 |
| Vyginto Stankaus paveikslas |
Sausio 11 d. galerijoje „Meno parkas“ atidaryta Viginto Stankaus paroda „Pagrindinis herojus – (ne) žmogus“. Tačiau atrodo, kad ši tapyba apskritai herojaus neturi. Kas yra, pavyzdžiui, žiemos herojus arba pagrindinis atostogų veikėjas? Beprasmybė, ir tiek. Kam tos bergždžios pastangos, kam gaišti laiką ieškant to, ko nėra ir visiškai netrūksta. Panašiai jautiesi ir V. Stankaus parodoje, į kurią taip sklandžiai atveda monochrominės žiemos spalvos ir panardina panašios vizualios struktūros blausių tonų erdvėse. Tiesa, čia eksponuojami įvairių laikotarpių kūriniai, todėl stilistika šiek tiek skiriasi, bet visi jie jungiasi į labai vienalytę visumą. Keisčiausia matyti darbą su 2013-ųjų, kurie ką tik atėjo, data. „Tūbelis“ atrodo lyg „sukonstruotas“ iš išspaustų, jau panaudotų dažų tūbelių. Tačiau tai bene vienintelė „metaforizuota“ figūra šioje parodoje. Jausmas keistas, nes susidaro įspūdis, jog ten, kur galėjo pakakti vieno dažų potėpio, dabar „sunaudota“ visa pakuotė. Aiškinti metaforas ir išgalvoti paslėptų prasmių V. Stankaus parodoje tikrai yra iš ko, tačiau neverta, nes to daryti nepataria ir pats autorius. „Abstrakcijos kaip abstrakcijos. Apie jas daug nerašysiu. Jos tam tikru tapymo momentu gimsta, atsitinka, pradeda gyventi“, – teigia tapytojas.
Iš tiesų jo darbuose daugiausia pasakoja potėpiai. Svarbiausią informaciją paliko ranka, gramdžiusi, tepusi, šveitusi, dengusi drobės paviršių. „Kūryba – judėjimas, proceso dalis“, – yra teigęs autorius. Drobių paviršius labai nelygus, išmargintas mažučių spalvinių dėmelių, kurios jungiasi į „purviną“ spalvinę gamą, beveik iki pat drobės nugrandyti dažai kontrastuoja su paliktais jų gurvolais, kai kur drobės tekstūrą pagyvina audinio skiautės (ypač pastebimos „Autoportrete“), kitur prasišviečia ankstesni sluoksniai, ryškesnės koloristikos dėmės. Tačiau tai tik niuansai, o bendras drobių vaizdas labai primena smėliu nubertus betono luitus, išmargintus neperskaitomais slaptais ženklais. Keistas šiurkštus paviršius tarsi saugo įspaustas paslaptis. Vos vos ryškėjančius žmogiškus pavidalus.
„Tačiau jose (drobėse) man trūksta formos. Reikėjo skubiai ką nors daryti. Taip ir išdrįsau, beje, sunkiai, nupiešti žmogutį. Jis man reikalingas kaip forma, kad nereikėtų galvoti, ką dabar pavaizdavus. Žmogus be vardo, lyties ir t. t. Taip lengviau, nes tada nesuki sau galvos nei dėl formos, nei dėl spalvų: juk gyvenime visokių būna. Ir pats tapymo procesas tampa truputėlį laisvesnis. Tad jeigu nors per milimetrą priartėjau prie tapybos – žmogučiai jau pasiteisino. Be to, tikiu, kad tai tik kelio atkarpa“, – taip žmogiškųjų pavidalų atsiradimą savo darbuose nupasakojo V. Stankus. Ir šis artėjimas tapybos link, įveikiant užduotis ir ieškant naujų sprendimų, yra visai suprantamas, nes autorius, nors visą laiką tapė, baigė Kauno dailės akademijos Stiklo ir vitražo katedrą. Gal todėl faktūra – esmingiausias tapybos darbų bruožas. Žmonių figūros – tarsi tarpiniai ženklai, kurie nėra vien dekoratyviniai elementai, tačiau nesuteikia ir jokios konkrečios informacijos. Autoriui jie taip ir lieka abstrakcijos, bet su šiokiais tokiais vizualiai ypač svarbiais kontūrais. Net tada, kai atsiranda gana tikslios nuorodos, pavyzdžiui, „Samurajų portretai“. Šis didžiulis paveikslas, sudėtas iš skirtingų mažų portretų, primena koliažą, kuriame galiausiai išryškėja tik vienas objektas. Tokį pat principą regime ir „Eskizuose“, kurių į vieną visumą sukomponuota daugybė, tačiau mes žvelgiame tarsi į vieną didžiulį piešinį.
V. Stankaus parodą papildo ir kompoziciniai medžio darbai. Senos „Durys“, kuriose matyti ir tapybos, ir drožybos ženklų, bei „Užtvara“, sudaryta iš stilizuotų krikštų, galbūt kitokių ritualinių drožinių, saugančių kažkam svarbias teritorijas.
