 |
| 1957 m. rugpjūčio 20-oji: A. Vienuolio laidotuvių procesija juda per Anykščius. R. Šeiboko, VŽM nuotrauka |
Lygiai prieš 55 metus, 1957-ųjų rugpjūtį, Lietuva atsisveikino su vienu ryškiausių XX a. nacionalinės literatūros kūrėjų Antanu Žukausku-Vienuoliu (1882-1957). Rašytojo laidotuvės Anykščiuose buvo paženklintos tokiais sovietmečio paradoksais, kurie iki šiol glumina, atskleisdami tos epochos absurdiškumą. Tų laikų atmosferą geriausiai liudija ši keturių dienų – 1957 m. rugpjūčio 17–20 d. – kronika.
Šeštadienis, 15 val. 50 min.
76-uosius pradėjusį rašytoją ir muziejaus vedėją A. Žukauską-Vienuolį mirtis čiupo staiga – ir nebepaleido. Tą rugpjūčio šeštadienio popietę jis dar ruošėsi eiti maudytis, kai staiga pasijuto nekaip. Žmonai pasiskundė skausmais skrandyje ir prigulė savo kambaryje ant sofutės, tikėdamasis, kad praeis, – negi pirmą kartą suskausta.
 |
| 1957-ieji, balandis. Vienas paskutiniųjų A. Vienuolio portretų – ant tos pačios sofutės, kur lemta baigti gyvenimą. S. Lukštos, VŽM (A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus) nuotrauka |
Jo žmonos pakviesti, prie ligonio bemat atskubėjo ne tik vietiniai gydytojai A. Kavoliūnaitė ir V. Ralys, bet ir tomis dienomis Anykščiuose atostogavęs profesorius Marijonas Krikštopaitis (1914–2003), tuo metu – Lietuvos SSR Sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiasis terapeutas, Mokslų akademijos Eksperimentinės medicinos instituto terapijos sektoriaus vedėjas. Jį atpažinęs A. Vienuolis dar prasitarė, kad be reikalo svečias čia atsiradęs, jis ir Kavoliūnaite pasitikįs... Tačiau tiek ir tespėjo pasakyti atsisveikindamas – netrukus M. Krikštopaitis konstatavo rašytojo mirtį, sustojus širdžiai.
Šeštadienis, 22 val.
Rašytojas jau pašarvotas tame pačiame kambaryje, kur ir užgeso. Tiesa, kol kas ne karste, nes savaitgalis, nėra kur jį gauti, tad guli tiesiog ant savo rašomojo stalo.
Pirmajame namo aukšte gyvenusi jo dukterėčia mokytoja Bronė Kazokaitienė (1915–2012), šarvojusi velionį, aprengė jį gražiausiu drabužiu – fraku. Jį A. Vienuolis buvo įsigijęs dar Smetonos laikais, kai buvo pakviestas dalyvauti iškilmingame priėmime 1937 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Knygų lentynos velionio galvūgalyje pridengtos kilimu, ant kurio pakabintas didelis paveikslas „Kristus dykumoje“, velionio rankose – nemažas kryželis su Nukryžiuotuoju. Aplink stalą dega bene dešimtis žvakių iš bažnyčios pasiskolintose žvakidėse, vazose pamerktos gėlės – astrai, kardeliai...
Renkasi Anykščiuose gyvenantys artimieji, užjaučia našlę Leokadiją Žukauskienę (1896-1971), 33-ejus metus buvusią jo namų gerąja dvasia, kukliu rašytojo šešėliu. Prieš vidurnaktį atėjęs fotografas R. Šeibokas fotografuoja prie katalikiškai pašarvoto velionio jo žmoną, rašytojo seseris. Po pusiaunakčio kitiems išsiskirsčius, budėti prie mirusiojo lieka keletas artimųjų.
Sekmadienis, vidurdienis
Prie velionio rymo pernakt akių nesumerkusi jo jaunesnioji sesuo Teofilė Žukauskaitė (1888-1962). Iš toliau renkasi liūdnos žinios sulaukę jo artimieji: tiesiai iš įpusėtos regatos Nidoje į vaikystės namus atskuba rašytojo sūnus Stasys Žukauskas (1914-1992), iš Utenos – mylimas sūnėnas mokytojas Rapolas Šaltenis (1908-2007). Į rašytojo namų antrąjį aukštą siaurais laiptais kopia kaimynai, klaupiasi prie rašomojo stalo, katafalku virtusio, poteriauja, stoviniuoja, atsisveikindami su rašytoju, tarsi užsnūdusiu tokioje neįprastoje vietoje. Prie vieno stalelio jau buriasi A. Vienuolio gimtųjų Ažuožerių „giedorkos“, varto savo „kantičkas“ ir ruošiasi pradėti savo giesmes, kuriomis bus palydėtas velionis.
