 |
| Ryčio Umbraso nuotrauka |
2012 m. pasirodė nemažai dokumentinių filmų, kuriuose veikia vaikai – kaip pagrindiniai herojai arba kaip platesnės socialinės panoramos dalyviai: „Liza, namo!“ (scenarijaus autorė ir režisierė Oksana Buraja), „Pokalbiai rimtomis temomis“ (režisierė Giedrė Beinoriūtė), „Igruški“ (režisierė Lina Lužytė), „Tėvas“ (režisierius Maratas Sargsyanas). Nors vaikų vaidmenys skiriasi, galima pasižvalgyti: kaip filmuose atsispindi socialinės permainos, kokiuose namuose (pasaulyje) gyvena mažieji, kokie vaizduojami tėvai, dėl ko nerimauja dokumentininkai? Žinoma, laimingas, socialiai saugus vaikas režisierių nedomina („laimingas žmogus“ mene apskritai nėra įtikinantis, toks veikėjas – arba didaktinio, propagandinio meno konstruktas, arba emociškai pakylėto kūrėjo deklaracija), todėl kartais susidaro įspūdis, kad vaikų pasaulis vaizduojamas pernelyg juodomis spalvomis, dramatizuojamas. O gal tokia šiandienos posovietinių šalių realybė? O kaip gyvena kokio nors milijonieriaus vaikas, kokios pertekliaus sąlygomis augančio jaunuolio problemos? Nesužinosime: milijonierius dokumentininkams durų neatidarys, o atlapaširdžiai varguoliai – visada...
Liza, bėk!
Trumpo metro juosta „Liza, namo!“ iš aptariamų filmų išsiskiria vizualumu (operatorė – Kristina Sereikaitė). Ir tai suprantama, nes dar net dorai skaičiuoti nemokančios mergaitės dramą reikėjo išryškinti pasitelkiant vaizdą – įspūdingų formų debesis, saulėlydį, į kuriuos žvelgia nuolat iš namų bėganti Liza. O bėga todėl, kad namuose, kur kiekvieną vakarą jos vieniša mama kelia „vakarones su atsineštinėmis vaišėmis“, mergaitė jaučiasi svetima, ja nesidomima. Pasak režisierės, filmuota Skaidiškėse (Vilniaus r.). Jei dokumentinį kiną žiūrėtų rajono Vaiko teisių apsaugos tarnyba, ji turėtų susirūpinti, ar ta suklypusi trobelė – tinkama vieta Lizai augti.
Iš pirmo žvilgsnio mama mergaite rūpinasi deramai: štai ir drūti kotletai čirška, ir puošnus kilimas su meškinais gražina sieną (kamera išdidina vaizdingas buities detales), ir mamos draugė, stiklinę kitą bambalinio alaus įkalusi, įkvėptai moko ją matematikos veiksmų... Bet nuolatinė emocinė prievarta, kurią atskleidžia filmas, mamos reikalavimai Lizai būti „linksma, gera mergaite“, paduoti jai, troškulio kamuojamai, ryte stiklinę vandens (sodrus kontrastas: vaikas žiūri religinę televizijos laidą, skamba giesmės, o iš mamos lūpų tuo metu veržiasi keiksmai), vakaronių vaizdiniai kelia nerimą: mergaitė gūžiasi it ta gamtoje jos stebima sraigė į savo kiautą. Kai pergėrę svečiai kimba vienas kitam į atlapus, o įkaušusi teta įkyriai visus tardo: „Kokia tavo gyvenimo prasmė?“ ir šoka viliotinį kaimo „ąžuolams“, Liza susigūžusi guli savo kamputyje. Išraiškingas mergaitės veidas ne kartą filme rodomas stambiu planu, jos akys kalba apie nuoskaudas, liūdesį, baimę ir troškimą atsiriboti nuo namų.
