 |
| Nuotrauka: www.voanews.com |
Pristatome „Amerikos balso“ archyvo pokalbių ciklą. Šįkart jame – 1974 m. pokalbis su Amerikos lietuvių tarybos steigėju, ilgamečiu jos pirmininku ir nenuilstančiu kovotoju už Lietuvos laisvę Leonardu Šimučiu. Jį kalbina to meto „Amerikos balso“ žurnalistas Romas Sakadolskis.
Papasakokite „Amerikos balso“ klausytojams apie Amerikos lietuvių tarybą.
Amerikos lietuvių tarybą organizavome 1940 m., netrukus po to, kai Sovietų Rusija okupavo mūsų tėvų kraštą – Lietuvą. Man rūpėjo, kad sukurta taryba būtų vieninga ir kad jai priklausytų visos ryškiosios politinės ideologinės grupės ir organizacijos. Tai buvo nelengvas kelias, nes man, kaip organizatoriui, teko asmeniškai kalbėtis su kiekvienos grupės ir organizacijos vadais. Pirmiausia susitarti pavyko su tautininkais ir santariečiais, kurie 1940 m. dar sudarė vieną grupę. Į tą grupę įėjo ir advokatas Antanas Olis, Kazys Karpius, Petras Pivariūnas, kurie mielai sutiko bendradarbiauti.
 |
1940 m. Pitsburge įvyko bendras susirinkimas. Mane išrinko pirmininku, poną K. Karpį – tarybos redaktoriumi ir sekretoriumi, o kunigą Joną Švagždį iš Bruklino, Masačusetso, – iždininku. Vėliau, kai reikalai vis krypo į blogąją pusę ir 1940 m. spalio 15 d. susitikome su prezidentu Franklinu D. Rooseveltu, supratau, kad reikia dar labiau plėstis ir įtraukti ne tik katalikų bei tautininkų organizacijas, bet negalima aplenkti ir socialdemokratų, kurie Pirmojo pasaulinio karo metais apsiribojo šalpos darbu, politinės veiklos nesiėmė ir į politinę tarybų veiklą daug dėmesio nekreipė.
Kelis kartus pasikalbėjus, važiuoti su delegacija sutiko daktaras Pijus Grigaitis. Kartu jis atsivežė ir porą kitų socialdemokratų veikėjų – „Keleivio“ redaktorių Stasių Michelsoną ir advokatą iš Bostono, buvusį Lietuvių susivienijimo pirmininką. Kai visa delegacija nuvažiavo į Vašingtoną pas poną Povilą Žadeikį, pasiuntinybėje įvyko jau visų grupių susirinkimas. Tada oficialiai pradėjau susirinkimą ir pakviečiau socialdemokratus prisijungti prie tarybos. Nuo to laiko taryboje dirbo trys grupės. Pasidalijome pareigomis, sudarėme vykdomąjį komitetą, kuris turėjo teisę tvarkyti skubius reikalus. Mane išrinko pirmininku, daktarą P. Grigaitį – sekretoriumi, poną M. Vaidilą – iždininku. Šis komitetas veikė daug metų, sėkmingai tvarkė visus reikalus, kurie tuo metu buvo reikalingi: tai žygiai Vašingtone, ruošimasis memorandumui, jo įteikimas, skyrių organizavimas. Reikia pasakyti, kad visuomenė šiam bendram junginiui, Amerikos lietuvių tarybai, kurią pavadinome „organizacija Lietuvai laisvinti“, labai nuoširdžiai pritarė. Įsteigėme bendrą tarybos fondą, kuris pradėjo augti, nes mūsų veikla buvo remiama ir išplito.
Vis dėlto buvo nemalonu, kai iš tarybos pasitraukė tautininkai. Amerikoje apsigyvenus prezidentui Antanui Smetonai, tautininkai manė prisišlieti prie jo. Buvo tikimasi, kad A. Smetona bus viso sąjūdžio, skirto Lietuvai laisvinti, priešakyje, o mes visi jį remsime. Tačiau tokiu atveju visa tarybos veikla turėjo atpulti. Mes galvojome, kad Amerikos lietuvių taryba yra visuomenės sudarytas „kūnas“ Lietuvai laisvinti, o A. Smetona galėtų būti garbės pirmininkas ar net suorganizuoti egzilinę vyriausybę – jis tokią teisę turėjo ir aš asmeniškai siūliau tai padaryti.
Tautininkų išėjimas mums šiek tiek trukdė. Jie pradėjo atskirai organizuoti sąskrydžius Vašingtone, ėmėsi žygių, o aš dėjau didžiausias pastangas norėdamas juos grąžinti į tarybą. Pagaliau pavyko tautininkus įtikinti – jie sugrįžo ir nuo to laiko mes dirbome vieningai. Manasolis, kaip politikas, daug pagelbėjo ir daug nuveikė.
Vieninga Amerikos lietuvių taryba 1944 m. per I kongresą Pitsburge buvo įgaliota suorganizuoti BALF (Bendrąjį Amerikos lietuvių fondą). Tarybai teko nemažai padirbėti, kol BALF atsistojo ant kojų. Fondas buvo labai svarbus tarybos talkininkas, mes drauge dirbome daug metų, o ir dabar BALF ir taryba veikia bendrai.
Aš didžiuojuosi tarybos veikla, nes mums pavyko patekti į Baltuosius rūmus ir pamatyti prezidentus. Matėmės su F. D. Rooseveltu, kuris puikiai pakalbėjo ir davė mums vilties, su Harry Trumanu bendravome net tris kartus, kalbėjomės su Dwightu D. Eisenhoweriu ir Johnu F. Kennedy. Neoficialiai asmeniškai mačiausi su prezidentu Lyndonu Johnsonu.
