Sausio 18-25 dienomis visame krikščionių pasaulyje švenčiama maldų už krikščionių vienybę savaitė. Šiemet jos tema – pranašo Michėjo žodžiai: „Ko Dievas nori iš savo tautos?“ (plg Mch 6,6-8).
Šiemetinės maldų savaitės tekstus parengė Indijos krikščionys, kurie į visų už vienybę besimeldžiančių krikščionių dėmesio centrą iškėlė Indijoje diskriminuojamų žmonių, vadinamųjų „dalitų“ likimą. Šie žmonės, tradicinėje kastinėje Indijos visuomenėje, visiškai marginalizuoti. Juos neretai diskriminuoja ir krikščionys, nors krikščioniškų bendruomenių viduje neturėtų galioti kastiniai skirtumai.
Indijos bendruomenės problematika mums gal atrodo tolima ir ne aktuali, tačiau ar tikrai taip? Jei esame vienos ir visuotinės Bažnyčios dalis, mums turėtų rūpėti kiekvieno Mistinio Kūno nario likimas. Tad siūlome apsistoti prie šiai dienai parinktų skaitinių ištraukų ir jų apmąstymo.
Skaitiniai
Iš 1, 15–22 Hebrajų pribuvėjos nepaklūsta karaliaus nurodymamas ir laikosi Dievo įstatymo;
Ps 17, 1–6 Dievo prisilietimui atsivėrusiojo pasitikėjimo kupina malda;
2 Kor 3, 17–18 Šlovinga Dievo vaikų laisvė Jėzuje;
Jn 4, 4–26 Pokalbis su Jėzumi išveda samarietę į laisvesnį gyvenimą.
Komentaras
Nuolankus sekimas Viešpačiu visada veda į laisvę, kurią jis atveria savo žmonėms. Švenčiame būtent tai turėdami omenyje. Švenčiame kovos už laisvę, kuri tikrai yra net ten, kur priespauda, pritarai ir skurdas atrodo nepakeliama našta, paslaptį. Tvirtas apsisprendimas nepaklusti nežmoniškiems įsakymams ir sąlygoms – kaip tai padarė pribuvėjos nepaisydamos faraono nurodymų – gali atrodyti kaip smulkus ir nereikšmingas veiksmas. Bet dažnai būtent tokie veiksmai bendruomenes ir veda į laisvę. Ryžto kupina kelionė į pilnesnį gyvenimą atskleidžia evangelijos visiems teikiamą vilties dovaną, visų pasaulio nelygybę kenčiančių žmonių patiriamą ir atrandamą skirtingais būdais.
Tvirtas apsisprendimas nepaklusti nežmoniškiems įsakymams ir sąlygoms gali atrodyti kaip smulkus ir nereikšmingas veiksmas.
Apie nuo mažų žingsnelių prasidedančią kelionę iš diskriminacijos ir prietarų mums byloja ir Jėzaus susitikimo su samariete istorija. Tai moteris, kuri visų pirma klausia apie ją supančius prietarus ir taip pat mėgina palengvinti savo kasdienio gyvenimo sunkumus bei kančias. Šis rūpestis – jos pokalbio su Jėzumi pradžios taškas. Pats Jėzus į pokalbį su samariete taip pat leidžiasi iš dvejopų paskatų – praktinių (jis esąs ištroškęs) ir tuo pat mėgindamas drauge išsiaiškinti kodėl ir kokie socialiniai prietarai apsunkina pagalbos suteikimą. Palengva prieš moterį atsiveria laisvesnio gyvenimo kelio perspektyva, nes visi jos realaus gyvenimo keblumai ima matytis Jėzaus žodžių šviesoje. Pabaigoje šios asmeninės įžvalgos grąžina visą pokalbį prie minties, kad dvi žmonių grupės skirtingai įsivaizduoja, kur dera garbinti Viešpatį. „Šlovinti jį dvasia ir tiesa“ – tai viskas, ko prašoma. Ir taip mes dar kartą mokomi išsilaisvinti nuo visko, kas mus atskiria nuo bendrystės ir gyvenimo pilnatvės.
Pašaukimas į didesnę laisvę Kristuje – tai pašaukimas į glaudesnę bendrystę. Visi dalykai, kurie mus atskiria – tiek kaip vienybės siekiančius krikščionis, tiek kaip nelygybės ir neteisingų tradicijų paveiktus žmones – įkalina ir verčia slėptis vieną nuo kito. Mūsų laisvė Kristuje veikiau yra naujas gyvenimas Dvasioje, kuris įgalina mus visus kartu atvirais veidais stoti prieš Dievą. Toje šlovingoje šviesoje mes išmokstame vienas kitą matyti tikriau, nes per krikščionių vienybę tampame vis labiau panašūs į Jėzų.
Malda
Išlaisvinantis Dieve, dėkojame tau už stiprinantį ir viltingą tikėjimą tų, kurie kovoja už savo orumą ir gyvenimo pilnatvę. Žinome, kad pakeli prislėgtuosius ir išlaisvini įkalintuosius. Tavo sūnus Jėzus Kristus eina drauge su mumis rodydamas kelius į tikrą, autentišką laisvę. Norime vertinti tai, kas mums duota, ir prašyti išlaisvinimo iš to, kas mus pavergia. Atsiųsk mums savo Dvasią, kad tiesa mus išlaisvintų, kad vienu balsu galėtume pasauliui skelbti tavo meilę. Gyvenimo Dieve, vesk mus į tiesą ir taiką. Amen.
Kur mes išgyvename tikrą atsivertimą, susidurdami su įvairiais skirtumais, kurie mus atskiria?
Ar mūsų atsivertimas nukreiptas į kokį nors svarbų mūsų pačių projektą ar naujo gyvenimo, atnešančio prisikėlimo viltį link?
Su kokiais žmonėmis mes bendraujame ir kokie nėra įtraukiami į mūsų dėmesio ratą? Kodėl?
Vertė Lina Valantiejūtė