius tendencingai aprašė prieškario Lietuvos karininko Stasio Zaikausko asmenybę. Viktoro Aleknos knygoje „Raseinių gimnazija (1919–1949)“, jo pavardė įrašyta tarp Raseinių gimnazijos mokytojų: Stasys Zaikauskas – karinis rengimas 1945 09 01–1946 09 01.
S. Zaikauskas karinį parengimą gimnazijoje dėstė tol, kol iš jo buvo pareikalauta atsisakyti Lietuvos karininko priesaikos ir priimti sovietinę.
Tą padaryti jis atsisakė enkavėdistamas motyvuodamas: „Lietuvos karininkas duoda vieną priesaiką, ir jos niekada neatsisako...“
S. Zaikauskas buvo areštuotas, nuteistas 25 metams kalėti Vorkutoje, dirbo anglies kasyklose. Atgimus Lietuvai, parašė prisiminimų knygas apie kalinių kančias Sibiro gulage. Zaikauskai mano šeimai buvo giminės, ir septintajame dešimtmetyje, studijų universitete metais, pas juos gyvenau.
Lietuvos karininkas buvo išsilavinęs, apsiskaitęs, aukštos moralės ir kultūros žmogus, laikėsi Lietuvos karininko moralinių etikos kodeksų. Turėjo gausią lietuviškų, rusiškų, lenkiškų, vokiškų knygų namų biblioteką, laikė sovietų uždraustos literatūros knygų, kurių dėka giliau susipažinau su rusų disidentų, tremtinių, lietuvių išeivių ir kita mano dvasiai reikalinga literatūra.
Zaikauskų butą nuolat sekė. KGB registruodavo visus, kurie ten lankosi, klausėsi pokalbių. Pasirodžius knygai „BALFo emisaras“, pasitvirtinome, koks rafinuotas yra KGB šnipų voratinklio lygmuo...
Kaip sovietinio režimo priešų dukra buvau nepatikima ir ne kartą į Raseinių ir Vilniaus KGB pakviesta aiškintis ryšius su laisvės kovotojais.
Prisimenu, kai dirbau Raseinių vidurinėje mokykloje lietuvių literatūros mokytoja, aštuntajame dešimtyje KGB mėgino mane „paversti atsakinga“ už vieną įvykį: Vasario 16-ąją dešimtos klasės mokiniai per pertrauką prieš rusų kalbos pamoką lentoje užrašė: „Laisvę Lietuvai!“
Tik įžengusi į klasę sakinio reikšmę tuojau suprato lietuviškai nė žodžio nemokanti neseniai įsidarbinusi, rusų kalbos mokytoja Semenichina, vieno rusų kariuomenės pulkininko žmona, ir pranešė Raseinių KGB.
Po „Laisvę Lietuvai! “ įvykio mokykloje kilo baimės epidemija! Virš komjaunimo ir partinės organizacijos sekretorių pakibo grėsmė: „kas bus?!!!“ Kilo baimė, jog dešimtokams užsivers aukštųjų mokyklų durys. Aiškinosi mokiniai, aiškinosi persigandę jų tėvai. Buvo sušauktas mokytojų ir tėvų susirinkimas, tikrinamos dešimtokų asmens bylos, ieškoma įtarimų jų tėvų biografijose.Mokiniai neprisipažino, dievagojosi, kad per pertrauką jų nė vieno klasėje nebuvo. Budintis aiškino, kad buvo išėjęs į pirmą aukštą prie sporto salės prausykloje išplauti kempinę ir ten užtruko... Išgąsčio košmare buvo neįmanoma surasti jokio siūlo galo.
Aš, kurios biografija aiškiai nusikalstama, pasiaiškinimui buvau pakviesta atskirai. Tai buvo ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Turiu pasidžiaugti, jog Raseinių KGB agentai su manimi būdavo gana mandagūs, ir niekada nekvietė į saugumo rūmus, „Pasimatymus“ paskirdavo konfidencialiai mokykloje ar neutraliose miesto vietose. Susidariau nuomonę, jog KGB informatorių Raseiniuose buvo daug, nes su manimi susitikdavo vis kitas žmogus, ir nesakė savo pavardės, tik: „Aš iš saugumo...“ Paskambindamas telefonu irgi prisistatydavo: „Jus trukdo saugumas“...
