Žiema jau beveik įpusėjusi, atvertėme naujų metų lapą, todėl pats laikas apžvelgti naujausias knygas vaikams, kurios šįkart pasižymi didele temų, formų ir iliustracijų įvairove.
Dar kartą norisi priminti, kad knygos mums ir vaikams bene geriausiai gali perteikti savitą kasdienybės supratimą, gyvenimo patirtį nupiešti taip, kad patirtume išgyvenimų, žadina mūsų vaizduotę bei jausmus. Leidžia išgyventi įvairias situacijas, susitapatinti.
Apsibrėžti kategorijomis, kas yra gera knyga, beveik neįmanoma. Vienintelio recepto gerai vaikų knygai niekas dar neišrašė. Bet bene dažniausia siekiamybė – kad tai būtų nenuobodi knyga. Vaikiškų knygų autoriai to siekia įvairiausiais būdais – netikėtomis temomis, ryškiais veikėjų paveikslais, dinamiškais siužetais, emocingu pasakojimu, tautosakos aktualinimu, žaidimo elementais, gražia, stilinga kalba. Kita vertus, galime klausti: ar gera knyga – tai ta, kurią vaikai labai mėgsta, ar ta, kuri mums, suaugusiesiems, atrodo meniška ir vertinga? Nėra recepto ir kaip vaikui padėti atrasti skaitymo džiaugsmą, kaip jį įvesti į knygų pasaulį. Tai tiesiog dažniausiai atsiranda, bet skirtingu laiku, skirtingų knygų paveiktas. Kalbėjimas, susikalbėjimas ir suvokimas tai gali paskantinti. Kaip ir vaiko pastangų įvertinimas, pagyrimas, išklausymas. Skaitymas – tarsi ilga kelionė, kurios tikslas – išmokti gėrėtis žodžiu, kuriamu vaizdu, jo skambesiu, melodija. Taip, tai gana sudėtingas, daug valios ir pastangų reikalaujantis procesas. Ir tik palaipsniui tampantis motyvuotas pats savaime (o ne todėl, kad mama ar mokytojai liepė).
Nieko nelaukę, nerkim į šio mėnesio vaikų pasaulį.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Gėlės. Menas vaikams/5dėlionės/tekstas Klaus H. Carl. – Vilnius: Charibdė, 2012. 12 p.
Džiugu, kad atsiranda knygų, kurios vaikams tinkamu būdu bando supažindinti su rimtuoju menu. Šioje kietais puslapiais knygoje-žaidime – penkios dėlionės ir penki paprasru stiliumi parašyti pasakojimai apie žymių pasaulio dailininkų kūrinius gėlių tema. Vaikai neužmėtomi faktais apie dailininko gyvenimą, kultūrinį ar istorinį kontekstą, o kviečiami pažiūrėti į gražius paveikslus iš arčiau, o išardydami ir sudėliodami dėlionę – prisiliesti šiek tiek arčiau, prakalbinti juos. Beje, į knygą galima žvelgti ir kaip į gėlių pažinimo vadovą. Mokytis lavinti akį ir įgusti pastebėti smulkiausias (bet reikšmingas) detales.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
J. Keleras. 66 istorijos. – Kaunas: Kitos knygos, 2012. 36 p.
Jei pamenate, Julius Keleras, jau yra parašęs knygą vaikams, kurią apžvelgėme spalio mėnesį. Tęskime pažintį toliau.
