| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
|
Zenekos nuotrauka |
Pradėsiu nuo to, kodėl apskritai kilo mintis rašyti viešnagės Romoje dienoraštį. Visų pirma per tas devynias apsilankymo Romoje dienas patyriau tiek svetingumo, tiek žmogiškos šilumos, tiek bendrystės maldoje, kad atsidėkojant už visa tai tiesiog norisi dalintis ir skleisti tai, kas buvo dovanota man. Tebūna šis mano rašinys kukli padėka visai svetingai ir broliškai Popiežiškosios rusų kolegijos bendruomenei, o ypač tėvui Lionginui Virbalui SJ, be kurio palydėjimų, pasakojimų daugelis durų į Romos istoriją, tenykščių tikėjimo kankinių ir šventųjų gyvenimus taip ir būtų likusios užvertos.
Be to, tai buvo jau trečioji mano viešnagė Romoje, ir akivaizdu, kad vis labiau pamilstu šią vietą. Panašius jausmus puoselėju tik keliems miestams. Visų pirma Vilniui, kuris per ilgus amžius tapo didingos, tačiau kartu ir skausmingos mūsų istorijos simboliu. Miestui, kuris netelpa į siaurus ideologinius ar nacionalistinius rėmus ir nuolat skatina atvirumą, sugyvenimą su kitu, nuolat kviečia neapsiriboti monologu vietoje to kviesdamas į atvirą polilogą.
Lygiai taip pat myliu ir senąjį karalių miestą Krokuvą su oriai vilnijančia Vysla, mūsų bendrų valdovų palaikus priglaudusia Vavelio katedra. Joje, be kitų, taip pat ilsisi ir gimtinės dainius Adomas Mickevičius, kuris, kaip rašė Czeslawas Miloszas, nesileidžia būti užkonservuojamas vienoje ar kitoje tautinėje ideologijoje. Myliu miestą, išauginusį palaimintąjį Joną Paulių II ir priglaudusį Dievos gailestingumą skelbusią sesutę Faustiną Kowalską.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Tačiau laikas grįžti prie Romos. Kuo gi mane žavi šis daugiasluoksnis miestas? Ne kartą teko girdėti teigiant, kad Roma iš tikro yra ne viena, ir kiekvienas atklydėlis gali rasti čia kažką savo. Gali rinktis takus, vedančius tave senovės Romos Respublikos ir vėliau imperijos istorijos puslapiais. Gali rinktis gausybės bažnyčių, priglaudusių kankinių ir šventųjų relikvijas bei didžiųjų menininkų šedevrus, kelią. Gali dairytis modernistinės architektūros ar tyrinėti fašizmo eros palikimą. Pastarasis, beje, yra įdomus ne tik kaip architektūrinis paveldas, atspindintis tam tikrą istorijos epochą, tačiau ir kaip visų šiapusinių, žemiškųjų dalykų laikinumo atspindys. Juk būtent fašistai buvo nusprendę iš naujo skaičiuoti metus nuo savo žygio į Romą, tad ir dabar ant kai kurių pastatų gali pamatyti, kad jie statyti, tarkime, dešimtais ar dvyliktais fašizmo eros metais. Ant Romos imperatorių skulptūrų, puošiančių kelią netoli koliziejaus, taip pat matomi įrašai, kad jos restauruotos vienais ar kitais fašistinės eros metais. Tačiau leiskite paklausti, kurgi jūs, kurie manėte esą amžini, kurie norėjote persukti laiką, esate dabar? Laimė, nebūtyje...
Image may be NSFW.
Clik here to view.
Roma yra sunkiai išmatuojama, ji tave tiesiog įsiurbia, įtraukia į savo sūkurį ir pirmosiomis dienomis tiesiog sunku nustoti skubėjus. Reikia išmokti nekovoti su laiku, susitaikyti su tuo, kad jis yra ribotas, ir per kelias dienas visos Romos pažinti vis tiek nebus galima. Tad būtina rinktis, ir aš renkuosi senovės Romą, kurioje išaugo krikščionybės daigas, laistomas pirmųjų kankinių krauju. Renkuosi bažnyčių Romą, pasakojančią gausybės šventųjų istorijas ir bylojančią mums apie kiekvieno mūsų pašaukimą. Renkuosi didžiųjų Renesanso genijų Romą, įkūnytą monumentaliuose architektūros paminkluose ir akį ištisoms valandoms prikaustančiuose paveiksluose, raginančiuose skverbtis į jų sunkiai išmatuojamą gylį.
