Autorė yra Klaipėdos „Aukuro“ gimnazijos mokytoja ekspertė
Ką jaunam žmogui šiais laikais gali reikšti krikščionybė, gimtinės krikštas, krikščioniškosios misijos į Lietuvą? Ir žemaičių, paskutinių Europos pagonių, krikštas, vykęs labai seniai, prieš 600 metų? Į šiuos klausimus jau keliolika metų bandome atsakyti drauge su savo mokiniais Klaipėdos „Aukuro“ gimnazijoje.
Greito ir apčiuopiamo rezultato amžiuje, kompiuterių ir išmaniųjų telefonų epochoje tikybos pamokos gali atrodyti pilkos ir niūrios. Tačiau vis dėlto žmogaus prigimtis ir mokinių jaunystė nesikeičia bėgant amžiams ir keičiantis epochoms. Ir tikrai pedagoginė patirtis rodo, kad tėvynės sakralinės ar pašventinamosios kultūros istorija, jei originaliau pateikiama, jauniems žmonėms negali būti neįdomi. Ši asmeninė autorės patirtis sukaupta pastaruosius 16 metų dirbant gimnazijoje.
Atsižvelgiant į Europos kultūros istorinį – sakralinį kontekstą, su aukštesniųjų klasių mokiniais analizuojant tėvynės praeitį ir dabartį Vakarų Lietuvoje, savaime kyla Žemaitijos etninės kultūros elementai, grįsti senosios pagonių religijos ir krikščionybės sankirta. Arba susitikimu. Plačiau žvelgiant, tai – natūrali civilizacijos raida, pažymėta visuomenės kultūriniu šuoliu į aukštesnę – vertybinę – gyvenimo kokybę.
Gimnazistai, analizuodami Žemaitijos krikšto istorines, politines ir socialines aplinkybes, bando jį suvokti ir reflektuoti (svarstyti) platesniame, visos tuometinės Europos civilizacijos ir kultūros kontekste. Tenka diskutuoti ir ieškoti savo krikščioniškosios tapatybės suvokiant, kad esame krikščionys ir kad iš tėvų, ypač senelių, paveldėjome šį – visą žmogaus gyvenimą įprasminantį – vertybinį turtą.
Mūsų krikščioniškasis paveldas turi pradžią, kurią įdomu pažinti. Su gimnazistais tiesiog keliame klausimus apie visuotinio krikšto naudą žmogui, visuomenei, valstybei. Ir atsakymų bandome ieškoti vėlyvųjų viduramžių, XIII–XV amžiaus, kontekste, siekdami suvokti to meto socialinio gyvenimo tikrovę globalesniu mastu. Europos perspektyvoje.
Žemaitijos tapsmas krikščionišku kraštu gražiai atsispindi inkultūracijoje arba krikščionybės įkultūrinime žemaičių žemėje. Tai pagonybės sakralinių elementų dalinis panaudojimas siekiant, kad pagoniško krašto gyventojai būtų tinkamiau supažindinti su krikščionybe. Ypač svarbu, kad inkultūracijoje senųjų pagoniškosios pasaulėjautos gamtinių formų dermė įgyja naują, krikščioniškąją, esmę.
Ikikrikščioniškąjį šventumo statusą turinčios giraitės, kalneliai ar daubos pamažu tampa katalikiškos maldos ir apeiginių papročių vieta, kuri bendruomenėse įgyja naują, sakralinę, sampratą. Nepaisant naujausių laikų sekuliarizacijos (visuomenės supasaulėjimo) tuštybės, pozityvi Europos vertybinė kryptis Žemaitijoje dar ir šiandien yra ryški gausiais ir vis gausėjančiais sakraliniais objektais, dėl kurių, pavyzdžiui, dėl kryžių išlikimo, senojoje Europoje netyla diskusijos.