Šią knygą sudaro 66 trumputės (trijų sakinių) istorijos, kurių kiekviena prasideda pasakišku žodžiu „sykį...“ Ir dauguma veikėjų tikrai pasakiški, bet patenkantys į tarsi ne jiems skirtus nutikimus – nykštukas, kuris užsižaidęs užmigo smėlio dėžėje ir atsibudęs pamiršo, po kuriuo akmeniu gyvena, sodas, kuris norėjo tapti oro uostu, diena, kuri užsimanė, kad vaikai miegotų dieną, o žaistų naktį (bet viską išgelbėjo Kalėdų Senelis, kuris kategoriškai atsisakė nešti dovanas šviesoje), kažkas, ko niekada nebuvo, bet visi jį laikė siaubu... Tai tik keletas pavyzdžių. Istorijų ir personažų keistumas šiek tiek primena K. Kasparavičiaus manierą, tačiau, sakyčiau, kad šio autoriaus išskirtinumas – tai sugėbėjimas trijų sakinių istoriją padaryti talpią ir paslaptingą, įtraukti ir kviesti kas kartą aiškinti, kas iš tiesų nutiko. Paradoksalus literatūrinės išmonės pasaulis – būtų galima pasakyti suaugusiesiems. Šmaikščios ir netikėtos trumpos istorijos apie keisčiausius dalykus – būtų galima pasakyti vaikams. Istorijos, kviečiančios pasinerti į pasaulį, kuris lyg ir yra, o lyg ir ne. Ten gali vykti viskas lyg ir taip pat kaip čia, bet tik kitaip. Tamsios, bet gyvos knygos iliustracijos teikia tik dar daugiau paslaptingumo.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
D. Napp. Daktaras Bambeklis važiuoja traukiniu. – Vilnius: „Nieko rimto“, 2013. 28 p.
Šios knygos herojus daktaras Bambeklis, manau, puikiai tiktų į originalių ir vaikų pamėgtų knygų personažų, tokių kaip Mamulė Mū ar Pupulė, Petsonas su Findusu ar Tatas ir Patas kompaniją. Visus šiuos herojus vienija charakterių ir situacijų, į kurias jie papuola, komizmas. Beje, neapsigaukite su herojaus vardu, nes iš tiesų šis meškis – be galo draugiškas, linksmas ir smalsus. O pagrindine jo savybe įvardyčiau optimizmą. Tai savybė, kuri puikiai praverčia tada, kai ne viskas išeina taip, kaip iš pradžių galėjo pasirodyti. Teksto knygoje nėra daug, todėl labiausiai knyga tiks nuotykių ištroškusiems darželinukams. Ir jų tėvams, nes knygoje esame bent poros dimensijų: vienos vaikams (nuotykiai), kitos – suaugusiems (gyvenimo perliukai ir ironija). Geros iliustracijos tarsi pratęsia pasakojimą, jas vaikai atsidėję gali ilgai tyrinėti. Knygos leidėjai praneša, kad šios knygos autorius yra parašęs ne vieną istoriją apie šį meškiną, kuriose pasakojama apie tai, ką jis veikia skirtingomis savaitės dienomis. Taigi, lauksime tęsinio.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
I. Valintėlytė. Luvro paslaptys. – Vilnius: Metodika, 2012. 144 p.
Kaip leidžia nuspėti pavadinimas, – tai knyga apie vieną garsiausių pasaulyje Luvro muziejų. Tačiau neblogai vaiko pasaulį išmananti autorė kviečia po muziejų pakeliauti kiek kitaip: su nuotykiais, interaktyviai, empatiškai. Kartu su trylikamečiu berniuku Karoliu (kuris Luvre nuobodžiauja, piktžodžiauja ir paviršutiniškai žvelgia į meno kūrinius) ir vienu seniausių iš išlikusių demonų Pazuzu, kuris atgyja tą vakarą, kai Karolis lankosi muziejuje ir pasiūlo jam išgyvenimo žaidimą – intriguojančią kelionę laiko labirintais. Berniukui paruoštas laiko ratas ir rutuliai, kuriuose slepiasi Luvre ištarti neapgalvoti Karolio žodžiai, mintys ar darbai. Vaikas turi susitikti su paveiksluose ir skulptūrose pavaizduotais personažais (beje, knygoje galima rasti jų ar fragmentų fotografijų), kad suprastų, jog ir jie kažkada gyveno, kentėjo, mylėjo. Kelionė gali padėti keisti požiūrį, skatina mąstyti ir augti. Rasime čia ir dauygbę įdomios informacijos, pabaigoje – net Luvro muziejaus planą, kuriame pažymėti visi meno kūriniai, su kuriais teko knygoje susitikti. Perskaičiusi šią knygą pasijutau šiek tiek daugiau žinanti apie tai, kaip jaučiasi vaikai, kai jiems per jėgą brukama tai, kas atrodo neįdomu ir kad vis dėlto vaikams pasakoti bei įtraukti galima ir kitaip. Tereikia šiek tiek daugiau fantazijos. Na, o vaikams, gal net labiausiai berniukams, ši knyga, manau, galėtų patikti dėl sumaniai rezgamo pasakojimo (stengtasi perkelti ir autentišką vaiko kalbėjimą, imituoti būdingas vaiko mintis) intrigos, šiokios tokios paslapties ir baimės. Kurią teks įveikti.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
S. Ludwig ir S. Wilharm. Apie mažą kiaulaitę, kuri negalėjo pasakyti ne. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2012. 32 p.