Režisierė nedailina savo herojės, nebijo parodyti ir pajuodusių jos rankų ar kokio valgio trupinio, pakibusio panosėje. Epizodais filmas panašus į juodojo humoro ir grotesko nestokojančią pasaką. Štai (turbūt) muzikos mokykloje mokytoja nuoširdžiai drąsina Lizą dainuoti dainelę pagal rusų poetės Agnijos Barto (1906-1981) ketureilį: „Уронили мишку на пол, / Оторвали мишке лапу. / Все равно его не брошу – / Потому что он хороший.“ Sarkastiška: šis kūrinėlis A. Barto eilėraščių knygoje vaikams spausdinamas skyriuje „Tavo šventė“. Filme suaugusieji švenčia daug... Skambant Laimos Žemaitytės šlageriui per televizijos koncertą, tūlas „šventėjas“ užmiršta viską pasaulyje – jo džiugiai emocingas bendravimas su atlikėjos atvaizdu it realybėje kelia šiurpuliuką.
Kita vertus, kiek šis dokumentinis filmas atspindi Lizos gyvenimą, o kiek jį interpretuoja jautri režisierė? Juk režisūra – atranka. Ir kurio vaiko tėvai nėra šaukę: „Namo!“?
„Šventes švenčia“ ir kaimynai...
Linos Lužytės ilgo metro filmo „Igruški“ pagrindiniai herojai – Žlobino miesto (Baltarusija) varguoliai, kurie, norėdami prisidurti pinigėlių, siuva pliušinius žaislus ir pardavinėja juos Geležinkelio stotyje, nepaisydami rizikos sulaukti baudų už viešosios tvarkos pažeidimus. Po šio ironiško filmo Žlobino administracija režisierę galėtų paskelbti „nepageidaujamu asmeniu“, nes miesto gyvenimas atskleidžiamas tik per šią – kapanojimosi iš nepriteklių – prizmę. Parodytas socialinis peizažas (nušiuręs miestas, paplitusi girtuoklystė, įvairiapusis skurdas) turizmo tikrai neskatina...
Filme fiksuojama kelių vargingų šeimų buities kasdienybė. „Papai tįsta, dantys krenta“, – atvirauja viena saviironijos nestokojanti pusamžė prekeivė lėlėmis. Vaikai filme – antraeiliai veikėjai, jie paryškina suaugusiųjų dramas. Štai toks dešimtmetis berniukas Ženia – akiplėša, vasaromis dirbti nenori, bet trokšta „gerai gyventi“ ir jau turėjo reikalų su teisėsaugos pareigūnais. Jį augina mama ir senelė. Nesunku nuspėti: mokslininkas iš jo neužaugs, o gabus avantiūristas – gal.
Kita veikėja – sutrikusio intelekto anksti subrendusi paauglė Ira, jos namuose – irgi ne pyragai. Motina, siūdama lėles, pluša už visą šeimyną, brolis per dienas žaidžia kompiuterinius žaidimus ir bunka. Režisierė taikliai pastebėjo ir atskleidė, kad televizija, radijas daugeliui namuose įkalintų žmonių tarsi atstoja realų gyvenimą. Kontrastas tarp nykios tikrovės, kuri neskatina žmonių saviraiškos, ir puošnaus gyvenimo iliuzijos, kurią kuria reklama, serialai, koncertai, stulbinamas. Kai vakarais Iros mama atsipalaiduoja gerdama vynelį ir pritardama sau gitara plėšia širdį veriančią herojinę dainą (gal ir būta papozavimo prieš kamerą), dukra kitame kambaryje – it ištikta stabo. Ir abi – tokios vienišos, svetimos viena kitai...
Dokumentiniame kine bent man etinių abejonių kelia du dalykai – girtų herojų filmavimas (arba net tyčinis jų girdymas) ir negalią turinčių žmonių pavertimas groteskiniu visuomenės degradacijos įvaizdžiu. Pirmu atveju tai esą provokacija: bet koks varguolis, išgėręs buteliuką, prieš kamerą atsipalaiduoja, yra organiškas, krečia kvailystes, nusikalba – neva smagiau filmą žiūrėti... Nemažai tokių scenų esama ir juostoje „Igruški“. Antrąjį liudija efektingas finalas: sutrikusios raidos paaugliai mokyklos sporto salėje skambant temperamentingai čigonų dainai repetuoja koncertinį lėlių šokio numerį. Iš karto kitame epizode vaizduojama, kaip bėdžių minia su pliušiniais rėksmingų spalvų žaislais laukia iš traukinio išlipančių keleivių, iškėlę lėles staiposi, siekia atkreipti pirkėjų dėmesį, nerimauja... Toks dviejų epizodų montažas formuoja tiesmuką ir vienareikšmį neįgalios, suluošintos miestelio visuomenės apibendrinimą. Ir atskleidžia menkinamą požiūrį į turinčiuosius negalią...