Šioje refleksijoje, remiantis unikalia asmenine bendravimo su gimnazistais patirtimi, Žemaitijos krikštas aptariamas platesniame kontekste – krikštas atskleidžiamas kaip viduramžių Europos kultūrinis šuolis, krikščionybės inkultūracijos pagonių žemėje momentas, o Lurdo grotas kaip regimąjį Žemaitijos krikšto religinės raiškos reliktą (liekamosios reikšmės paveldą), daugiau dėmesio skiriant grotų statymo motyvams, jų tipologijai bei apeiginei kultūrai.
Europos lygmens kultūrinis šuolis
Įdomu stebėti gimnazistus, kurie neretai sutrinka, nežinodami, kuriuo mokslo šaltiniu remtis, kai vieni autoriai Europos krikščioniškąjį paveikslą regi vien tamsiomis spalvomis, o kiti atskleidžia konkrečius faktus, būtent – kaip vėlyvųjų viduramžių Bažnyčia paskatino Europos civilizacijos ir kultūros pagreitį. Tenka bandyti derinti skirtingų autorių pozicijas, ieškant objektyvaus sprendimo. Galiausiai kilnią krikščionybės idėją visais laikais temdė istorinės bei politinės situacijos, provokacijos ir nesuvokimas. Svarbiausia, kad pati krikščionybė, Jėzaus Kristaus dieviškoji tiesa, europiečiui tampa prieinama. Tai ir sudaro aukščiausios prabos žmoniškumo sklaidos visuomenėje galimybę. Arba kilniausio humanizmo.
Humaniškesnio mokymo neturi jokia kita religinė doktrina. Kristaus mokymas mylėti savo artimą (plg. Mk 12, 31) ir netgi priešus (plg. Mt 5, 44) rodo didžiausią dėmesį žmogaus asmenybei, jo orumui, socialiniam įsipareigojimui. Aukščiausiasis, visatos Kūrėjas ir Valdovas, tampa silpnu žmogumi. Tai neapsakomas, begalinės vertės, dieviškas ir drauge istorinis įvykis. Dievas, tapęs žmogumi, atskleidė ypatingą ir unikalią pagarbos ir meilės žmogui galimybę.
Jei žmogus ligotas, neįgalus ar neišsilavinęs, jo nevalia pasmerkti. Jį reikia gydyti, slaugyti, sudaryti sąlygas mokytis. Mokykla ir ligoninė tampa svarbiausiu krikščionybės paskatinto Europos civilizacijos kultūrinio šuolio pasiekimu vėlyvaisiais viduramžiais. Iš vienuolynų bibliotekų kyla pirmieji Europos universitetai, kolegijos ir licėjai. Moterų vienuolynų misija tampa senų, ligotų ir neįgalių žmonių slauga, rūpinimasis našlaičiais. Slaugės pavadinimas medicinos sesuo ir raudonos spalvos pliuso formos medicininis kryžiaus simbolis Lietuvoje išliko per visą sovietmetį. Savo gyvenamojoje aplinkoje gimnazistai atpažįsta vieną kitą tradicinį krikščioniškojo gyvenimo ženklą ir tai paskatina gilesnes vertybines jų diskusijas.
Naujų žemių tyrinėjimo požiūriu ypač vertingos krikščioniškosios jūrų misijos, kurios reiškiasi naujais geo- ir etnografiniais atradimais. Lemiamas krikščioniškojo mentaliteto vaidmuo Europoje reiškiasi formuojantis valstybėms, institucinei kultūrai, skatinant ir plėtojant visuomenės raštingumą. Apkrikštytuose kraštuose visuotinis mokymas parapinėse mokyklose sudaro žmogui galimybę tenkinti pažintinius savo interesus, studijuoti, kurti mokslą, technologijas ir, pasinaudojant sausumos bei jūrų erdvėmis, plėtoti Europos šalių ekonomikos potencialą.
