Svarbiausia praėjusių metų patirtis man buvo supratimas, kokia jėga glūdi žmonių tarpusavio santykiuose ir kokią reikšmę šie santykiai turi žmogaus gyvenimui.
Tai, ką išgyveno Viktoras Franklis, atvėrė man naujų patirties horizontų. Viktoras Franklis, logoterapijos pagrinėjas, buvo žydas. Kaip ir milijonai kitų žydų, jis buvo patekęs į koncentracijos stovyklą. Vieną žiemos dieną su kitais kaliniais jis turėjo tiesti gatvę. Tai buvo beviltiškas darbas, nes žemė buvo įšalusi, o turimų įrankių nepakako. Staiga jį aplankė vizija: prieš akis jis išvydo paveikslą, savo žmonos paveikslą. Jis matė ją taip gyvai, lyg ji pati stovėtų prieš jį. Jo meilė jai buvo tokia stipri, jog jis suvokė, kad dėl savo meilės žmonai jis nori ir gali gyventi. Jis vėliau pasakojo, kad jei kas nors tada būtų pasakęs jam, kad žmonos nebėra tarp gyvųjų, jo meilė nebūtų susilpnėjusi. „Mano sieloje ji buvo tokia reali, kad išorinė realybė tam neturėjo jokios įtakos.“
Per Kalėdas giedame: „Emanueli, gimki manyje. Ateik, mano Gelbėtojau, nes be Tavęs aš pražuvęs. Gyvenk many, padaryk mane viena su Tavimi, nes Tu pašaukei mane gyvenimui“ (G. Tersteegen giesmė, giedama Vokietijoje). Tai primena V. Franklio išgyvenimus ir patirtį. Jo žmona gimė jame. Jis nešiojo ją savo širdyje. Jų tarpusavio santykiai turėjo įtakos jų gyvenimui. Ne žmonos paveikslas turėjo lemiamos reikšmės, bet jų tarpusavio santykis, kurį, beje, žmonos atvaizdas iš naujo įžiebė ir atgaivino.
Dievas tapo žmogumi, Dievas tapo vaizdu, paveikslu. Šį paveikslą galiu įkurdinti savo sieloje, ir mano siela pradės mylėti, mylėti ne paveikslą, bet Tą, kuris žvelgia į mane iš šio paveikslo kaip Tiesa. Jei susitelkiu prie Kristaus taip, kaip jis vaizduojamas evangelijose, manyje atgyja jo paveikslas. Tai tamsus, tamsoje paskendęs paveikslas, bet jaučiu, koks jis realus, tikras. Jis teikia man džiaugsmą ir paguodą, o kai esu supykęs ir apimtas nerimo, – teikia ramybę ir taiką. Tik būtinai turiu ieškoti ryšio su juo, t. y. bandyti susijungti su Tuo, kieno dangus gyvena manyje.
Dangus juk reiškia ne ką kita, kaip Dievo artumą, buvimą. Melsdamiesi „Tėve mūsų, kuris esi danguje“, manome ne tik tai, kad Dievas yra anapusybė, pranokstanti visa, kas žemėje, bet ir tai, kad Jis yra manyje. Dangus – tai Dievo buvimo vieta mano dvasioje. Jo ieškoti čia turime, nusigręždami nuo visko, kas nėra Dievas. „Žvelk, Tavo dangus yra manyje, jis trokšta Tavęs, savojo Džiaugsmo. Nevėluok, manoji Šviesa, skubėk pas mane, dar saulei nepatekėjus“ (A. Silesius).
Kadangi Dievo žmogiškasis veidas yra Jėzus, todėl galiu paskęsti jo meilėje, vis iš naujo ieškoti ryšio su tuo, kuris man toks artimas, kuris myli žmones, nes pats yra žmonių draugas.
