Matėme, kad per nuopuolį pirmoji sandora buvo sulaužyta, žmonės pažeidė ryšį su Dievu, dabar pasiaiškinsime, kas vyko toliau. Matėme, kaip sekėsi tėvams, o dabar eisime prie vaikų. Adomas ir Ieva turėjo tris vaikus – Kainą, Abelį ir Setą.
Abelis vertėsi gyvulininkyste, o Kainas buvo žemdirbys. Pradžios knygoje rašoma, kad Abelis Dievui aukojo geriausia, ką turėjo, rinktinius kaimenės gyvulius, o Kainas tiesiog aukojo savo derliaus atnašą. Dievas maloniai žiūrėjo į Abelio atnašas. Kainas kas kartą vis labiau pavydėjo ir nužudė savo brolį. Iš teksto matyti, kad tai nebuvo vienkartinis įniršis, nusikaltimas, padarytas impulsyviai. Tai augo laikui bėgant, tuo parodoma, kaip nuodėmė bręsta žmogaus širdyje.
Tad Abelio nebėra, lieka Kainas. Vėliau seka daug vardų, kurie nėra tokie svarbūs. Sustokime ties septintuoju palikuoniu Lamechu. Kas jis toks buvo? Jis turėjo dvi žmonas, jas pasikviesdavo ir sakydavo: „Ada ir Zila, klausykitės mano balso; jūs, Lamecho žmonos, išgirskite mano žodžius: užmušiau žmogų už žaizdą, bernioką už įdrėskimą. Jei už Kainą atkeršijama septyngubai, tai už Lamechą septyniasdešimt kartų septyngubai“ (Pr 4, 23–24).
„Už Kainą atkeršijama septyngubai“ ateina iš tos istorijos, kai Dievas kalbėjo su Kainu, jam nužudžius savo brolį. Kainas klausė Dievo, ar dabar jį kas nors nužudys už tą pralietą kraują. Dievas atsakė: „Ne, aš tave pažymiu ženklu, ir kas nužudys tave, tam bus atkeršyta septynis kartus.“
O dabar žiūrėkime į Lamechą, jo palikuonį. Jis turi dvi žmonas, ir tai yra pirmasis poligamijos atvejis Biblijoje. Pasižiūrėjus giliau, visose situacijose, kur kalbama apie poligamiją, nestandartinį šeimos modelį, tai visur reiškia problemas, iš to išsivysto blogi dalykai. Maža to, jis yra žmogžudys ir pats tuo giriasi.
Tad situacija ne kokia, nes Abelio nebėra, o Kaino palikuonys vis toliau smenga į nuodėmę. Taigi kas iš to auga?
Adomui ir Ievai gimė dar vienas Biblijoje minimas sūnus – Setas, iš kurio vėliau gimė mums žinomas Nojus. Biblijoje rašoma, kad Adomui buvo 130 metų, kai jam gimė sūnus, panašus į jį, pagal jo paveikslą, ir Adomas pavadino jį Setu.
Ką reiškia „pagal jo paveikslą“? Pagal kieno paveikslą buvo sukurtas pats Adomas? Jis buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą, vadinasi, ir jo sūnus Setas atspindėjo patį Dievą. Dar vienas įdomus dalykas – matome, kad iš karto susiformuoja dvi žmonių linijos: „blogiečių“ ir „geriečių“. Vyksta skilimas šeimoje, pradedant nuo Kaino ir Seto. Biblijoje tai atskleidžiama subtiliai. Jeigu neįsigilindami skaitome, randame pažertą daugybės vardų ir vietovių kratinį, ir jeigu nepavyksta jų sudėlioti, galima pasimesti ir prabėgti toliau.
Tačiau yra tokių įdomių vietų, pavyzdžiui, kur rašoma, kad Setui gimė sūnus, kurį jis pavadino Enošu. Tuo metu žmonės pradėjo šauktis Dievo Viešpaties vardu. Vadinasi, tuo metu, kai Setui gimė sūnus, žmonės ėmė šauktis Dievo, pasitikėti Dievo vardu.
Kas atsitiko kitoje linijoje? Kainas pažino savo žmoną, ji pagimdė Enochą. Tada jis pastatė miestą ir pavadino jį Enochu, savo sūnaus vardu. Šioje linijoje žmonės remiasi savo vardu, jiems Dievo nereikia, jie patys sau dievai. Babelio bokšto istorijoje tai irgi buvo žmonės, norėję išgarsinti savo, o ne Dievo vardą.
Tad turime dvi žmonių gimines, geruosius ir bloguosius, kuriems reikia visiems sutilpti vienoje Žemėje. „Kai žemėje žmonių ėmė daugėti ir jiems gimė dukterų, dangiškosios būtybės žiūrėjo į jas, matė, kokios jos gražios, ir ėmė iš jų sau žmonomis tas, kurios patiko. Tomis dienomis, kaip ir vėliau, kai Dievo sūnūs susijungė su žmonių dukterimis, žemėje pasirodė milžinai. Jie buvo senovės galiūnai, garsūs vyrai“ (Pr 6, 1–2.4).
