Beatričė Juškaitė. Palestinos ir Izraelio konfliktas

Ne paslaptis, kad Palestinos vardas šiuo metu siejamas su daugelį metų besitęsiančiu konfliktu su Izraeliu, kariniais debatais, kam visgi kas priklauso, ir Šventąją žemę nuolat laistančiu abiejų priešiškų stovyklų atstovų krauju. Tam tikrą nuomonę apie konfliktą yra susidaręs turbūt kiekvienas nuovokesnis pasaulio reikalais besidomintis pilietis. Tik kad ta nuomonė dažniausiai tik ilgos nuomonių grandinės produktas. Netgi, sakyčiau, kažkieno nuomonės interpretacija. Kad ir kokia objektyvi ir nešališka spauda siektų būti, sunku suvokti situaciją, jei nesi jos dalis. Iškalbingas šioje situacijoje ant Izraelį ir Palestiną skiriančios sienos esantis užrašas „Aida“ pabėgėlių stovykloje. No one can talk about the camp better than the people of the camp. Belieka pritaikyti šį posakį kiek platesniu mastu ir priartėjame prie to, kodėl išvis ėmiau postringauju šia tema, kai tikrai, rodos, pakankamai ir rašyta, ir kalbėta. Jos tikrai nebūčiau lietusi, jei pati šiuo metu nebūčiau Palestinoje.

Taigi, šiuo metu aš būtent Vakarų krante, Ramallah miestelyje, kurį kontroliuoja palestiniečiai. Šią galimybę man ir keletui kitų studentų suteikė universitetas, bet šįkart ne apie tai. Nors esu šiame krašte tik keletą dienų, turėjau neįkainojamų progų susitikti su vietiniais, nuolatinėje įtampoje gyvenančiais žmonėmis, labiausiai kenčiančiais dėl konflikto. Čia išgirstomis istorijomis ir noriu atvira širdimi pasidalinti.

Nabi Saleh – turbūt mažai kam girdėtas kaimelis Palestinoje. Kiekvieną penktadienį aktyvistų, jo gyventojai rengia taikias protesto akcijas. Jokių ginklų. Tik marširuojantys žmonės su Palestinos vėliavomis, plakatais ir šūkiais, kad Izraelis paliktų užimtas žemes. Rezistencijos dalyvė Nariman Tamimi pasakojo apie Izraelio veiksmus prieš taikius protestuotojus. Dieną, kai atvykome, moteris sunkiai slėpė ašaras. Būtent per vieną tokį protestą daugmaž prieš 40 dienų žuvo jos brolis. Ir tai nėra vienintelė taiki demonstracija, tokia priešiška baigtimi. Nuolat žūsta žmonės, taip pat yra žalojami, jų namai niokojami arba sudeginami. Pačios Nariman Tamimi vyras ir sūnus jau kuris laikas negrįžta namo. Jie apkaltinti esą demonstracijų lyderiai. Taip pat suimami vaikai, nepilnamečiai paaugliai, moterys ir kiti, prisidėję prie protestų. Izraelio armija rengia nuolatinius reidus gyventojų sąrašams sudaryti, informacijai rinkti, protestų dalyviams areštuoti.

Negalima nepaminėti ir psichologinių padarinių. Vieną eilinę protestų dieną ir eilinį kartą Izraelio kariuomenei neadekvačiai reaguojant, buvo įmesta daug ašarinių dujų granatų į vieną gyvenamąjį pastatą. Moterys ėmė kelti savo vaikus laukan pro langą, kad šie išsigelbėtų. Vėliau viena mergaitė kurį laiką buvo įsitikinusi, kad taip keldama per langą motina ja norėjo atsikratyti, nors tai buvo vienintelis kelias padėti. Arba istorija apie vaikus, garsiai dainavusius ir taip erzinusius Izraelio kareivius. Jie buvo apipurkšti nuodingu į vandenį panašios konsistencijos skysčiu, galinčiu sukelti odos vėžį.

Tamimi šeima Izraelio kareivių veiksmus įamžina kamera ir filmuota medžiaga vėliau pasidalina internete. Vis dėlto akivaizdu, kad tai nesulaukia pakankamai dėmesio. Ir Nariman Tamimi vyras, ir sūnus vis dar kalėjime, Nabi Saleh kaimelis vis dar gauna „profilaktines“ kulkų ir ašarinių dujų dozes, vis dar beprasmiškai žūsta žmonės, o konflikto sprendimas su kiekviena diena atrodo vis labiau beviltiškas. Paklausta, kokia baigtimi tiki, moteris atsako, kad įsivaizduoja palestiniečius ir izraeliečius gyvenant taikiai dviejose skirtingose valstybėse, nors sutinka, kad tai pasiekti gali būti neįmanoma.

Dar viena vieta, parodanti viską kiek aiškiau ir atviriau – minėta pabėgėlių stovykla pavadinimu „Aida“, esanti netoli Betliejaus, prie pat Izraelį ir Palestiną skiriančios sienos. Šiuo metu stovykloje užregistruota maždaug 4 700 pabėgėlių, kurių daugumą sudaro žmonės iki 18 metų. Apie stovyklos gyventojų išgyvenimus daugiausia papasakojo erudicija stebinantis Abdelfattah Abusrour, įkūręs Alrowwad teatro ir kultūros centrą, kuris pats gimė „Aida“ stovykloje. Jis siekia, kad palankios įvykių eigos konflikte būtų siekiama taikiais būdais. Daugiausia dirba su jaunais palestiniečiais organizacijai vykdant teatro, muzikos, šokių, įvairių rankdarbių, kitus kūrybos užsiėmimus. Viena geriausių idėjų – suorganizuotas kino festivalis, filmus rodant ant dvi priešiškas stovyklas skiriančios sienos. Taip siekiama jaunus žmones sudominti savo potencialą atskleisti kuriant, bet ne leidžiantis į žiaurius ir ginkluotus rezistencijos būdus.

Abdelfattah Abusrour neslepia, kad jauni žmonės čia izraeliečių nemėgsta, o paaiškina tai labai paprastai – ką gali jausti žmogui, atėmusiam tavo namus? Bet ką būtų sunku įtikinti pajausti dėkingumą ar pagarbą.

Iškalbingiausi yra vaikų prisiminimai, kai šie buvo paprašyti atsiminti ką nors šviesaus, gero. Vienas atsiminė Izraelio kareivį, pasibeldusį į duris išvaryti šeimos iš namų. Lauke tąkart stipriai lijo, o pastarasis įeidamas į namą nusivalė batus. Kitas vaikas papasakojo savo prisiminimą: Izraelio kareivis, atėjęs išvaryti šeimos iš jų tikrųjų namų, paglostė namiškių katę.

Palestiniečiai savo ir izraeliečių konfliktą lygina su picos dalybomis. Du žmonės sprendžia, kaip pasidalinti picą, kai vienas iš jų ją jau valgo. Kol kas dalybos vyksta eilinių palestiniečių gyvenimų sąskaita.