 |
2011 metais leidykla „Žyvėdra“ išleido knygelę „Brangiausia vaikystės pamoka“, kurioje sudėti beveik trisdešimties žymių Lietuvos žmonių prisiminimai apie vaikystę.
Kaip rašoma įžangoje, „šios knygos herojai - žymūs Lietuvos rašytojaio, aktoriai, dainininkai, dailininkai, menininkai, mokslininkai, politikai, dvasininkai. Savo puikiai darbai jie tapo žinomi visoje šalyje, įgijo žmonių pagarbą, pelnė daugybę apdovanojimų. O viskas juk prasidėjo vaikystėje, kai ėmė ryškėti pirmieji asmenybės požymiai, formuotis pirmosios charakterio briaunos."
Paminėsiu, kad vienus epizodus knygoje herojai pasakoja patys, kiti epizodai paimti iš amžininkų ar artimųjų prisiminimų, pačių herojų kūrybos.
Bernardinai.lt mažiesiems skaitytojams ir jų tėveliams norime pasiūlyti poros knygos herojų prisiminimus apie jų vaikystę.
Vytautas Bubnys
Rašytojas Vytautas Bubnys gimė 1932 m. rugsėjo 9 d. Prienų rajone. Buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, 1992-1996 metais buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą. Parašė daug romanų, apysakų, apsakymų, publicistikos kūrinių.
Mano pirmoji knyga
Jos niekam šiandien negaliu parodyti, kaip ir medinio vežimėlio, molinio švilpuko, tarškynės, supintos iš balandų.
Jos šiandien nebėra...
Tačiau kodėl aš nuolat tai prisimenu? Prisimenu vakarus, kai brolis sėdėdavo prie stalo ir skaitydavo apie našlaitę Elenytę, apie gudrųjį kalvį ar sidabrinę kulką. Skaitydavo naują ir naują pasaką vis iš tos pačios knygos, nes ją vieną teturėjo.
– Dar... Dar ką nors paskaityk, – prašydavau prisispyręs.
– Gana, – brolis pakildavo gesinti lempą. – Žibalo iš balos nepasemsi.
Gulėdavau patamsyje atvertomis akimis, niekaip negalėdamas užmigti. Vis galvodavau ir galvodavau. Bet kaip atsiranda knyga, kurioje sudėta tiek daug įdomiausių dalykų, negalėjau sugalvoti.
Nežinau, iš kur man kilo toji mintis.
Kartą išardžiau popierinį maišelį nuo cukraus, sukarpiau mažom skiautėm, perlenkiau jas perpus ir sukabinau siūlu. Į vienus lapelius įrašiau po raidę, kurias jau pažinojau, kituose nupiešiau namą, šuniuką. Vėl raidė, namas...
– Tėte, štai mano knyga.
Ant suolo prie lango jis taisė pakinktus ir dirstelėjos viena akimi.
– Tik nelįsk po ranka.
Pastovėjau šalimais...
– Mano knyga, mama...
Mama sustabdė ratelį, nuo prijuostės nubraukė užkritusius spalius ir paėmė mano knygą. Pasiseilindama suskeldėjusius pirštus, vartė šiurkštaus popieriaus lapukus ir paklausė:
– O kas gi čia parašyta?
Aš užsikniaubiau jai ant kelių, kvepiančių linais, ir skaičiau. Apie pilį, kurioje gyvena devyngalvis slibinas ir saugo užburtus lobius, apie pamotę, parugėj palikusią raganoms vaiką, apie seserį Elenytę... Aš skaičiau ir skaičiau, o mama klausė. Jos veidas buvo giedras, gražus, o akys žiūrėjo kažkur toli toli...
– Gera tavo knyga, – pasakė ji.
...Krūva metų prabėgo. Mano kambaryje didelė biblioteka. Tik tarp daugelio knygų nėra tos mano pirmosios knygos. Neturiu jos... O jeigu turėčiau, ar mokėčiau šiandien ją paskaityti?
Neda Malūnavičiūtė
Gimė 1971 m. balandžio 15 d. Vilniuje – Lietuvos džiazo vokalistė, fleitininkė. 1994 m. Neda pelnė tarptautinio vokalistų konkurso Bialystoke (Lenkija) Grand Prix, 1999 m. su Dainiaus Pulausko sekstetu buvo įvertinta tarptautinio „Yesterday Parnu" konkurso Estijoje Grand Prix. Kaip populiarios muzikos atlikėja Neda yra pelniusi „Bravo" apdovanojimą (1997).
Keli prisiminimai iš vaikystės:
„Vaikystėje buvau baisiai energinga, padūkus ir linksmuolė, bet tai nereiškia, kad dariau daug „kiaulysčių". Vaikų darželyje buvau aktyvi, kartais berniukams duodavau į kaulus, nes nemėgau, kai mane skriausdavo. Ne vienas vyriškos lyties vaikas nukentėjo nuo manęs, vienam net buvau įkandusi į ausį.
Buvau baisi „rėksnė", auklėtojos nesuprasdavo, kada aš verkiu, o kada juokiuosi, „baubimas" būdavo vienodas. Garsiai ir aktyviai reikšdavau emocijas. Vėliau mokykloje pirmoje klasėje dar ilgai nesuprasdavau, kad reikia klasėje sėdėti susikaupus, tad ištisai gaudavau dvejetus iš drausmės, nors mokiausi puikiai.
Augau su berniukais viename kieme, tad ir žaidimai buvo „vyriški". Niekada „nesicackindavau" su lėlytėm. Žymiai įdomiau būdavo su berniukais palandžioti po namų rūsius bei transformatorines. Kadangi augau Lazdynų rajone, tad pašonėj turėjom mišką, kur praleisdavom daug laiko.
Jau nuo antros klasės mokiausi muzikos mokykloje, palaipsniui daug laiko praleidau joje. Jau, ko gero, tada supratau, kad mano pašaukimas – muzika, tad daug dėmesio skyriau būtent jai... o čia žiūrėk ir vaikystė baigėsi.
Esu dėkinga savo seseriai Jolantai, ji už mane vyresnė 8 metais, bet labai mane mylėjo ir nepaisydama pakankamai didelio amžiaus skirtumo, vesdavosi mane pas savo draugus, man buvo be galo įdomu pabendrauti su vyresniais. Vėliau jos draugų ratas tapo ir mano draugais, amžiaus skirtumas išnyko. Su sese buvom ir išlikom draugėmis."
Brangiausia vaikystės pamoka. Sud. Aidas Vilnius Praninskas. – Vilnius: Žuvėdra, 2011. 64 p.