Vokiečių menininkių bendraamžių Sabinų duetas kviečia į vienos tokios kiaulaitės viena dieną. Dieną, kurioje visko labai daug: ir daiktų, ir norinčių tuos daiktus pasisavinti, ir nuotykių, ir pagalbos. Bet taikliausiai šią istoriją iliustruotų lietuviška patarlė: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“. Kaip ir dera naiviai bet sąžiningai laikysenai – tai optimistinė norėjimo, turėjimo ir galėjimo/negalėjimo istorija. Skaitymui malonumo teikia profesionalus poetės Almos Karosaitės eiliavimas (P.S. iš vokiečių kalbos vertė I. D. Klimkaitė, tačiau sueiliavo – minėtoji vaikų poetė), o akytes galima paganyti po daugybe detalių žaižaruojančias rausvos kiaulytės dienos iliustracijas.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
V. Pietaris. Lapės gyvenimas ir mirtis. – Vilnius: Alma littera, 2012. 72 p.
Dar viena klasika. 5-asis knygos leidimas. Beje, šios knygos iliustracijos man žinomos ir artimos iki kaulų smegenų, primena mano vaikystę, jos kvapus ir spalvas. Keletas faktų. Ši knyga vis dar traukiama į rekomenduojamą perskaityti knygų pradinukams sąrašus. O ar žinote ką apie Vincą Pietarį? Priminsiu. Gyveno jis XIX a. antroje pusėje, buvo gydytojas, lietuvių literatūroje išgarsėjo kaip pirmojo lietuviško istorinio romano „Algimantas“ autorius. Dar vienas faktas. Ši knyga parašyta „pagal senų žmonių pasakas. Knygoje sudėtos lapės ir vilko gyvenimą nušviečiančios istorijos – kaip žiemą jie abu ėjo avinų skersti, apie tai, kaip lapė mokė vilką žvejoti su uodega eketėje (šita gal labiausiai ir žinoma), apie lapės vestuves ir teismą, apie tai, kaip miške apsigyveno katinas, gaidelis ir avinas, iš kurių paskui liko tik katinas ir gaidelis (ir tada pasekama gerai žinoma pasaka apie Katinėlį ir Gaidelį) ir, aišku, apie lapės ... mirtį. Juk pačiame padavinime tai pasakyta. Beje, patarčiau įsiminti faktą, kad tai istorijos pagal senų žmonių pasakas. O mes gi žinome, kad senosiose pasakose žiaurumo momentų niekada netrūko.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
A. Wenzel. 13 paveikslų, kuriuos dera žinoti. – Vilnius: Modernaus meno centras, 2012. 50 p.
Aha aha, galvoju, o kas čia per knyga? Greičiausiai skirta daile besidomintiems mokiniams ir studentams? Na, taip, gerai, kad apie meną leidžiamos knygos ir vaikams, bet ar tai nebus dar vienas faktų ir paveikslų kratinys, kuris kažką daugiau tegalėtų reikšti dailės entuziastams ir profesionalams? Tačiau knyga nustebina. Atsivertusi iškart įsitraukiu: informacijas sudėliota paveikiai, knyga informatyvi ir patraukli. Šiuolaikiška, paprasta, bet ne prasta. Taip pat ir ugdanti – knygoje rasite aibę klausimų, pasiūlymų pabandyti patiems iššifruoti vieną ar kitą paveikslo detalę (knygos gale yra pateikti ir atsakymai), nuorodų į interntetą ar kitas knygas. Ji puikiai moko pažinti laiką, temą, kelia klausimus, paprastais žodžiais pasakoja 13 žymių paveikslų (nuo 1434 iki 1950 m.) istoriją ir nejuntamai moko apie paveikslą pasakyti kažką daugiau nei tik „man gražu“ arba „patiko/ nepatiko“.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