Daugumos gimnazistų nuomone, šis ypatingos svarbos dėmesys mokslui, švietimui ir slaugai rodo gražiausias ir prasmingiausias Krikšto sakramento sociokultūrines pasekmes Europos civilizacijai ir jos raidai.
Krikščionybės inkultūracija pagonių žemėje
Pati įdomiausia vertybinių svarstymų tema gimnazistams – tai krikščionybės inkultūracija į pagonių kultūras. Labiausiai ugdytinių dėmesį patraukia įvairios pagoniškojo kulto priemonės, kuriomis siekiama padėti pagonims suvokti naujos – monoteistinės – religijos esmę ir ypatingą jos prasmę.
Visuose pagonių kraštuose misionieriai, atnešantys naujojo tikėjimo vertybes, vienokiu ar kitokiu būdu bandydavo žmones mokyti, pradėdami nuo jiems įprastų vietinės religinės raiškos formų. Inkultūracija Bažnyčios pripažįstama ir taikoma nuo pat misijų pradžios ankstyvojoje krikščionybėje. Net ir šiandien, pavyzdžiui, Afrikoje ar Azijoje katalikų tikėjimo įtvirtinimas vietinėse tradicijose, išlaikant autentiškąsias jų vertybes, yra absoliuti būtinybė. Ši šviesaus atminimo pal. Jono Pauliaus II mintis autoritetingai pratęsia inkultūracijos tradiciją naujausiais laikais.
Lietuvos tyrėjai nustatė, kad krikščioniškojo tikėjimo integravimas į etninę kultūrą ir jos vertybių pritaikymas tikėjimo tiesų sklaidai gali turėti įtakos pačių etninių tradicijų išlikimui. Diskusijose su mokiniais daug analizuota kontroversiškomis inkultūracijos temomis. Tačiau viena kilniausių temų yra ta – kaip raštingumą puoselėjanti ir propaguojanti krikščionybė, vienuolynų akademinės kultūros dėka misijomis atneša naują tikėjimą, kurio dėka kronikose, metraščiuose, muziejuose ir aktyviose bendruomenėse senieji vertingi ikikrikščioniškieji papročiai, įgydami naują prasmę, išlieka.
Su gimnazistais bandome suvokti, kad inkultūracija nėra vien primityvus senųjų pagoniškojo kulto elementų perkėlimas į bažnyčią, nukreipiant tikinčiuosius į naują savo religinės tapatybės suvokimą. Inkultūracijos nereikėtų suprasti grynai techniškai. Pavyzdžiui, pagoniškąjį kaktuso kultą Meksikoje misionieriai veiksmingai panaudojo katechizacijoje kaktusus tiesiog išdėliodami bažnyčioje ant altoriaus. Tai žmones patraukė. Tačiau iš esmės inkultūracija yra daug kruopštumo ir subtilumo reikalaujantis procesas, senuosius pagoniškuosius elementus pritaikant tik kaip dalinius instrumentus atitinkamos etninės grupės religiniam susivokimui. Net brangiausią tiesą reikia pristatyti senų, įprastų tiesų kontekste.
Lietuvoje inkultūracijos instrumentais paprastai tapdavo ikikrikščioniškosios epochos alkas – medžiais apaugęs kalnelis, šventos giraitės, daubos ir šventieji šaltiniai, kurių artumoje vėliau iškildavo bažnyčia, kryžius ar koplytstulpis. Koplytėlės paprastai statytos ant pagoniško tikėjimo brangintų sakralinių vietų – kraštovaizdžio iškilimų, kalvų ar kalnelių.
Labai reikšminga Lietuvoje – kryžių statymo gamtoje tradicija. Kryžių kalno ištakos siekia ikikrikščioniškus laikus. Įprasta manyti, kad pradžioje tai buvo alkvietė, kurioje greičiausiai garbinta ugnis. Vėliau iškilo šventintas piliakalnis arba šventkalnis. Tad neatsitiktinai krikščioniškaisiais laikais Kryžių kalnas radosi būtent pagonims sakralioje senovinėje vietoje.