Tradicinės lietuviškos šermenys gedinčiuose namuose.
 |
| 1957 m. rugpjūčio 17-oji: A. Vienuolis pašarvotas ant darbo stalo savo kambaryje. Prie jo – žmona ir trys seserys. R. Šeiboko, VŽM nuotrauka |
Sekmadienis, šiek tiek po 14 val.
Į rašytojo namus ateina trys kostiumuoti vyrai: 50-metis Anykščių partkomo sekretorius Viktoras Lukoševičius, 43-ejų Lietuvos Aukščiausiosios tarybos prezidiumo sekretorius Stasys Naujalis ir 29-erių Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretorius Mykolas Sluckis. Skirtingai nuo kitų, prie mirusiojo prisiartinančiųjų, nė vienas nesiklaupia, nepoteriauja, tik trumpam stabteli ir apsidairę ima ieškoti šeimininkės.
Našlės Leokadijos kambaryje netrukus užsidaro šešiese: trys svečiai ir šeimininkė, spėjusi kartu pavadinti Rapolą Šaltenį ir mokytoją Joną Katiną (1905-2001).
R. Šaltenis paskui ne kartą aprašinės ten įvykusį pokalbį, kuriame V. Lukoševičius, tik prieš trejus metus atkeltas į Anykščius iš Vilniaus, visus įtikinėjęs A. Vienuolį buvus bedieviu, todėl jo valia esanti tiktai be bažnyčios laidotis. Kai tokie „komisaro“, pasak R. Šaltenio, įtikinėjimai negelbėjo, matyt, jau S. Naujalis bus delikačiai užsiminęs našlei: ar jai reikia pensijos, pašalpos, buto Vilniuje, ar ne... Tokio valdžios šantažo priremta L. Žukauskienė, pasak R. Šaltenio, teištarusi: „Jei toks vyriausybės pageidavimas, ką gi padarysi, – darykit, kaip jums išeina.“
Tiesa, R. Šaltenis dar išdrįso paprašyti – gal nors su žvakėmis rašytojas būtų pašarvotas, tačiau buvęs dėl tokių prietarų tik apšauktas.
Sekmadienis, apie 16 val.
Prie A. Vienuolio namų sustoja greitosios pagalbos automobilis. Vyrai pasiima neštuvus ir stačiais laiptais su posūkiu juos nešasi į antrąjį namo aukštą, – ten, kur būriuojasi šermenų dalyviai.
Tik to ir lūkuriavę trys kostiumuoti vyrai ima šeimininkauti aplink velionį: nukelia į pasienius žvakides su nebaigusiomis degti žvakėmis, nukrausto gėles. Partkomo sekretorius V. Lukoševičius ištraukia iš sustingusių velionio rankų kryželį su Nukryžiuotuoju ir, nerasdamas, kur jį padėti, žvalgosi aplinkui: „Paimkite kas nors, kad nenusimestų...“
Vyrai perkelia rašytojo kūną nuo rašomojo stalo ant neštuvų ir tais pačiais nepatogiais laiptais kamuodamiesi leidžiasi su rašytojo palaikais žemyn, neša juos į mašiną ir išsiveža. Kad tik greičiau, kad tik našlė nepersigalvotų ar nebūtų perkalbėta...
Nedrįsdami nei pajudėti, nei tarti žodžio prieš, kambaryje likę šermenų dalyviai palydi išnešamą rašytojo kūną maldomis ir verksmu. Paskui R. Šaltenis rašys: „...kaip prie kapo duobės“. Suglumusius gedinčiuosius į gyvenimo realybę grąžina advokatas Zigmas Toliušis (1889-1971): aplink rašomąjį stalą vėl sustato degančias žvakes, vietoj lavono padeda likusią „mūkelę“ ir prašo susirinkusiųjų toliau melstis ir giedoti – tarsi iš jų atimtas velionis dar būtų čia...
Sekmadienis, apie 20 val.