V. V. Landsbergis. Erelio sakmė. – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2012. 76 p.
Nujaučiamas knygos tikslas – jaunojo skaitytojo istorinės atminties ir nacionalinės orientacijos ugdymas. Tikslas – gražus ir prasmingas, ir ne toks jau dažnas lietuvių literatūroje. Apibendrintai galima būtų pasakyti, kad tai istorija apie vieną žinomiausių visų laikų Lietuvos žynį – Lizdeiką. Tačiau jei sakysime, kad tik apie jį, būsime neteisūs. Ir apie to meto Lietuvą, ir apie pagonystę, apeigas, LDK kunigaikščius... O pasakoti apie tai, apie ką realiai nėra jokių neginčytinų šaltinių, nėra lengva, taip atsiranda ervės istorijos daktų interpretacijai. Praetis dažnai apgaubiama ūku, prikuriama, pagražinama. Taigi knyga – tai bandymas šią istoriją papasakoti erelio lūpomis. Erelio, kuris matė, kaip sudeginamas Lizdeikos kaimas ir kraštiečiai, kuris augino Lizdeiką ir nepaliovė juo rūpintis net šiam tapus kunigaikščio Gedimino vyriausuoju žyniu. Knygoje rasite ir įskaitytos pasakos CD – įskaito ir įdainuoja pats autorius. Jei tai jūsų pirma pažintis su šiuo autoriumi, manau, ji jūsų nenuvils. Tačiau bent jau aš asmeniškai labiau pasiilgstu autoriaus taip žaviai kažkada įvaldyto kalbos ir pasaulio nonsenso (mielų absurdiškų beprasmybių, žavingų daugiaprasmiškumų, nepaisomų pasaulio dėsningumų, visiškai nederančių dalyko gretinimo, paradoksalių vaizdų ir persnoažų).
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Pinokis. Mažoji klasika. – Vilnius: Obuolys, 2012. 160 p.
Atvirai sakant, jau ir mano galvoje susipainiojo keliolika Pinokio knyginių ir animacinių interpretacijų. Kuri iš jų tikroji, o kas sieja mums gerai žinomą Buratiną su Pinokiu? Obuolio leidyklos serijoje „Mažoji klasika“ leidžiamos žymiausios pasaulio pasakos, kurios, kaip sakoma šios knygos „kreipimęsi į tėvelius ir mokytojus“, padės vaikui teisingai suvokti tiek istoriją, tiek jos herojus, tiek nepadarys meškos paslaugos vargindamos ilgais pasakų skyriais. Taigi, idėja tokia – sutrumpinta bei naujai suręsta istorija, kurioje (cituoju) „nereikia kankintis mėginant suprasti sudėtingus žodžius ir narpliojant sudėtingas temas“. Bet stop! Šioje vietoje iškyla labai didelis pavojus nuklysti į dar vienas lankas, atimti iš vaiko poreikį kapstytis giliau, pažinti to meto kultūrą ir tradicijas per kalbą. Taigi. Šiai knygai minusą duočiau už pasakos žanro niveliavimą (šią idėją šauniai išgelbėtų originalios pasakos trumpas pristatymas, konteksto nusakymas ir pan.), pliusą – už puikias knygos pabaigoje pateikiamas idėjas diskusijai su vaiku: ne paslaptis, kad labai dažnai perskaičius knygą, ji yra užmirštama, vaiko galvoje nesusidėlioja akcentai. O čia pateikiami paprasti, bet kartu ir subtilūs, sakyčiau, vertybiniai, moraliniai klausimai, kuriuos pasitelkiant galima analizuoti ne tik pasakos apie Pinokį kontekstą, bet ir pakalbėti, kaip tai veikia realiame gyvenime.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
J. Bruce. Fantasmagorija: pasakiškų sutvėrimų, užkerėtų būtybių ir stebuklingų pabaisų atlasas. – Vilnius: Charibdė, 2012. 144 p.