Lietuviams nuo senų laikų būdingas ypatingas santykis su gamta, kurios sakralumo idėja mitinės epochos žmogus grindė savo pasaulėjautą – medžiai, miškai, giraitės, akmenys, kalvos laikyti kupinais stebuklingų žemės ir vandens galių, kurios laimina, gydo, saugo nuo nelaimių. Su giraitėmis, kalvomis, daubomis, vandeniu, akmenimis siejamas ir prancūziškojo Lurdo (Lourdes) grotų išplitimas Žemaitijoje.
Ugdytinių etninis sąmoningumas praturtėja, kai jie pradeda suvokti išliekamąsias ikikrikščioniškojo ir krikščioniškojo tikėjimo susitikimo apčiuopiamas prasmes. Teoriškai yra žinoma ir akivaizdžiai matyti, kad individualios žmonių apeigos gamtoje prie Lurdo grotų dažnai atsiskleidžia tarsi intuityvi baltiškosios kultūros ilgesio apraiška. Grotų statybai paprastai būdavo parenkama alkas, giraitė, kalvos papėdė, o prie jų atliekamuose ritualuose nuo senų laikų yra išlikę kai kurie su vandeniu, akmeniu ir kitais gamtos elementais susiję apeiginiai papročiai, kuriais siekta apsisaugoti ar kitą apsaugoti nuo nelaimių, pagyti.
Žemaitijos krikšto regimasis reliktas
Beveik visuotinai pripažįstama, kad Žemaitija Europoje apkrikštyta vėliausiai. Su gimnazistais ieškota ne tik populiariųjų vėlyvojo krikšto politekonominių ir sociokultūrinių trūkumų, bet ir pranašumų. Vienas ryškiausių Žemaitijos krikšto išliekamosios vertės ženklų, palyginus su kitais etnografiniais Lietuvos regionais, yra įspūdingas prancūziškojo Lurdo grotų plitimas regione. Krikščioniškoji laikysena žemaičių priimta vėliausiai, tačiau bene tvirčiausia išlieka naujausiais laikais. Iš viso Lietuvoje aptikta daugiau nei 60 grotų. Iš jų apie 40 pastatyta Žemaitijoje. Svečiams iš užsienio ir kitų Lietuvos etnografinių regionų lankantis žemaičių žemėje Lurdo grotos aiškiai liudija, kad Žemaitijos krikštas savo išliekamąja verte čia užima ypatingą vietą.
Pagrindinius motyvus, lėmusius Lurdo grotų statymą, dažnai sudaro kunigų noras iškelti Marijos garbinimą savo parapijoje. Kiek rečiau – sapnas ir apsireiškimo Prancūzijos Lurde, Lietuvos Krikšto ir Lietuvos Nepriklausomybės jubiliejiniai minėjimai. Tačiau iš esmės Lurdo grotų kilmę Lietuvoje lėmė grafo F. Tiškevičiaus iš Prancūzijos perimta Lurdo idėja, dvasininkų siekiai Marijos garbinimą praturtinti jam suteikiant Lurdo apeiginės kultūros formų, pranašiški žmonių sapnai, noras Marijai padėkoti, pasižadėti, pasiaukoti, taip pat noras netoliese turėti savo Lurdą.
Chronologiniu požiūriu daugiausia grotų pastatyta tarpukariu, kiek mažiau – sovietmečiu. Mažiausiai grotų įkurta nuo XIX a. pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo ir po 1990 metų. Pastaruoju metu beveik visos anksčiau pastatytos grotos restauruotos.