Pirmasis klausimas toks: kas tos dangiškos būtybės? Pirma mintis galėtų kilti, kad tai – angelai, tačiau jie yra belyčiai, nesidaugina ir nevadinami Dievo sūnumis. Panašu, kad dangiškosios būtybės arba Dievo sūnūs buvo Seto palikuonys. Adomas gavo palaiminimą iš Dievo, tada tas palaiminimas keliavo iš tėvo sūnui ir perėjo Setui. Na, atrodo, kas čia tokio blogo? Žmonių daug, giminės maišosi, natūralus dalykas. Vienas iš dalykų yra tai, kad sakoma, jog jie „ėmė sau žmonomis tas, kurios patiko“. Tai reiškia ne tik tas, kurios patiko, bet ir tiek, kiek patiko, kurias norėjo ir kiek norėjo. Vėlgi susiduriame su poligamija, ne tuo šeimos modeliu, kurį sukūrė Dievas ir kuris buvo pačioje pradžioje.
Kitas dalykas – žemėje pasirodė milžinai, kurie buvo „senovės galiūnai, garsūs vyrai“. Vėlgi, garsūs jie ne savo gerais darbais, bet žmonės, kuriems svarbus jų pačių vardas. Tie galiūnai, kuriems rūpi tik jų garbė, yra pasikėlę į puikybę ir pešasi tarpusavyje. Visa tai nieko gera nežada.
Dievas matė žmonių nedorumą žemėje, kad kiekvienas jų užmojis, sumanytas jų širdyje, linko tik į pikta. „Ir Viešpats gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį. Viešpats tarė: „Nušluosiu nuo žemės veido žmones, kuriuos sukūriau, – žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais, – nes gailiuosi juos padaręs“. Bet Nojus rado malonę Dievo akyse“ (Pr 6, 6–8).
Nojus buvo išrinktasis, teisusis iš Seto palikuonių. Žinome istoriją, kaip Nojus pastatė didelį laivą, arką, surinko visų gyvūnų po du ir su savo trimis sūnumis ir jų šeimomis plūduriavo, kol žemę buvo apsėmęs vanduo. Po to vanduo nuseko, ir Nojus pastatė Viešpačiui aukurą ir, parinkęs iš visų švariųjų gyvulių ir visų švariųjų paukščių, paaukojo ant aukuro deginamąsias aukas. Kai Viešpats užuodė malonų kvapą, tarė: niekad daugiau nebepasmerksiu Žemės už žmonių kaltes, nes žmogaus širdies polinkiai yra pikti nuo pat jaunystės.
Paskutinis sakinys, kur Dievas apsisprendžia niekada nebepasmerkti žemės už žmonių kaltes, galėtų sudaryti įspūdį, jog Dievas numojo ranka į nuodėmę, kad jeigu žmonės vis tiek daro blogus darbus, tai tegul daro, Jam vis vien. Iš tikrųjų taip nėra. Tai reiškia, kad, nepaisydamas nuodėmės, Dievas nori santykio su savo vaikais. Čia galima pakartoti žinomą posakį, jog Dievas nekenčia nuodėmės, bet myli nusidėjėlį.
Tuomet Dievas tarė Nojui ir su juo buvusiems sūnums: „Štai aš sudarau savo sandorą su jumis ir jūsų būsimais palikuonimis, su visais gyvūnais, esančiais su jumis, – paukščiais, galvijais ir visais su jumis buvusiais žemės gyvuliais, kurie tik išėjo iš arkos. Aš palaikysiu savo sandorą su jumis: niekad daugiau visi marieji gyvūnai nebus tvano vandenų išnaikinti, niekad daugiau nebus tvano žemei nuniokoti. Ir šis, – Dievas pridėjo, – bus ženklas, kurį aš duodu visiems amžiams, mano sandoros tarp manęs ir jūsų bei visų su jumis esančių gyvūnų. Savo lanką padėjau į debesis, ir jis bus ženklas sandoros tarp manęs ir žemės“ (Pr 9, 9–13).
Sakinys, kuriame Dievas sako būti vaisingiems ir daugintis, jau buvo aptartas pačioje pradžioje, kai Dievas sudarė sandorą su Adomu ir Ieva. Visos kitos sandoros, kurios eina po Adomo ir Ievos, yra pirmosios sandoros atnaujinimas, tai gana aiškiai matyti.
Kitas dalykas yra tai, kad čia pirmą kartą paminimas pats žodis „sandora“. Labai aiškus sandoros ženklas yra vaivorykštė, o forma jau plečiasi, ir sandora sudaroma su visa Nojaus šeima. Sąlyga taip pat gana aiški – neleidžiama valgyti mėsos su krauju. „Taip pat ir už jūsų kraują, jūsų gyvybę reikalausiu atsiskaityti: iš kiekvieno gyvulio to reikalausiu ir iš žmonių – iš kiekvieno už artimo kraują – reikalausiu atsiskaityti už žmogaus gyvybę“ (Pr 9, 5).