Paveikslas gali būti ir žodis. Čia irgi yra panašiai. Klausausi žodžio ir užmezgu su juo ryšį. Mums sakoma: „Žodis tapo žmogumi ir gyveno tarp mūsų“. Šis žodis paliečia mano sielą, ir jei esu pasiruošęs susitikimui su juo, išgyvenu džiaugsmą, kurį jis teikia. Žodis taria: „Aš noriu apsigyventi tavyje.“ Ką jaučiate, tai išgirdę? Ką atsakote į tai? „Tu nori gyventi manyje. Mano Dievas ir mano Viešpats nori manyje gyventi. Tu nori gyventi manyje“.
Žodis ieško mano sielos, o mano siela ieško Žodžio. Jei jie susitinka, gaunu atsakymus į savo klausimus. Tai garantuota jo ieškantiesiems. Ieškojimas baigiasi, ir viduryje kovos įsiviešpatauja taika.
Kristus, nematomojo Tėvo atvaizdas, kūnu tapęs žodis, vienintelis mums atnešęs žinią iš Tėvo, kurio niekas, be Kristaus, negali pasiekti, – šis Kristus gali mane ir smarkiai priblokšti, sugluminti.
Nes jame aš surandu nenusakomą meilę, pribloškiančią, beprotišką meilę, meilę, kuri eina iki kraštutinumo.
Daugelį metų mane kamavo pragaro baimė. Ši baimė labai stipriai veikė visą mano gyvenimą. Man atrodė, kad jei mane ištiks tokia pražūtis, tai ji bus galutinė, nepataisoma, amžina. Pavydėjau netikintiems, nes jie nieko nežinojo apie pragarą. O dabar savo širdies akimis regiu nuostabų dieviškąjį Žmogų ir girdžiu jį sakant: „Pažvelk į prakartėlę – taip stipriai aš tave mylėjau. Atsisakiau savo lygios su Dievu būties, kad galėčiau būti arti Tavęs, kad galėčiau tau parodyti, kokia meile tave myli Dievas. Pažvelk, kaip aš gydžiau ligonius – taip noriu gydyti Tave, kaip atleidau nusidėjėliams – taip atleidžiu ir Tau, guodžiau nuliūdusius – taip noriu ir Tave paguosti. Pažvelk į kryžių. Visa atidaviau, savo visą gyvenimą, kad parodyčiau Tau, kokia viską apimančia amžina meile Tave myliu.“ – „O, Viešpatie, kaip aš galėčiau tai suvokti? Aš keliu rankas į dangų ir garbinu Tave.“
Kalėdas suprantu kaip Dievo pažadą nepalikti mūsų vienų, neapleisti mūsų, kad ir kas būtų: kad ir kokie praeinantys, kad ir kokie prasikaltę, pasigailėtini, didingi, kenčiantys ir merdintys mes būtume. Taip, jis nusileido net į pragarą, todėl pragaro daugiau nebus. Nes Dievas yra ir pragare. Jis pats atvėrė pragarui dangaus vartus.
Remdamiesi atpirkimo aktu, kuris įvyko Dievui tapus žmogumi, remdamiesi prakartėlės, kryžiaus ir prisikėlimo tikrove, galime kalbėti apie tokią Dievo meilę, kuri apima viską, visų religijų tikinčiuosius ir vadinamuosius netikinčiuosius, teisiuosius ir neteisiuosius, ir yra visur, visose „vietose“. Atpirkimas reiškia, jog Dievo meilė tokia didelė kaip jis pats, ir kad niekas be jo neegzistuoja, vadinasi, negalės būti ir vietos, kurioje nebūtų Dievo. Prakartėlė ir kryžius liudija ir teigia, kad Dievo meilė prasideda pačiame žemiausiame taške ir pakyla iki dangiškų aukštumų. Prakartėlė ir kryžius – tai dieviškosios meilės įrodymai, meilės, kuri yra amžina. Šis kūdikis prakartėlėje atnešė mums išganymą, ir niekas nebegalės atskirti mūsų nuo Dievo meilės, kuri mums buvo su šiuo kūdikiu dovanota.
Niutschau benediktinų vienuolynas, 2012 metų Kalėdos
Iš vokiečių kalbos išvertė Lolita Panzer