... Šį kartą saugumo kadras elgėsi griežtai, nes užduotis buvo svarbi. Surengęs „neutralią“ apklausą, pradėjo nervintis, kol netekęs kantrybės išsitraukė iš knygelės mano Tėvo nuotrauką ir piktai tėškė ant stalo:
– Ar jums pažįstamas šis „buržuazinis nacionalistas?!“
– Šis žmogus per daug intelektualus, kad jį būtų galima vadinti „keiksmažodžiu“, – pasakiau sutvardžiusi pyktį ir neatpažindama savo balso pridėjau: – Ne, aš jo niekada nemačiau!
Iš tikrųjų nepamelavau, nes Tėvo tikrai niekada nebuvau mačiusi.
– O šito bandito – senio irgi nepažįstat?“– visą oktavą pakėlęs balsą paklausė, kišdamas po nosimi kitą gerokai įstrižai delne gulinčią ir man sunkiai matomą mano senelio knygnešio Martyno Survilos seną, išblukusią apsiglamžiusią fotografiją.
– Parodykite geriau, nes blogai matau, – pasakiau, kad laimėčiau laiko apgalvojimui.
Jis prikišo fotografiją visai prie nosies ir stebėjo mano veidą.
– Tai Lietuvos knygnešys Martynas Survila, – atsakiau, – jo nuotraukos yra įdėtos daugelyje istorinių-archyvinių lietuviškų leidinių. Jis – mano Senelis, – pridūriau.
Kagėbistas garsiai nusižvengė ir sukomandavo: „Lauk!“
Tomis dienomis mano nuostabai, staiga išdygo vėl naujas saugumietis ir pasiūlė man stoti į partiją. Pavakary pirmo aukšto tuščioje pradinukų klasėje vyko su juo nemalonus pokalbis: „...Tai sudėtinga situacija, nes jūsų biografija jokiu būdu to neleidžia,“ - ramiai pradėjo kalbą „žmogus iš saugumo“,- „bet draugiškai galime susitarti: mes padėsime jums laimėti labai gerai apmokamą postą, o jūs patalkinsite mums. Jūs gabi, darbšti, pareiginga – tokie žmonės mums labai reikalingi ir dėl to, kad niekas jūsų neįtars, jog mums dirbate. - gundė mane lyg lapė varną kadras.- „Tą reikalą mes galime sutvarkyti greitai, jeigu jūs sutiktumėte su viena smulkmena: stojimo į komunistų partiją anketoje pasmerktumėte savo tėvo, kaip tarybų valdžios priešo, veiklą, ir atvirai jo atsisakytumėte...“
- Tėvo atsisakymas man būtų nepakelima nuodėmė. – pasakiau.- Kasdieną savo mokykloje susiduriu su viena mokytoja, kuri yra pasmerkusi ir atsisakiusi savo tėvo, žymaus skulptoriaus, buvusio šios mokyklos talentingo prieškario dailės mokytojo, ir matau, kaip ji dabar kolegų nekenčiama: už akių vadinama „raudona ragana“. Ji negerbiama, neturi jokio ištikimo draugo, visi jai iš baimės tik veidmainiauja – tai nepakeliamai šlykštu!. Panašios situacijos aš nepajėgčiau išgyventi.
- Apie kokią mokytoją jūs kalbate?“ – „nustebo“ kagebistas.
- Jūs labai gerai žinote apie ką aš kalbu!
- Vistiek aš jūsų prašau apsigalvoti.- nenustojo vilties.
- Aš jau seniai apsigalvojau. - pasakiau.- Į partiją aš nestosiu!
Apsiverstų grabe mano seneliai, Tėvas, iš gėdos numirtų mano ligonė širdininkė Motina, pasmerktų mane visa giminė, nes joje iki šiol nėra nė vieno komunisto.