Renkuosi Federico Fellini Romą, kvėpuojančią laisve ir pulsuojančią kūrybiniu polėkiu, fantazija. Galiausiai Roma neįsivaizduojama be ganėtinai paprastos, tačiau gomurį pamaloninančios virtuvės, ir gero vyno taurės, akomponuojančios šiltam ir neskubriam pokalbiui. Beje, buvimas Romoje, jei ir skatina bėgti visą dieną, tai galiausiai priverčia sustoti būtent prie pietų ar vakarienės stalo. Čia kasdienybėje valgymą dažnai traktuojame tik kaip gaištamą laiką – nutaikę laisvą akimirką, skubame prisikimšti skrandžius ir vėl kuo greičiau leistis į darbus ar kitas veiklas. Tuo tarpu ten gali skubėti visur, tik ne prie stalo, kur būtina rasti laiko ne tik bendrai maldai, tačiau ir pokalbiams, kurie suartina. Trumpai tariant, reikia pamaitinti ne tik kūną, bet ir sielą.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
|
EPA nuotrauka |
O pamaitinus, vėl laikas leistis į kelionę. Viešnagę Romoje tradiciškai pradedu nuo Šv.Petro aikštės – simbolinės vietos visiems pasaulio katalikams. Kadaise tai buvo pirmųjų krikščionių ir paties šv. Petro kankinystės vieta buvusiame imperatoriaus Nerono cirke. Galinga imperija stoja prieš palaipsniui vis augančią grupelę žmonių, atsisakančių garbinti romiečių stabus. Krikščionys į smurtą neatsako smurtu, o veikiau oriai užsikrauna ant pečių savo kankinystės kryžių ir žengia pasitikti lemties. Tommaso Laureti darbas „Krikščionybės triumfas“ atskleidžia, kad beginkliai žmonės šiuo atveju pasirodė besą stipresni. Vatikano muziejuose esančioje jo freskoje matome kryžių, o priešais jį – į šipulius sudužusią pagonišką statulą. Krikščionybė triumfuoja jai priešiškoje pagoniškoje aplinkoje ir triumfuoja ne pakeldama kardą, o nešdama pasauliui meilės ir gailestingumo žinią bei daugybės kankinių istorijomis demonstruodama tikėjimo stiprumą.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Šv. Petro aikštė – puiki vieta apmąstyti paties apaštalo kankinystę. Prisimenu istoriją, nutikusią kiek atokiau nuo Šv. Petro aikštės, vadinamajame Apijaus kelyje. Ši istorija puikiai perteikta dailininko Annibale‘io Carraccio nutapytame paveiksle „Domine, quo vadis?“. Paveiksle regime Jėzų ir šv. Petrą. Pastarasis, kaip pasakojama, pabūgęs Romoje imperatoriaus Nerono paliepimu vykdomų krikščionių persekiojimų traukiasi iš miesto. Tačiau pakeliui jis sutinka Romos link su kryžiumi ant peties žengiantį prisikėlusį Kristų. Šv.Petro veide regime įtampą ir sutrikimą. „Domine quo vadis?“ (Viešpatie, kur eini?) – virpančiu balsu klausia šventasis. „Einu į Romą, kad būčiau dar kartą nukryžiuotas“, – atsako Kristus, pirštu rodydamas miesto link. Išganytojo veidas spinduliuoja ramybe, o į baimės apimtą apaštalą jis žvelgia ne priekaištaudamas ar niekindamas. Kristaus žvilgsnis kupinas meilės. „Myliu tave taip, kad esu pasirengęs dar kartą už tave atiduoti savo gyvybę“, – tarsi byloja Jėzus, taip patvirtindamas Evangelijos pagal Joną žodžius, kad nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti. Tuo tarpu šv. Petro veide įžvelgiame sutrikimą, sumišusį su gėda. Jo rankos iškeltos taip tarsi būtų pasirengęs gintis, taip tarsi jis iki galo vis dar netikėtų tuo, kas vyksta. Tačiau tai – lūžinis momentas, kai apaštalas turi nuspręsti, kuriuo keliu žengti. Ar paklusti baimei, sužadinančiai gyvulišką instinktą už viską labiau branginti savo gyvybę, ir bėgti, ar apsisukus grįžti ir taip iki galo išpildyti savo pašaukimą bei įrodyti savo meilę Mokytojui?
Tolesnę istoriją puikiai žinome. Šv. Petras, įveikęs savo žmogiškąjį silpnumą, vis dėlto grįžta į Romą ir ten pasitinka mirtį. Prieš tai apaštalas dar paprašo būti nukryžiuotas žemyn galva, nes jis esą yra nevertas mirti taip, kaip mirė jo Viešpats.