„Svarbiausia – teisingai muštis...“
Marato Sargsyano ilgo metro filmą „Tėvas“ lydėjo įspūdinga reklamos kampanija, juostai daug dėmesio skyrė komercinė žiniasklaida. Masalu tapo pagrindinis filmo herojus – Vidas Zenonas Antonovas, tvirto sudėjimo ir vitališkumu apdovanotas valingas žmogus, praeityje ne kartą teistas už įvairius plėšiamojo pobūdžio organizuotus nusikaltimus, kalėjimuose praleidęs apie 20 metų. Herojaus praeitį filme primena jaunystės nuotraukos, kuriose Antonovas kaip kultūristas demonstruoja savo puikią sportinę formą, seni televizijos reportažai iš teismo salės, vestuvių su daug jaunesne mergina kalėjime akimirkos. Apie kalėjimo patirtį priešais kamerą vyras kalbėti nenori – esą tai išbraukti iš gyvenimo metai. Bet ta patirtis kyšo kaip yla iš maišo – įspūdingas epizodas, kuriame Antonovas moko vaikus pamiškėje žaisti žaidimą „Kaip kalinys kareiviams rodė, kur miške auksą slėpė, ir bandė bėgti, o tie šaudė ir šaudė...“
Filmo herojus kelia dvilypį įspūdį. Viena vertus, simpatizuoti Antonovui sunku, nes jo kalėjimo patirtis, specifinės įkalinimo įstaigose išsiugdytos vertybės, gyvensenos įpročiai filme išreikšti puikiai. „Svarbiausia – teisingai muštis, ir bus gerai“, – moko tėvas dukrelę, kurią nuskriaudė brolis. Kita vertus, stulbina herojaus autoritetas namuose (vyresni vaikai mažesnius gąsdina: pasakysiu tėvui – gausi mušti!), kaip jis palaiko tvarką (kiekvieną dieną gausioje šeimynoje nutinka šimtai mažų konfliktų) ir pagal galimybes rūpinasi namiškių gerove (Kalėdų šventės epizode Antonovas persirengia Seneliu, dalija dovanas, o vaikai jo iš tiesų neatpažįsta!). Žavu, kad žmogus ieško, kaip save realizuoti, įprasminti gyvenimą. Bet tas pasirinktas būdas... Kvočiamas filmuotojų, herojus sako, kad jį gyventi įkvepia tikslas palikuonių gausa pralenkti senelį, kuris turėjo aštuoniolika vaikų, ir troškimas tapti Europoje vyriausiu tėvu, kuris bus sulaukęs naujagimio. Kitaip tariant, biologinis dauginimasis, gebėjimas apvaisinti moterį, sulaukus garbingo amžiaus, iškeliamas kaip vyro vertės, gyvenimo kokybės ir prasmės kriterijus. Santūriai emocijas reiškiantis herojus prieš kamerą jausmų savo jaunai žmonai nedemonstruoja. Bet kalbėdamasis su vyresnėliu sūnum prasitaria, kad su bendraamže moterim jaustųsi „senis“, o jaunystę galima „susigrąžinti“ gyvenant tik su jaunesne. Žmonos su knyga rankose filme nepamatysime: ne tas moters tipas, o ir namų ūkio darbai, vaikų priežiūra neturi pabaigos. Filmuota XXI a., o juosta tiktų iliustruoti, kaip moterys gyveno dar XIX šimtmetyje.
Grįžtant prie vaikų. Išskirti jų individualybių – neįmanoma, šeimyna – kaip amžiais šurmuliuojanti komanda (ramybės ieškantis tėvas nuo jų slepiasi virtuvėje, užstumdamas durų skląstį). Ar šioje šeimoje užaugs „ateities Lietuvos lyderiai“, svarstyti neetiška. Čia ugdomos savybės – kaip išgyventi neturint privatumo, kaip apsiginti kumščiu. Koks tokios šeimos vaikų gyvenimas bus po 15-20 metų? Klausimas ir tema kitam dokumentiniam filmui.