- Nemaniau, kad jūs taip nekenčiate komunistų!?- ciniškai nusistebėjo.
- Jūs manęs nesupratote. Keli mano kolegos komunistai yra geri mano
bendradarbiai, tačiau aš pati niekada nebūsiu komuniste – man ta
partija ne prie širdies! - užbaigiau.
Tačiau viskas tuo nesibaigė.
Vieną vakarą aš vėl sėdžiu ankštame kambarėlyje prie švietimo skyriaus, o kadras iš saugumo akiplėšiškai diktuoja man užduotį, kurią aš sutinku įvykdyti, nes pačiai labai smalsu likimo numestą progą nepraleisti. Juk apie tokį slaptą norą seniai esu ne kartą pagalvojusi...
... Saugumietis paprašo manęs sekmadienį nuvykti į Viduklės bažnyčią ir nuosekliai užrašyti Viduklės klebono kunigo A. Svarinsko pamokslą. Tuo metu kunigui buvo kurpiama nauja byla...
„Dėl visa ko užsidėkite patamsintus saulės akinius, paprasčiau apsirenkite – kad nekristumėte į akis, jei kas nors pamatytų bažnyčioje ir pažintų... – pataria man KGB kadras. – Šiaip Viduklės bažnyčioje į naujus nepažįstamus žmones mažai kreipia dėmesį, nes ten nuolat atvyksta tikinčiųjų beveik iš visos Lietuvos. Vidukliškiai prie to pripratę ir į nematytus akylai nespokso. Be to, Viduklės bažnyčioje visada būna daug žmonių...“ – išsako man paskutinius nurodymus kadras.
Draugiškai paaiškino, kad bažnyčioje galiu elgtis kaip noriu: klauptis, žegnotis, kalbėti poterius ar skaityti maldaknygę, kurią, ištraukęs iš kišenės kagėbistas nepagarbiai numetė ant stalo, bet aš pasakau, kad turiu man brangią savo Močiutės maldų knygelę – skaitysiu iš jos. Perspėja, jog jokiu būdu neturiu rankose laikyti užrašų knygelės ir joje, kam nors matant, ką nors žymėtis.
Išgirdusi apie pasižymėjimus knygelėje širdyje nusijuokiau, nes ne kartą girdėjau Raseiniuose kalbant, kad kunigas Svarinskas kartais garsiai keipiasi į bažnyčią ragindamas tuos, kurie yra saugumo atsiųsti, užrašinėti jo pamokslus:
„Tegu bažnyčioje pasislėpę kagėbistai nebijo, tegu išsitraukia savo užrašus ir tegu rašo. Aš jau pradedu pamokslą...“ – dažnai pasakydavęs.
Kadras perspėja, kad viską pamokslą turiu išlaikyti atmintyje, tekstą atkurti namie, niekam nepastebint, o kitą dieną pas mane į mokyklą atsiųstam asmeniui jį perduoti.
Apie kunigo Svarinsko „nusikaltimus tarybų valdžiai“ kas dieną galėjom pasiskaityti sovietinėje spaudoje, apie jį dažnai visai kitaip kalbėjo Vatikano ir Amerikos radijas... Aš ir mano patikimiausi draugai ištikimo Tėvynei kunigo asmeniu labai žavėjomės, pavydėjome jam drąsos sakyti komunistams į akis tiesą, sugebėjimo organizuoti bažnyčios veiklą taip, jog pritraukdavo į ją šimtus ne tik vidukliškių bet ir gretimų rajonų žmonių, norinčių išgirsti Dievo žodį ir nuraminti savo ateizmo priespaudoje skurstančias sielas.