Man pačiam ši istorija yra svarbi keliais aspektais. Visų pirma šiuo pasakojimu atskleidžiama visa Kristaus meilės didybė. Kristus, kaip matome, myli mus, kurie esame netobuli, nuodėmingi, kamuojami baimių ir kančios vengimo. Kristaus meilė prieštarauja visai šio pasaulio logikai. Jis nesirenka tik tų, kurie gražūs, tik tų, kurie turtingi, kuriems sekasi. Savo meilę jis atgręžia ir į atstumtuosius, ir į paprastus žmones, kurių kasdien dažnai nė nepastebime. Evangelijoje pagal Matą skaitome, kaip Jėzus teigia šv. Petrui: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Kaip kertinis akmuo Bažnyčiai yra pasirenkamas paprastas žvejys, kuriam nesvetimos žmogiškos ydos. Kristus nereikalauja iš mūsų tapti dievais, antžmogiais, kad užsitarnautume jo meilę. Žmogaus prigimtis yra trapi, paženklinta nuodėmės, tad Išganytojas iš meilės tiesia savo ranką, kad pakylėtų žmogų iš pragaišties liūno ir atkurtų mūsų orumą, kurį patys naikiname pasiduodami įvairiausiems geiduliams. Visa ši meilė mums yra duodama ne už kažkokius mūsų nuopelnus, o iš gailestingumo kupinos meilės. Šv. Petras, atsiverdamas Jėzaus meilę ir semdamasis įkvėpimo iš jo Kryžiaus mirties, šiuo atveju mus moko nuolankumo, atvirumo ir pasitikėjimo Viešpačiu bei jo mums skiriamu pašaukimu. Šv. Petro kankinystė yra tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu triumfas prieš žmogiškąsias silpnybes ir mus paralyžiuojančią baimę.
Image may be NSFW.
Clik here to view.
Tad ši istorija atskleidžia ir tai, koks silpnas, koks pažeidžiamas ir kupinas baimės be Dievo yra žmogus. Pasidavęs savo žmogiškajam silpnumui, šv. Petras puola bėgti nuo jo laukiančios kančios, ir tik susitikimas su Jėzumi įkvepia jam stiprybės iki galo nešti savo kryžių. Ir tik Jėzus užpildo tą tuštumą, kurią jo sieloje pasėjo baimė. Krikščionybė ne kartą buvo ir tebėra kaltinama dėl to, kad neva ragina nusigręžti nuo šio pasaulio. Esą tai yra silpnųjų religija. Tačiau juk yra visiškai priešingai. Tikėjimo įkvėpti šventieji kankiniai ne nusigręžė nuo šio pasaulio, tačiau kaip tik atsisuko į jį visu veidu. Jie nešė tikėjimo šviesą ne tik ten, kur buvo priimami išskėstomis rankomis, tačiau ir ten, kur jie buvo pasitinkami priešiškai, kur jų laukė skausmas ir mirtis. Jie nepasidavė trumpalaikėms madoms, nepataikavo stipriesiems, nesiekė to, ką mes laikome pasaulietine sėkme, tačiau skelbė tai, ką pažino kaip Kelią, Tiesą ir Gyvenimą. Tikėjimas stiprina žmogų, pakylėja jį virš jo ribotumų, išvaduoja iš baimės ir nevilties skelbdamas žinią, kad šiuo pasauliu viskas nesibaigs.
Galiausiai ši šv. Petro istorija yra paskatinimas kiekvienam iš mūsų rinktis ne lengviausią kelią, tačiau tik tą kelią, kuris atitinka mūsų pašaukimą. Tik nepabūgę iššūkių, skausmo, kančios, nesėkmių – viso to, kas neabejotinai mūsų tyko pašaukimo kelyje – galime pajusti pilnatvę. Aišku galime rinktis trumpesnį ir lengvesnį kelią, galime bėgti, atsikratyti pašaukimo tarsi sunkios naštos. Tačiau akivaizdu, kad tuomet būsime pasmerkti kęsti nuolatinius sąžinės priekaištus, turėsime susitaikyti su pralaimėjimo kartėliu. Būsime vidujai suskilę – tikintys vienais dalykais, tačiau besielgiantys priešingai. Kiekvienas jaučiame tuštumą savo sieloje, tačiau skirtingai ją užpildome. Vieni nuo tos tuštumos bėga visiškai atsiduodami darbui, kiti visa tai bando užpildyti besaikiu vartojimu, treti – prisikuria įvairiausių stabų, ideologinių fikcijų. Tačiau ar nėra taip, kad galiausiai viską išbandę, išieškoję visas šios žemės pakampes ir nieko nesuradę turime kartoti šv.Ignaco Lojolos išsakytus žodžius: „Padėk man, Viešpatie, nes nerandu jokios pagalbos nei pas žmones, nei kituose kūriniuose. Jei tik galėčiau ją rasti, joks vargas man nebūtų per sunkus. Viešpatie, tu parodyk, kur galiu ją surasti. Net jei reikėtų sekti šuniukui iš paskos, kad man pagelbėtų, - aš tai padarysiu.“ Įsiskaitykime – joks vargas, jokia kančia nebūtų per sunki. Tačiau ši pagalba gali ateiti tik iš Dievo, kaip kad nutiko ir šv. Petro kankinystės atveju. Tad baigdamas šią pirmąją Romos dienoraščio dalį galiu tik melsti, kad Viešpats suminkštintų ir mano širdį, kad galėčiau atsiverti jo gydančiai meilei ir su nuolankumu pakelti visus sunkumus ir kančias, laukiančias kelyje.