Nesumodeliuotos vaikų asmenybės
Amžina dokumentinio kino kūrėjų problema – kaip padaryti, kad herojai būtų organiški, neužsisklęstų arba priešingai – nepozuotų. Suaugusiesiems kartais įpilamas koks 100 g „gaivinamojo“ gėrimo, bet filmuojant vaikus, žinoma, toks būdas netinka. Pamatyti mąstantį, jautriai esamą momentą išgyvenantį herojų, kai už jį „nevaidina“ kokie nors įmantrūs debesys ir draminės įtampos nekuria vien muzika, didelė retenybė. Ilgo metro filmas „Pokalbiai rimtomis temomis“ – kaip tik toks. Režisierė G. Beinoriūtė, pati būdama anapus kameros, individualiai kalbasi su vaikais, paaugliais, ir šie atsiveria – ne visi iš karto, kiti priešinasi atviravimui, bet tai irgi emocinis procesas, kuris filme matosi. Stambūs planai išryškina kiekvieną herojų filmavimo metu kylančią emociją, nemažai jų ir skausmingų, nors montuodama filmą režisierė siekė pusiausvyros tarp pozityvios ir negatyvios jaunų žmonių patirties. Pozityvią patirtį filme reprezentuoja kūrybingi, valingi kokią nors negalią turintys herojai.
Natūralu, kad didžiausią įtaką mokyklinio amžiaus vaikams daro tėvai. Moksleivių emocinę savijautą lemia tėvų jiems skiriamas dėmesys ir meilė. „Pokalbiai...“ kaip tik ir atskleidžia šį meilės stygių, todėl filmas sykiu yra ir apie mus, suaugusiuosius. Jis tarsi netiesiogiai kaltina tėvus, kad šie, paleidę į pasaulį atžalas, toliau gyvena savo gyvenimą, kuriame vaikams nelabai yra vietos: pykstasi tarp savęs, uždirbinėja pinigus, vargsta užsienyje. Kiti net išsižada vaikų. Pokalbių metu pamažu ryškėja didelė gama jaunuolius kankinančių vidinių „juodulių“: skausmas, kaltė, pyktis, keršto troškimas...
Viena pažįstama kino žiūrovė socialiniame tinklalapyje piktinosi: „Maža replika dėl filmų apie vaikus. Man atrodo amoralu „išrenginėti“ juos dokumentikoje, o pačiam kūrėjui likti su audinių paltu arba chalatu buduare ir gerti kavą iš porcelianinio puodelio.“ Išties tai tema padiskutuoti dėl kūrėjų laisvės ribos, kaip giliai galima skverbtis į herojų trauminę patirtį; šiuo atveju „išrenginėjami“ ir tėvai, t. y. atskleidžiamos jų šeiminio gyvenimo problemos – režisierė pakalbino ir kai kurių menininkų vaikus... Kita vertus, tarptautinei kino festivalių auditorijai, kuri, anot Slawomiro Mrozeko, „iš visų pusių svarbių“ mūsų menininkų nepažįsta, kažin ar tai badys akis, nes kalbintų vaikų ji neidentifikuos. Aišku, filmo herojai gal bus pakliuvę į spąstus: atėjo „žaisti kino“, o sulaukė „rimtų pašnekesių“... Ne visi pajėgūs, kaip toji nereginti mergina, perimti pokalbio iniciatyvą ir be užuolankų paklausti režisierės: „O Jūs ar tikite į Dievą?“
Tiek trumpų pasižvalgymų po praėjusių metų dokumentinio kino derlių. Įvairūs filmai, skirtingi vaikai, kurie, kaip spontaniška, emocionali, dar neišmokusi meluoti ir saugotis „kūrybinė medžiaga“, labai traukia dokumentininkus. Be to, vaikai neatsiejami nuo spėjimo, kokia visuomenė bus ateityje. Ir pagrindo nerimauti yra...