Nuo Raseinių iki Viduklės nuvažiuoti su žiguliuku užtrukau apie pusvalandį. Privažiavau prie šventoriaus tvoros. Aikštelėje, prie bažnyčios, jau stovėjo keliolika apsibraižiusių moskvičų ir keli apynauji žiguliukai. Šiauriniame šventoriaus pakraštyje stovėjo senoviškas vežimaitis su įkinkytu gūnia apdengtu arkliuku, iš pakabinto po kaklu maišiuko kramtančiu avižas ir ramiai besidairančiu aplinkui. Norėjosi verkti iš džiaugsmo matant tokį unikalų senų laikų atributą...
Savo mašiną pasistačiau prie kito krašto ir ramiai artinausi prie pagrindinio įėjimo į bažnyčią. Į akis krito nepaprasta švara visoje bažnyčios teritorijoje. Aplink žydėjo vešlios rudeninės gėlės, vešėjo kruopščiai prižiūrėti, apkarpyti pavasarį žydinčių krūmų kerai. Visur nušluota, išblizginta – eini lyg rojaus taku į žmogaus dvasios ir Dievo palaiminimo šventovę.
Už kelių žingsnių nuo pagrindinio įėjimo į bažnyčią būrio moterėlių apsuptas kažką su jomis aiškinosi pats klebonas Svarinskas. Jis joms įtikinamai kažką pasakojo, o jos atidžiai klausėsi. Laiko iki šv. Mišių pradžios buvo nedaug. Ramiai praėjau pro susispietusį būrelį ieškoti bažnyčioje tinkamos vietos, kad viską geriau girdėčiau ir matyčiau. Susiradau neužimtą vietą netoli sakyklos, patogiai atsisėdau ir, galvą nuleidusi, ėmiau kalbėti rožinį.
„...Ir neleisk mus sugundyti, – net nusistebėjau, kad kažkaip labai išraiškingai, lyg koks naujas stebuklas šį kartą mano lūpose suskambėjo dažnai kartojamas šis „Tėve mūsų“ maldos sakinys...
Nirau mintimis tolyn į Evangelijos tiesas, Šventojo Rašto gelmes, Dievo Žodžio tvarumą ir nemirtingumą...
(Visa tai ir dar daugiau vėliau aprašiau ataskaitoje KGB... )
„Aukščiausiasis mus visada supranta ir yra pasiruošęs mums pagelbėti, tik mes patys turime to trokšti. Visa širdimi, ir visa siela trokšti... – pradėjo susitikimą su savo parapijos katalikais kunigas. – Štai vakar jaunas vaikinukas man skundžiasi, kad niekaip negali atsispirti stikliukui, nes jo draugai jį primygtinai ragina ir net pasirengę juoktis ir šaipytis iš jo, jeigu jis neišgers. Mielieji, mes visi turime tokiam atsispyrimui vieną stebuklingą pasakymą: AŠ LIETUVIS! AŠ ESU TIKINTIS LIETUVIS, todėl man nuodėmė ir gėda gerti! Man šlykštu pavirsti į kiaulę. Mano tauta per amžius buvo blaivi ir tikinti. Aš negaliu daryti gėdos savo katalikų tautai...“
... Jei žmogus turi stiprų vidinį pagrindą – ateina ir vidinė užduotis, ir vidinė pareiga. Į Viduklės Dievo namus žmonės ėjo ieškoti tolesnių kelių sielai, mokėsi, kaip kurti naujas idėjas, vystyti savo žmogiškumą, nenutolstant nuo Dievo priesakų.
Pabuvę savo sielovadininko globoje, parapijiečiai tapdavo tvirtesni, kitokie – „užkabinę“ ne atsitiktines, o esmines lemiamas vertybes, kurios savaime siejosi su vidiniais, dvasiniais, paties Dievo įkvėptais dalykais.
Tas šventas neeilinis sekmadienis liko man iki šiol nepamirštamas. Tada teko tik pasigailėti, jog mano dukros dar visai mažos. „Jei būtų didesnės – būtinai vakare nusivežčiau jas į Viduklės bažnyčią“, – mąsčiau visą likusią dieną...
Už ataskaitą man Raseinių KGB komitetas nepadėkojo. Nedavė jokių kitų įpareigojimų ir daugiau stoti į Komunistų partiją neagitavo.