Visi blogi žmonės, kuriuos minėjome ir kurie maišėsi su „geriečiais“, darė jiems blogą įtaką, nušluoti nuo žemės paviršiaus. Liko vienas teisusis Nojus su savo sūnumis. Žmonių liko nedaug, bet jie atrodo gana patikimi, tad dabar Žemėje jau turėtų būti tvarka.
Deja, neilgai. Nojus turėjo tris sūnus – Šemą, Hamą ir Jafetą. Nojus buvo žemės artojas, pirmasis, kuris įsiveisė vynuogyną. „Jis gėrė vyno, pasigėrė ir gulėjo nuogas savo palapinėje. Hamas, Kanaano tėvas, pamatė savo tėvo nuogumą ir papasakojo savo dviem broliams lauke“ (Pr 9, 22). Ką daro Nojus, kai apie tai sužino? „Kai Nojus išsiblaivė nuo vyno ir sužinojo, ką jo jauniausias sūnus buvo jam padaręs, jis tarė: „Tebūna prakeiktas Kanaanas! Jis bus žemiausias vergas savo broliams“ (Pr 9, 24–25). Atrodo, ką čia tokio baisaus Hamas padarė. Na, pasišaipė iš tėvo, pirštu parodė. Kodėl Nojus jį taip žiauriai prakeikė? Kas tas Kanaanas ir iš kur jis čia atsirado? Viskas atrodo truputį painu.
Iš tikrųjų, kad šį dalyką būtų galima suprasti, vėl reikia pavartyti Bibliją ir pasižiūrėti, ką reiškia pažinti tėvo nuogumą. Kunigų knygos 20 skyriuje rašoma: „Jei vyras sugultų su savo dėdės žmona, jis atidengtų savo dėdės nuogumą. Jiedu užsitraukė kaltę; mirs bevaikiai.“ Jeigu šią formuluotę perkeltume į mūsų atvejį, pamatytume, kad Hamas pergulėjo su savo motina ir dėl to gavo tokį žiaurų prakeiksmą.
Kokia prasmė? Kodėl jis taip galėjo padaryti, ar dėl palaido būdo, ar turėjo kitų motyvų? Toks, atrodytų, visiškai nelogiškas žingsnis. Pažiūrėkime, ką Biblija rašo kitur. Štai 2 Samuelio knygoje 16 skyriuje randame parašyta: „Tada Absalomas tarė Ahitofeliui: „Apsvarstykite, ką mums reikia daryti?Ahitofelis Absalomui atsakė: „Sueik su savo tėvo sugulovėmis, jo paliktomis rūpintis rūmais, kad visas Izraelis išgirstų, jog tu išdrįsai užsitraukti savo tėvo pyktį, ir sustiprėtų visų tave remiančių rankos“ (20–21). Paimti haremą tarsi reiškia parodyti, kad karalius jau nieko nebegali. Šioje vietoje, ką Hamas bandė padaryti, tai parodyti savo autoritetą priešais tėvą, dėl ko vėliau gyrėsi broliams. Jis norėjo paveržti paveldėjimą iš vyriausiojo brolio Šemo.
Kaip vėliau matome, Kanaanas buvo Hamo sūnus, kuris yra prakeikiamas, ir rašoma, kad jis bus žemiausias vergas savo broliams. Išeina taip, kad jei Hamas sugulė su motina, Kanaanas Šemui ir Jafetui yra ir brolis, ir kartu sūnėnas. Koks to rezultatas? Šeimoje vėl įvyksta skilimas. Kartojasi Adomo ir Ievos vaikų situacija. Dabar yra Šemo linija, iš kurios vėliau kilo Abraomas, apie Jafetą daug nerašoma, ir yra Kanaanas. Toliau vėlgi pateikiamas vardų kratinys, vienas įkūrė vieną miestą, kitas – kitą.
Žinome tokį terminą antisemitizmas. Jis kyla iš „antišemitizmo“ – sukylančių prieš Šemo palikuonis. Tuo tarpu patys žydai, izraelitai, yra Šemo palikuonys. Tai šaka, iš kurios kyla izraelitai. O pažvelgus į visus Hamo vaikus ir vietoves, tai jos vėliau Biblijoje susijusios su problemomis, kylančiomis izraelitams. Egiptas, Kanaanas, Ninevė... Matome, kad konfliktas tarp linijų eina per visą istoriją.
Nojus pasakė: tebūnie Kanaanas savo brolių vergas. Kai Mozė vedė žydus atsiimti Kanaano žemės, jis vedė atsiimti tos žemės, kurią Nojus jau buvo pažadėjęs Šemo palikuonims. Tad matome, kad nuodėmė vėl pakėlė galvą. Taip priartėjame prie Abraomo...
Bernardinų jaunimo centre paskaitą skaitė Tarptautinio teologijos instituto magistras Justinas Rakita. Paskaita paremta teologijos profesoriaus Scotto Hahno moksliniais darbais.
Parengė Monika Midverytė OFS