Vieną šeštadienį Jėzus ėjo per javų lauką, ir jo mokiniai eidami ėmė skabyti varpas. Fariziejai priekaištavo: „Žiūrėk, jie daro šeštadienį tai, kas draudžiama“.
Jėzus atsakė: „Nejau neskaitėte, ką prireikus padarė Dovydas, kai jis ir jo palydovai neturėjo maisto ir buvo išalkę; prie vyriausiojo kunigo Abiataro jis įėjo į Dievo namus ir valgė padėtinės duonos ir davėjos valgyti savo palydovams, nors jos niekam nevalia valgyti, tik kunigams“.
Ir pridūrė: „Šeštadienis padarytas žmogui, ne žmogus šeštadieniui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šeštadienio Viešpats“.
Kiti skaitiniai: Žyd 6, 10–20; Ps 111
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Deimantas Braziulis
Dauguma žmonių, lankančių Bažnyčią tik per didžiąsias šventes, labai gerai žino, ko negalima daryti, kas yra draudžiama. Ir todėl visa ko esmė lieka tik tam tikrų normų ir formų laikymasis. Lengviau ir aiškiau yra laikytis draudžiamų dalykų ir daugiau nieko nedaryti, manant, kad to ir pakanka.
Šioje Evangelijoje šabo įstatymas tampa savitikslis, tarsi užima Dievo vietą. Tačiau Jėzaus skelbiamas Dievas nėra toks sausas kaip šabas. Jis žvelgia į žmogaus vidinius ir esminius troškimus, poreikius. Alkis yra gyvenimo troškimas. Jei nejausčiau alkio ir nevalgyčiau, aš nusilpčiau, neturėčiau jėgų tęsti gyvenimo kelionę ir galop mirčiau iš bado. Taip pat čia yra ir meilės troškimo alkis, troškimo būti suprastu, priimtu, mylimu, pastebėtu. Jėzus, tai matydamas, pats tampa Gyvenimo Duona, kad žmonės galėtų pasisotinti ir niekad nebealktų. Jis tampa ta padėtine duona, kuri noriai dalijama visiems išalkusiems.
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