Solidi ir daugialypė enciklopedija, kviečianti atsigręžti į pirmapradžius mitus, apie kuriuos esame užmiršę (o gal net niekada nežinojome?) arba pernelyg susitapatinę su forma ir nebesuvokiantys tikrosios prasmės. Knyga suskirstyta į 9 skyrius (fėjos ir maži žmogeliukai, stebukladariai, piktosios dvasios, demonai ir nemarieji ir t.t.), kurių kiekvienas pradedamas žemėlapiu, kuriame pavaizduotos žymių to skyriaus būtybių buvimo vietos visame pasualyje. Kaip dera žinynui – pabaigoje rasite žodynėlį su paaiškinimais ir rekomendacijomis. „Fantasmagorijoje“ esama išties baugių vietų, personažų, su kuriais pažindinti, matyt, reikėtų jau pakankamai savarankiškus, įgudusius skaityti ir mąstyti vaikus. Juk su savo baimėmis taip pat verta susitikti, idant jas nugalėtum.
Fantasmagorinis atlasas išsiskiria iliustracijų ir nuotraukų gausa (dažnai kaip aliuzija pasitelkiamos nuotraukos iš gerai žinomų fantastinių filmų). Kaip ir dera ugdomajai knygai – puikiai gali pasitarnauti besidomintiems mitologija, istorijos, lietuvių kalbos, dailės mokytojams, smalsiems mokiniams ir visiems, kurie nori žinoti, kas iš tikrųjų yra troliai, bildukai arba slibinai, kokia jų prasmė vienoje ar kitoje pasaulėvokoje.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
K. Gudonytė. Ida iš šešėlių sodo. – Vilnius: Tyto Alba, 2012. 191 p.
Tai viena knygų, pretenduojančių tapti geriausia 2012 metų knyga paaugliams. Beje, situacija paauglių literatūroje yra varganoka: labai trūksta rašytojų, norinčių ir galinčių kurti paaugliams. Tai atspindi ir metų knygos paaugliams pasiūla – renkama vos iš dviejų knygų. Yra toks posakis, kuris labai tiktų šiai situacijai apibūdintgi: būtų juokinga, jei nebūtų graudu...
Bet grįžkime prie knygos. Autorė paauglių literatūroje debiutavo 2002 metais, jos romanas „Blogos mergaitės dienoraštis“ buvo pripažintas geriausia 2009 metų knyga paaugliams, o ši knyga – jau trečioji.
Apie „Idą iš šešėlių sodo“ pastaruoju metu kalbama nemažai. Gal dėl to, kad ji parašyta neblogai viešojoje erdvėje žinomos aktorės ir scenaristės. Gal dėl to, kad knyga varžosi metų rinkimuose. Gal dar ir dėl to, kad tokių knygų nėra daug. Čia netrūksta įvykių, nuotykių, paslapčių, sapnų, filosofijos, poetikos, bet kaip teigiama nugarėlėje, tai knyga apie meilę. Apie meilę, kuri trunka visą amžinybę... Pridėčiau, kad taip pat ir apie toleranciją kitokiam nei aš, pastangas jį suprasti. Apie žmonių santykius, savęs paiešką. Manau, šia knyga neblogai pataikyta į tą gana keistą, visada balansuojančią „tarp“ vaikai-nebe vaikai grupę, kuri priversta balansuoti tarp dviejų pasaulių, dviejų savęs pasikeitimo etapų, kada užpykstama, jei su tavimi elgiamasi kaip su vaika, tačiau nenorima ir nesugebama prisiimti atsakomybės taip, kaip suaugusieji. Tai varginamas savęs pažinimo procesas, kuriam rastis kartais reikia... stebuklo ir vilties. Manęs asmeniškai vietomis neįtikina pernelyg autoritetingas trylikametės romano pasakotojos tonas, kiek nerealūs siužeto vingiai, tačiau manding tokio nenusakomo amžiaus vaikus-nebe vaikus kaip tik labiausiai ir gali patraukti ta stebuklo ir neįmanomybės gija knygoje (vietomis šiek tiek kaip iš filmo), savo tikrojo aš (kuris gali išsikristalizuoti tik iš gilių ir sudėtingų patirčių) paieškos kelias, bei šis tas, kas yra iš saugusiųjų pasaulio. Nujaučiamu knygos paragrafu įvardinčiau tokią mintį „štai kuo viskas baigiasi, kai esama pernelyg daug laisvės nesigilinti į problemas“.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Just. Marcinkevičius. Laukinė kriaušė. – Vilnius: Alma littera, 2012. 104 p.
