Rugsėjo 21 d. minimas šventasis popiežius Pijus X (1835–1914).
 |
Pijus X buvo vienas popiežių, palikusių didžiausią žymę XX a. pirmosios pusės Bažnyčios gyvenime ir papročiuose pirmiausia dėl grynai valstietiško meilumo, kurio buvo kupinas jo kaip kunigo ir vyriausiojo ganytojo gyvenimas ir dėl ryžtingumo, kai reikėjo ginti krikščioniškojo mokymo tyrumą nuo bet kokių priemaišų, ypač nuo klastingos modernizmu vadinamos erezijos, kurią jis griežtai pasmerkė. Dėl tokio rūpestingo tikėjimo gynimo Pijus X kartais būdavo kaltinamas persistengimu ir iš degtuko malkų vežimo priskaldymu. Toks vertinimas galbūt per griežtas, tačiau ne be pagrindo. Akivaizdžiausiai jo kaip ganytojo bei ugdytojo rūpestį išduoda jo vardu pavadinto katekizmo redakcija, iš kurios mokėsi religijos tiesų net keletas krikščionių kartų. Šis katekizmas buvo pateiktas klausimų ir atsakymų, kuriuos reikėjo išmokti mintinai, forma, tad nebūdavo galimybių jokioms abejonėms ar neaiškumams kilti: tai buvo tarsi kokie dvasiai bėgiai, kuriais sekant krikščionims nekildavo daug sunkumų.
Pijus X, Džiuzepė Melchioras Sarto, draugams tiesiog Bepi, gimė 1835 m. birželio 2 d. nedideliame Trevizo provincijos Rieze miestelyje. Antrasis iš dešimties anksti netekusių tėvo brolių, dar labai jaunutis įstojo į Padujos seminariją, į nemokamą vietą, kurią jam parūpino Venecijos patriarchas kardinolas Jakopo Moniko (Jacopo Monico), šiame uoliame ir užsispyrusiame jaunuolyje įžvelgęs aiškų pašaukimą kunigystei.
Kai kurie draugai, jo ekscelencijai patriarchui rekomenduodami jaunąjį Sarto, pripažino: „Ketverius metus jis pėsčiomis vaikščiojo mokytis iš Rieze į Kastelfrancą tikėdamasis, jog vieną dieną galės tapti kunigu.“
Patriarcho įžvalgos buvo teisingos. Padujos seminariją Džiuzepė Sarto baigė būdamas dvidešimt trejų metų ir jau kunigas. Įgyti patirties jis buvo pasiųstas kapelionu į Tombolą – sumanių prekiautojų ir užkietėjusių keikūnų kaimelį. Šis „noviciatas“ truko devynerius metus, po to dar devynerius metus jis dirbo Salcano Venecijos provincijoje klebonu, o dar kitus devynerius – Trevizo katedros kanauninku ir vietos seminarijos dvasios vadovu.
Jis jau rengėsi galutinai pasilikti tarp žavaus ir ramaus Trevizo sienų ir užsiimti šia intensyvia ir naudingas veikla, kai jį kaip žaibas iš giedro dangaus užgriuvo žinia, jog yra paskiriamas Mantujos vyskupu. Būtų padaręs viską, kad tik išvengtų šio posto. Tačiau jį pasirinkęs Leonas XIII pranešė, jog neturi kito kandidato. Taip monsinjoras Sarto 1885 m. balandžio 18 d. iš Trevizo išvyko į Mantują. Šiame gražiame Gonzagų giminės mieste jis išbuvo (net keista ir sakyti!) devynerius metus, tiek pat, kiek paskui bus Venecijos patriarchu (į šias pareigas jis buvo išrinktas 1893 m. gegužę). Tačiau prieš užimdamas Šv. Morkaus sostą, jis, dėl Vatikano ir Italijos vyriausybės, pareiškusios senas teises į Venecijos patriarcho skyrimą, nesutarimų, vis dėlto turėjo išlaukti dvejus metus.
Šiam reikalui išsisprendus, kardinolas Sarto persikėlė į dožų miestą ir vėl pateikė bei dar labiau patikslino savo jau Mantujoje sėkmingai diegiamą ganytojišką programą. Šioje programoje buvo skirta daug dėmesio katekizmo mokymui, ypač vaikus ir tiek pat reikšmės buvo teikiama jaunų seminaristų ugdymui: būtent tai jo manymu buvo geriausias būdas padėti pamatus religiniams klausimams daugiau dėmesio skiriančiai ir jautriai krikščionių bendruomenei. Joje taip pat buvo numatoma visur atgaivinti religinį gyvenimą, atkurti miesto krikščionių identitetą atgaivinant šventes bei tradicijas ir skatinant katalikus vėl grįžti į politinį gyvenimą. Visa tai lydėjo didi artimo meilė ir gyvas dėmesys vargšams. Beje už Burano nėrinių pramonės atgimimą reikia irgi dėkoti jo pastangoms.
Paskui, 1903 metais, mirus Leonui XIII, dalyvavo Romoje konklavoje ir nelauktai buvo išrinktas popiežiumi Pijaus X vardu. Tapęs popiežiumi ir toliau išlaikė savo ganytojišką stilių: liko dėmesingas vaikų religiniam auklėjimui – jiems pasirūpino parengti žymųjį Katekizmą – ir, būdamas ištikimas savo pontifikato moto „Viską atnaujinti Kristuje“ (Instaurare omnia in Christo), nenustojo ginti Bažnyčios mokymo.
Šia programa remdamasis jis labai sugriežtino būsimų kunigų rengimą, atnaujino seminarijas, numatė griežtus reikalavimus kunigų įšventinimui, reformavo Bažnyčios kanonų teisės kodeksą, skatino liturginį ir biblinį atsinaujinimą ir – svarbiausia – pradėjo ilgą ir aršią kovą prieš modernizmą, kovą, kuri baigėsi enciklikos Pascendi paskelbimu. Ja Bažnyčioje uždraudė šią pavojingą „ereziją“ ir pasmerkė ją skleidžiančiuosius. Taip pat entuziastingai gynė Bažnyčios nepriklausomybę nuo valstybės, tam kartais panaudodamas skubotas ir visai ne diplomatiškas priemones (jis netgi uždraudė Teodoro Ruzvelto vizitą Vatikane), o politikoje dalyvaujantiems katalikams suteikė paramą panaikindamas senojo įsako – Pijaus IX bulės Non expedit, verčiančios juos viską tik stebėti iš šalies – galiojimą.
Jis mirė Pirmojo pasaulinio karo, kurio tragišką pradžią labai skausmingai numanė, išvakarėse. Ne visi jį mėgo už jo skubotumą sprendžiant klausimus, tačiau daugelis vertino jo sąžiningumą ir moralinį tyrumą. Šventuoju jį 1954 metais paskelbė Pijus XII.