Greitosios pagalbos neštuvai su rašytojo palaikais, apdengtais balta paklode, stovi ant grindų prie pat durų vienoje iš Anykščių Jono Biliūno vidurinės mokyklos klasių, užverstoje suolais. Salė – ką tik po vasaros remonto, dar nebaigta tvarkyti, nors aukštas katafalkas jau sukaltas ir aptrauktas raudonu pliušu. Langai dar be užuolaidų – jas reikės per naktį išplauti ir vėl pakabinti.
Partkomo sekretorius V. Lukoševičius rūpinasi, kad per vakarą, kol palaikai gulės klasėje, žiurkės neapgraužtų velionio veido. Jis sutaria, kad mokytoja Michalina Katinienė (1909-1996) klasėje prie palaikų kelias valandas pabudės ir juos apsaugos, jei ką... Liūdinti mokytoja pasitinka ir į Anykščius atvažiavusį skulptorių Rapolą Jakimavičių (1893-1961), kuris tą vakarą padaro rašytojo pomirtinę kaukę. Po šios procedūros A. Vienuolio veidas netenka visą parą jame dar įžvelgiamos gyvybės – persimaino ir ima nykti...
Pirmadienis, 9 val.
 |
| 1957 m. rugpjūčio 19-oji: A. Vienuolis – Anykščių J. Biliūno vidurinės mokyklos aktų salėje. S. Lukštos, VŽM nuotrauka |
A. Vienuolis pašarvotas puošniame karste Anykščių Jono Biliūno vidurinės mokyklos aktų salėje – ten, kur jis prieš kelis mėnesius priiminėjo sveikinimus 75-mečio proga. Karstas ant labai aukšto, bene pusantro metro aukščio katafalko, gėlėmis ir vainikais apsuptas, tik nė vienos žvakės, skamba kažkokia gedulinga muzika. Iš Vilniaus atvežtas A. Vienuolio portretas, perjuostas juodu kaspinu ir pakabintas prie karsto. Ant raudonos pagalvėlės, padėtos ant mirusio rašytojo krūtinės, guli jo gauti medaliai.
Iki vidurdienio žmonių mažai – gal dėl to, kad diena lietinga?.. Rašytojų išvis nesimato, giminių irgi nėra – visi įsižeidę, kad velionį tiesiog išplėšė iš namų be iškilmingo išlydėjimo.
Būrelis rašytojo artimųjų į mokyklos salę trumpam ateis tik popietę, pasėdės valandą ir vėl išeis. Paskui dar kartą ateis vėlai vakare ir tyliai pasėdės iki vidurnakčio, kol salė bus uždaryta nakčiai, prie karsto liks budėti keletas svetimų vyrų.
Antradienis, 9 val.
Iš pat ryto gydytoja A. Kavoliūnaitė su medicinos seserimi susirūpinusios apžiūri karste gulintį velionį rašytoją ir nusprendžia subintuoti ir uždengti jo veidą – vasara, o jau trečia para, kai jis miręs...
Beveik tuo pačiu metu kažkuris iš Anykščių kunigų, bene pats klebonas Vincentas Arlauskas, giminių pakviestas, sutinka ateiti į mirusio rašytojo sodybą ir čia pašventinti velionio testamentine valia jo sodelyje, po klevu, iškastą duobę. Ne slapčia – keliolikai artimųjų dalyvaujant, bet ir apie tai garsiai neskelbiant, kad kas pašalinis trumpai iškilmių nesukliudytų.
Antradienis, 10 val.
Prie karsto su rašytojo palaikais – lyg širma nuo gyvųjų pasaulio uždengtu veidu – pagaliau ima plūsti minios žmonių. Ištisu srautu kelias valandas. Paskui anykštėnai kalbės – tiek žmonių nebuvo susirinkę net ir 1953-aisiais, kai Anykščiuose buvo perlaidojami iš Lenkijos parvežti Jono Biliūno palaikai.
Prie karsto kas 10 minučių keičiasi garbės sargybos. Susirinkę fotografai vos spėja įamžinti rašytojus, valdžios atstovus, susirinkusius į A. Vienuolio laidotuves ir besiveržiančius įsiamžinti prie jo karsto.