Tai trečiasis knygos leidimas. Beje, pastebėjau, kad yra nemažai žmonių, kurie išsigąsta vaikiškų knygų gausos ir įvairialypiškumo ir sako, kad šis pasimetimas juos veikiau skatina ne domėtis naujienomis, o skaityti vaikams tai, kas jiems patiems buvo skaitoma vaikystėje, kitaip sakant – klasiką. Viena tokių klasikinių knygų ir yra Just. Marcinkevičiaus „Laukinė kriaušė“ su itin spalvingomis ir originaliomis L. Bičiūnaitės iliustracijomis. Taigi, ši knyga turi bent jau du pliusus: žinomą turinį ir atpažįstamas iliustracijas. Dar pridėkime lengvai rimuojamus posmus, žaismingą ir naivų vaikų pasaulį, kurį aptarti ir suprasti tėvams nebus sudėtinga. Kaip tik, turėsite galimybę vaikams papasakoti, kodėl Saulius džiaugiasi gavęs penketą ir kodėl vaikai piešiami su ryškiomis raudonomis skarelėmis ant pečių.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
A. Mizielinska ir D. Mizalinski. Namukas. – Vilnius: Modernaus meno centras, 2012. 156 p.
Modernaus meno centras 2012 metais yra išleidęs keletą knygų, kurios, kaip nurodoma nugarėlėje, tinkamos vaikams nuo 8 metų. Viena jų – „Namukas“, originali lenkų autorių knyga apie 35 įdomiausius namus, esančiame visame pasaulyje. Knygos formatas, manau, bus patrauklus ne tik aštuonemčiams, bet ir paaugliams, ir architektūra ar pasaulio įdomybėmis besidomintiems „suaugėliams“. Koks gi tas formatas? Apibūdinčiau jį kaip komikso-paveikslų knygos-enciklopedijos lydynį. Savitą ir netikėtą. Žaismingą ir modernų. Knyga puikiai gali būti traktuojama ir kaip ugdomoji. Kad prie kiekvieno pavyzdžio nereikėtų rašyti nuobodžių faktų, datų, sudedamųjų dalių, pasitelkiami simboliai, kurie paaiškinti knygos pradžioje, o vėliau pateikiami prie kiekvieno pavyzdžio (ši „sistema leis, be kita ko, sužinoti, ar namas stovi dideliame mieste ar miško vidury, ar jis nekenia aplinkai, ar pastatytas iš medžio, plytų, gal iš stiklo ir metalo, o gal tik iš smėlio ar plastiko“). Knygai netrūksta žavios ironijos ir šmaikštumo, glaustų faktų ir nenuobodžiai pateikiamos informacijos, subtiliai taupių iliustracijų ir juokingų detalių. Puikiai tiks akiai ir vaizduotei palavinti ir pasaulio įsivaizdavimo praplėsti.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