Sudarant Lurdo grotų tipologiją pagal vietą kraštovaizdyje ir architektūrinius ypatumus, nustatyta, kad daugiausia grotos buvo statomos bažnyčių šventoriuose, kiek mažiau – daubose, kalvų papėdėse. Nemažai jų įrengta prie vandens telkinio – upės ar specialiai iškasto šulinio, siekiant sudaryti Prancūzijos Lurdo grotos įspūdį. Žymesnius architektūrinius grotų ypatumus sudaro tai, kad dauguma grotų yra iš akmenų sumūrytos nišos, kuriose pastatyta tipiška Lurdo Marijos skulptūra. Reta grota turi Bernadetos skulptūrą. Kitus populiaresnius vizualinius elementus sudaro altoriai, klauptai, įvairūs užrašai ant įmūrytų akmenų ar akmens plokščių. Rečiau pasitaiko vadinamieji mitologiniai akmenys, kuriuose matyti „karvės pėda“.
Apeiginės kultūros požiūriu ryškiausios tradicinės apeigos prie grotų yra gegužinės pamaldos ir šv. Mišios. Kiek mažiau populiarias tradicines apeigas sudaro Devintinių ir parapijos atlaidų šventimas, kurio metu tikintieji eina procesija aplink bažnyčią, sustodami maldai prie grotos.
Prie Lurdo grotų atliekamos tradicinės apeigos keitėsi pagal istorinį laikotarpį:
– nuo XIX a. pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo ir tarpukariu vyravo šv. Mišios ir gegužinės pamaldos;
– sovietmečiu – gegužinės pamaldos ir parapijos atlaidų šventimas;
– po 1990 metų toliau vyrauja gegužinės pamaldos ir Devintinių šventimas. Prie grotų pradedama švęsti Mokslo ir Žinių dieną, krikštyti, teikti Santuokos sakramentą jaunavedžiams, norintiems susituokti gamtoje.
Ryškiausias netradicines apeigas sudaro kongresai, vaikų chorų šventės ir koncertai, misterijos, jubiliejiniai minėjimai. Rečiau rengiami religinių organizacijų sambūriai. Prie grotų atliekamos netradicinės apeigos keitėsi priklausomai nuo istorinės epochos:
– nuo XIX a. pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo vyravo religinių organizacijų sambūriai;
– tarpukariu – ligonių, pranciškonų pasauliečių ir Eucharistiniai kongresai;
– sovietmečiu – poezijos vakarai;
– po 1990 metų netradicines apeigas sudaro koncertai ir vaikų chorų šventės.
Prie Lurdo grotų puoselėjami liaudies pamaldumo papročiai yra bendruomeninės ir pavienių žmonių maldos, giesmės. Einama procesijomis, deginamos žvakės, padedami votai ir gėlės, geriamas vanduo, juo prausiamasi, fotografuojamasi.
Gimnazistai, lankydami grotas Žemaitijoje, taip pat patiria Lurdo grotos dvasią, bando puoselėti vieną kitą liaudies pamaldumo paprotį, pagieda, uždega žvakę, padeda gėlių, nusifotografuoja.
Šių laikų jaunam žmogui labai įdomu, kad Lurdo grotos Žemaitijoje toliau statomos. Prieš ketverius metus solidi grota iškilo Nemakščiuose. Su gimnazistais aplankant arčiau Klaipėdos miesto esančias grotas ir prie jų pasimeldžiant atsiskleidžia graži galimybė prognozuoti, kad artimiausioje ateityje Lurdo grota tikrai bus ypatingas Žemaitijos krikšto regimasis religinės raiškos reliktas, jungiantis ikikrikščioniškojo ir krikščioniškojo liaudies pamaldumo tradicijas, sudarančias žemaičių etninės – sakralinės kultūros paveldą. Paprastai gimnazistams daro įspūdį tam tikras netikėtumas, kad Žemaitijos krikštas nėra vien istorinis įvykis, bet tvirtai įsišaknijęs, tęstinis, pakankamai apčiuopiamas nūdienoje, funkcionalus žemaičių vertybinio gyvenimo švyturys.
Žurnalas "Ateitis" 2003 Nr.1