Prieš pat išnešant karstą salėje buvo leista trumpam pasilikti vien tik rašytojo artimiesiems. Tarp jų buvęs R. Šaltenis spėjo pastebėti, kad L. Žukauskienė į vyro karstą kyštelėjo kažkokį medalikėlį, o Stasys paskutinį kartą sušukavo savo tėvui plaukus – šis taip visada mėgdavęs, kai sūnus juos šukuodavo.
 |
| 1957 m. rugpjūčio 20-oji: A. Vienuolio laidotuvių procesija juda per Anykščius. R. Šeiboko, VŽM nuotrauka |
Nuo mokyklos iki sodyboje iškastos duobės kone kilometrą per miestą karstas, aidint dūdų orkestro muzikai, buvo nešamas ant pečių – tarsi plaukė žmonių minioje, gedulingajai kolonai nusidriekus per visus Anykščius. Kai jis judėjo per A. Baranausko aikštę, paskui karstą ėjęs Lietuvos Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis (1899-1980) garsiai nusistebėjo, kodėl gi neskamba Anykščių bažnyčios varpai. Vieni, tai išgirdę, kartu stebėjosi, kiti piktinosi aukščiausio valdžios atstovo žodžiais: jau kas kas, o jis tai turėtų žinoti, kada galima, o kada valdžios uždrausta varpais skambinti...
Paskui prie rašytojo kapo sodybos kalnelyje liesis iškilmingos kalbos, bus vardijami A. Vienuolio tikri ir tariami nuopelnai. Į išmūrytą duobę įleidus karstą, uždengus ją lentomis ir užpylus smėliu, ant kapelio tarp gėlių bus pastatyta marmurinė lentelė su rašytojo gimimo ir mirties datomis. Tik po mėnesio artimieji išdrįs pastatyti prie jos ir kuklų medinį kryželį – nors trumpam, kad prie taip pagerbto kapo galėtų nusifotografuoti. Paskui vėl jį nuims...
Vėliau...
 |
| 1957 m. ruduo: rašytojo kapas nors trumpam paženklintas kryželiu. O. Sedelskytės, VŽM nuotrauka |
Tą laidotuvių dieną valdžios rūpesčiai nesibaigs. Dar 1955 m. rugpjūčio 22 d. parašytame testamente A. Vienuolis buvo nurodęs ne tik savo palaidojimo vietą „mano sodyboje kalne iš kairės pusės nuo įėjimo sodybon iš Ukmergės pusės“, bet ir aprašęs antkapinį paminklą. „Man užtektų ir tokio monumento: didelio Anykščių apylinkių akmens, ant kurio būtų iškaltas kryžius ir parašyti tik šie žodžiai: „A. Vienuolis“ ir pažymėta mano gimimo ir mirimo metai“, – rašė pats rašytojas savo testamente.
„Bedievio“ sovietinio rašytojo noras būti palaidotam ne katalikų kapinėse buvo net labai pagirtinas, tačiau kryžius akmenyje ant kapo – to jau per daug!
Vien dėl šios užuominos rašytojo testamentas ilgam liko kaip viešai neskelbiamas dokumentas, o 1961 m. pastatytas architekto Vytauto Gabriūno (1930-1992) projektuotas antkapinis paminklas stovėjo su įrašais, bet be kryžiaus – jam lyg tyčia tiesiog buvo palikta laisva vieta...
Tik 1988 m. lapkričio 12 d., pačioje Sąjūdžio aušroje, anykštėnė mokytoja Valerija Žemaitytė (g. 1925 m.) vietos laikraštyje „Kolektyvinis darbas“ pirmoji garsiai paskelbė žinią apie vis dar neįvykdytą testamentinę rašytojo valią. Tai tapo istorinės skolos grąžinimo pretekstu. 1989 m. birželio 13-ąją, per Antanines, Anykščių klebonas Albertas Talačka (1921-1999) pašventino A. Vienuolio antkapinį paminklą su skulptoriaus Vytauto Užpalio (g. 1926 m.) ką tik iškaltu kryžiumi.
Savo asmeninę jauseną dar jaunystėje Vienuolio slapyvardžiu išreiškęs rašytojas A. Žukauskas Vienuolis ir po mirties liko vienas. Po 14 metų mirusi jo žmona Leokadija buvo palaidota Anykščių senosiose kapinėse – irgi viena. Tačiau šį rudenį į jos kapą atkeliaus JAV, Los Andžele, vasarą mirusios rašytojo dukters Laimos Žukauskaitės-Ruigienės (1925-2012) palaikų urna – velionės valia ji bus palaidota prie motinos.
Tik tėvo kapas ir toliau liks pagarbioje vienatvėje.
 |
| 1981-ieji, A. Vienuolio kapas ir vis dar nebaigtas paminklas. A. Motiejūno, VŽM nuotrauka |
 |
| 2012-ieji, A. Vienuolio kapas ir antkapinis paminklas su kryžiumi. T. Kontrimavičiaus nuotrauka |