S. Lybeck. Ežiukas Latė ir vandens skiltuvas. – Vilnius: Baltos lankos, 2012. 144 p.
Dar viena nuotykių kupina knyga su drąsiu personažu – šįkart tai ežiukas, vardu Lãtė (tik netarkite jo vardo, kaip gerai žinomos kavos pavadinimo), kuris pasiryžta keliauti bauginančion kelionėn į Šiaurės girią (į kurią „lig šiol dar niekas kaip gyvas nėra įžengęs“), kad išgelbėtų savo gimtą mišką nuo sausros. Su dideliu užmoju prasidėjusi kelionė, rodos, dar nė neprasidėjusi (perėjęs kelias karalystes ežiukas nepatiria jokių nuotykių) gali pasibaigti: jį sučiumpa Šiaurės girios sargybiniai lokiai ir įmeta į kalėjimą. Bet būtent šioje vietoje įvyksta netikėtas posūkis – kalėjime Latė susitinka prapuolusį savo geriausią draugą voveriuką Njumą, tad abiems kartu pabandyti ištrūkti iš kalėjimo ir iš naujo leistis ieškoti stebuklingo akmens tampa gerokai drąsiau. Siužetas ne vieną kartą manevringai kinta, atisranda vis naujų nuotykių ir iššūkių, netikrų draugų ir didžiausių priešų. Net ir kai stebuklingasis akmuo guli ežiuko kuprinėje, sugrįžti į gimtąją girią nebus taip paprasta. Įtampos ir išbandymų kupinus nuotykius papildo dinamiškos ir išraiškingos iliustracijos, kurių autorius – mums jau pažįstamas Danielis Napp, iš knygos „Daktaras Bambeklis“.
Neįtikėtina, kad ši 1959 metais pirmą kartą išleista knyga mus pasiekia tik dabar. O Vokietijoje ji jau klasika. Kas ją daro patrauklią ir šiandien? Manau, iš knygos puslapių sklindanti pamatinių vertybių kalba. Kuri, tikiu, gali padėti formuotis vaiko charakteriui ir elgesiui, padėti įsisąvinti universalias patirtis.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
R. Praninskienė ir J. Praninskas. Miesto pasakos. – Vilnius: Žuvėdra, 2011. 144 p.
Tai mamos ir vaiko pasakos apie miestą, kuriame jie gyvena ir apie tai, kaip jie gyena, bei kas paslaptingai gyvena, šiurena ar vyksta šalia jų. Knyga gana įdomi, savita, patrauklus formatas, smagios iliustracijos, bet.. Vietomis persismelkia pernelyg tiesiognis didaktizmas ir visažiniškumas. Lietuviškos knygos/ istorijos ir taip jau išsiskiria tuo, kad stengiasi išmokyti, pamokyti, supažindinti su pasauliu, pradėti ruošti gyvenimui, kai tuo tarpu vaikams naudinga kalbėti ir apie aktualius dalykus, tiesiog būti - žaismingai ar juokingai. Tiesa, reikia paminėti, kad yra tikrai žavių pasakėlių, kuriose išlaisvėjusi fantazija, atsiranda smagių ir netikėtų pasakojimo vingių, o originalios temos įtraukia ir teikia knygai prasmingumo. Pagrindiniai pasaikaičių herojai – berniukas (jo vardas neminimas), mokytoja ir berniuko klasiokė Teklė, taip pat yra pasakų apie artmiausiai esančius daiktus, dalykus, gyvevūnėlius. Man asmeniškai labiausiai įsiminė žavi pasaka apie Vilniaus gatves, kurių kieviena naktį pradeda svajoti, kaip norėtų tapti Prospektu ir apie vieną tokią mažą Belvederio gatvelę bei joje įvykusį mažą stebuklą.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
J. Donaldson ir A. Scheffler. Kam sugalvota šluota/Užduočių knygelė. – Vilnius: Baltos lankos, 2012. 32 p.
Tai užduotėlių knygelė, pagal Julios Donaldson ir Axelio Schefflerio išleistas knygas. Iš kitų užduotėlių knygelių ją išskirčiau dėl gana aiškaus užduotėlių suskirstymo pagal amžių (aš ją rekomenduočiau arba bepradedantiems skaityti-rašyti, arba smnalsiems keturmečiams–penkiamečiams užduotis atlikti kartu su tėvais.), bei dėl kokybiškų ir šmaikščių iliustracijų. O jei jūsų vaikas bijo raganų, ši knygelė gali padėti pažinti ir šviesiąją raganos pusę.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
