Autorius yra anglas katalikų kunigas ir moralinės teologijos daktaras.
Santuoka ne vienoje Europos valstybėje yra mažiau populiari nei anksčiau, vis daugiau vaikų auga tik su vienu iš tėvų. Netyla diskusijos apie homoseksualią šeimą. Tai jau niekam nebekelia jau jokios nuostabos, ir, kiek man žinoma, niekas rimtai nediskutuoja, kodėl mažėja santuokos populiarumas. Nuomonės išsiskiria vien ties klausimu, ar santuokos nykimas yra geras, ar blogas dalykas, o gal šį reikalą reikėtų traktuoti indiferentiškai? „Juk jeigu žmonės nusprendžia nesituokti, juk tai yra jų pasirinkimas, argi ne?“ – tikriausiai šie žodžiai tiesiog skamba mūsų ausyse.
Ir tai išties yra klausimo esmė. Ar pasirinkimas išties yra pats svarbiausias dalykas? Ar jis yra „normatyvumo versmė“, kaip pasakytų teologas?
Ar jis išties nulemia, ar dalykas geras, ar blogas? Jei du žmonės nusprendžia susituokti arba gyventi kartu, arba sugalvoti dar ką nors, kas jiems patinka, ar pasirinkimo veiksmas padaro pasirinktą dalyką teisingą jiems?
 |
Tai skamba priimtinai, ir, Dievas mato, jau labai seniai girdime kažką panašaus iš visų pusių. Tačiau didžiosios daugumos sutarimas, kad vien pasirinkimas nulemia moralumą, slepia nesugebėjimą susidoroti su pagrindiniu klausimu.
Pirmiausia visi rimti mąstytojai sutaria, kad pasirinkimas per se yra bevertis, jeigu jis nėra pagrįstas ir sąmoningas. Kiekvienas filosofas – nuo Akviniečio iki Rawlso (nors Nietzsche, manau, būtų išimtis) –sutiks: „pasirinkti“ neprotingą dalyką yra bevertis veiksmas, išties prieštaraujantis kiekvienai vertybei.
Jei kas nors, pavyzdžiui, nuspręstų priryti greitojo maisto, dėl ko nukentėtų jo sveikata, žinoma, niekas tokio žmogaus nepagirtų arba sakytų, kad toks „teisėtas pasirinkimas“ buvo geras.
Žinoma, greitojo maisto mėgėjo pasirinkimas tikrai nėra nei laisvas, nei racionalus, deja, jis yra prievartos gniaužtuose. Tiesa yra ta, kad nedaugelis iš mūsų kada nors naudojamės visiška pasirinkimo laisve, nes tik nedaugelį pasirinkimų atliekame idealiomis pasirinkimo sąlygomis.
Mūsų visų elgesį veikia daugelis impulsų, stipresnių ar silpnesnių. Pyktis yra vienas iš dažniausiai šiuolaikiniams sprendimams poveikį darančių veiksnių. Vyraujanti nuomonė taip pat lenkia mases elgtis vienaip ar kitaip, kaip ir reklama.
Mes manome, kad esame laisvi, tačiau tai nėra visiškai tiesa.
Kitas dalykas, į kurį turime atkreipti dėmesį, yra tai, kad pasirinkimas gali būti privaloma moralės sąlyga, tai yra be pasirinkimo nebūtų galimas joks moralinis nuopelnas, tačiau moralinė vertė priklauso nuo pasirinkimo objekto.
Blogio pasirinkimas yra didelė nelaimė, ir jokios kalbos apie pasirinkimo vertę niekada neišpirks tos katastrofos. Savižudybė visada yra blogas dalykas, net jei pasirinkta laisvai ir sąmoningai. Tai yra aiškus pavyzdys.
Tačiau apsvarstykime dar vieną pavyzdį. Jūs pastatomas viduryje bekraštės Sacharos dykumos, ir jums pasakoma, kad galite laisvai eiti, kur tik nuspręsite. Apeisite didelį ratą, kol galiausiai nukrisite išsekęs. Kas gero jums iš laisvės? Tačiau, jei jūs pastatomas dykumos viduryje ir jums pasakoma, kad esate laisvi eiti, kur norite, tačiau jums į rankas įduodamas kompasas, tada galite eiti tiesia linija ir galiausiai išeiti iš dykumos. Pasirinkimas yra bevertis, jeigu jis nėra nukreiptas į Gėrį.
Taigi, o kaip tai susiję su santuoka? Žmonės, kurie šiandien nusprendžia susituokti, kaip tai įtvirtinta įstatymo, siekia gero dalyko tiek, kiek jų santuoka yra laisvai pasirinkta, ir tiek, kiek tuo jie siekia paties santuokos gėrio: poros sąjungos ir vaikų gimdymo bei auginimo. Šie du dalykai padaro santuoką gerą ir pasirinkimo vertą.
Paprastai diskusijose apie tos pačios lyties santuoką girdime sakant maždaug taip: „Jeigu jie nori tai padaryti, tai yra jų pasirinkimas, ir jie turi teisę susituokti", – žodžiu, pateikiamas pasirinkimo pirmumo argumentas. Bet mes neturėtume duoti kelio kiekvienam mums pateikiamam pasiūlymui, prieš tai neapsvarstę jo protingai ir nenustatę, ar jame glūdi pasirinkimo vertas objektas.
Redukuodami santuoką iki grynai asmeninio pasirinkimo, dar prieš iškylant tos pačios lyties santuokų klausimui, mes iš tiesų apgenėtume šią instituciją ir padarytume ją bereikšmę. Nenuostabu, kad tiek nedaug žmonių šiais laikais nori susituokti.
Pagal www.catholicherald.co.uk 2012, gruodis, parengė S. Žiugždaitė