E. Zabini ir S. Lütje. Labanakt, žvaigždute. – Vilnius: Nieko rimto, 2012. 16 p.
Patiems mažiausiems skirta kartotinė 16 puslapių knygelė. Mažiems prištukams dar teks įgusti versti storus jos puslapius. Beje, tokio formato knygų, skirtų būtent šio, jauniausiojo, amžiaus vaikučiams Lietuvoje išleidžiama tikrai nemažai. Dėl kokybės ir skonio gal ir neverta ginčytis. Bet į keletą dalykų atkreipčiau dėmesį. Man rodos, visų pirma reikėtų pagalvoti, ko siekiame vartydami knygas su mažiukais: papramogauti, išmokyti, supažindinti, paskaityti, padėti užmigti... Dar labai svarbu, kad būtų aiškūs, paprasti, vaikams suprantami paveiksliukai, kuriuos būtų galima analizuoti ir spoksoti į juos amžinybę. Šioje knygelėje netrūksta jaukumo, šilumos, atumo ir raminančios atmosferos miegeliui.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
P. Schroder. Princesė Gvendolina: karališkojo drakono medžioklė. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2012. 160 p.
Princesė Gvendolina iš savo tėčio karaliaus Gustavo gauna neįprastą dovaną – net 3785 minutes visiškos laisvės. Ji tekinom pasileidžia į kaimą. Juk reikia pasirūpinti sveikstančiu arkliuku ir aplankyti geriausią draugę Jetę… Kaimo sodyboje princesė mokosi melžti ožką, šluoti grindis, skusti bulves. Smagu! Tačiau naktį kyla gaisras. Mergaičių laukia tikras nuotykis – susitikimas su baisiu ugnies drakonu, kuris padegė karališkąjį mišką.
Tai jau antroji knyga apie drąsiausią ir sumaniausią princesę – drakonų medžiotoją. Knygoje „Karališkasis pasirodymas“ buvo pasakojama, kaip Gvendolina išgelbėjo Ponį Paulių nuo skerdiko peilio ir atskleidė nedorus savo tetulės kėslus.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
A. Karosaitė. Mandagumas atvirkščiai. – Vilnius: Žuvėdra, 2009. 48 p.
Su visa pagarba gerai žinomos poetės eilėraščiams ir ilgai trunkančiam kūrybiniam darbui vaikų labui, turiu pasakyti, kad ši knyga... nuvylė. Visų pirma iliustracijos ir knygos formos, o paskaičius – ir turinio primityvumu. Vis dėlto manau, kad vaikų literatūra neturi būti primityvi. Tai pati klastingiausia sekluma, ant kurios užplaukti vaikų literatūros kūrėjams yra pragaištinga. Užmojis geras, bet pateikta per prastai. O gal iš gerų autorių ir tikimasi daugiau? Deja, bet tokiomis knygomis tepatvirtinama ne itin gera praktika vaikiškų knygų leidyboje, kada lietuviška knyga ir plonais viršeliais atrodo labai varganai ir nekokybiškai visomis prasmėmis… Eilėraščių gražios tik atskiros eilutės, posmeliai, tačiau jie taip ir netampa menine išmone žavinčiu tekstu. Trūksta adresato pajautimo, o moralas ir atvira didaktika tampa svarbiausia eilėraščių vertybe.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
J. Yeoman ir Q. Blake. Džiugo šokis. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2012. 32 p.
Tai viena tokių knygų, apie kurią sunku pasakyti kažką objektyvaus ir konkretaus. Visų pirma nežinau net ką ir sakyti. Ar tai knyga, o gal labiau paveikslų istorija? O gal šokių reklama? Faktas, kad abejingų ji nepaliks – arba labai patiks, arba ne. O gal pernelyg giliai kapstau ir tereikia leistis užvaldomam karštos dienos nuotaikos ir šokio sūkurio? Iliustracijos šiek tiek šaržiškos, vaikams gal per suaugėliškos. Tiesa, visų į šokį įtrauktų veikėjų nuotykį bei susitikitmą su Džiugo seneliais jos pasakoja geriau, nei pats knygos tekstas.
Parengė Jurga Lūžaitė