Iš tarybos pasitraukiau po 25 metų, nes maniau, kad reikia naujų veidų – buvau taryboje, bet norėjau, kad kas kitas vadovautų. Tada įtikinau gerokai jaunesnį poną Antaną Rudį imtis šio darbo – jis sėkmingai ir gerai dirbo porą metų. Jam atsistatydinus, buvo paskirtas dar jaunesnis žmogus – inžinierius Eugenijus Bartkus, taip pat padirbėjęs porą metų. Paskui pirmininko pareigas perėmė daktaras Kazys Bobelis. Su naujais pirmininkais į tarybą įsitraukė daugiau jėgų, ir taryba turėjo ateitį. Kaip garbės pirmininkas stebėdamas VIII kongresą, mačiau, kad taryba eina geru keliu, palaiko mūsų, senųjų, kurie tebebuvo taryboje, ir vidurinio amžiaus narių tradicijas, tačiau į ją įtrauktas ir jaunimas. Savo draugams juokiausi, kad mano vaikai labai gerai dirba, o aš didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad jie nenukrypo nuo tarybos tradicinės linijos – kovoti už visišką Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atmetant visokias užuominas, kad reikia švelninti politiką, eiti į tam tikrus kontaktus su okupantų valdžios žmonėmis. Tarybai tai būtų buvę pavojinga, nes okupantai būtų galėję įkelti koją į mūsų vidaus reikalus ir išardyti mūsų veiklą.
Tarp tarybos ir bendruomenės yra erzelio, bet esu tikras, kad meilė Lietuvai, siekis atgauti laisvę galų gale mus vėl suvienys, įkvėps naujų jėgų, įtrauks jaunimą ir kova vyks tol, kol laimėsime. Aš labai džiaugiuosi, kad mūsų jaunimas auga patriotiškas, todėl yra vilties, kad jis įsijungs į tarybos veiklą ir daug prisidės, kad padėtų Lietuvai susigrąžinti laisvą ir nepriklausomą gyvenimą.
Esate parašęs Amerikos lietuvių tarybos istoriją. Kodėl prireikė šios knygos ir apie ką joje kalbama?
Kai tiesiogiai nebedalyvavau tarybos veikloje, naujoji valdyba paprašė, kol dar neužmiršau, į knygą surašyti tarybos darbus, žygius, rūpesčius, kad jauni žmonės turėtų kuo remtis. Rašiau porą metų. Knyga parašyta lietuvių kalba, tačiau jaunimas, kuris jau mažiau skaito arba visai nebeskaito lietuviškai, gali pasižiūrėti į anglų kalba pateiktą rodyklę, kad suprastų, kas knygoje yra. Knyga gana gausiai iliustruota, todėl iš nuotraukų galima suprasti, kas buvo veikta, ko siekta ir t. t. Knyga yra apie 500 puslapių ir, kiek žinau, daug kur išplatinta.
Ar dar galvojate ir apie kitus leidinius?
Draugai ragina rašyti atsiminimus ir apimti tiek metų, kiek galėsiu. Pradėjęs rinkti medžiagą, pamačiau, kad jos turiu tiek daug, jog galiu kiekvieniems metams parašyti po knygą. Žinoma, taip nebus, bet galvoju, kad reikėtų parašyti nuo 1913 m., kai atvykau į Ameriką, iki 1918 m., kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Tokia būtų dar viena knyga ir ji būtų pati įdomiausia, nes visuomenė tų laikų nebeatsimena.
Tai būtų Amerikos lietuvių istorija?
Labiausiai knyga būtų susijusi su kovomis dėl Lietuvos nepriklausomybės, nes tose kovose nuo 1914 m. iki 1918 m., kai Lietuva pasiskelbė nepriklausoma, teko nuolat dalyvauti. Paskui reikėjo stengtis dėl Vilniaus išvadavimo, teko dirbti su Vilniui vaduoti sąjunga, gelbėti lietuvių kultūrinėms organizacijoms – nuolat reikėjo rūpintis Lietuvos reikalais.
1940 m. buvome nutarę sušaukti II lietuvių pasaulio kongresą Lietuvoje, Vilniuje, jeigu jis bus išvaduotas (I kongresas įvyko 1935 m. Kaune). Deja, nuvažiuoti į Lietuvą neteko, nes ją okupavo Sovietų Rusija. Turėjome organizuoti naują frontą, vėl kovoti dėl Lietuvos išlaisvinimo – tik jau dabar nebe su carine Rusija, o su bolševikais. Ši kova tebesitęsia ir, dieve duok, kad ji būtų laiminga.
Kaip jūs savanoriškai, neprašytas, neįpareigotas nieko kito, kaip tik savo sąžinės, taip ilgai ištvėrėte ir iš kur semiatės energijos?
Esu savuose vandenyse, kuriuose plaukioju nuo 1914 m. O iš jų nepasitraukiu, nes sąžinė kutena nuolat ką nors dirbti, svarbus tėvų atsiminimas, palaiminimai ir linkėjimai „Sūnau, neužmiršk savo tėvų krašto, kalbos“. Nuolat tai turėjau galvoje. Aš pats save skatinau, kai redagavau „Vytį“ – jaunimo laikraštį, 1915 m., dirbau „Kataliko“ redakcijoje, paskui apie 10 metų buvau „Garso“ redaktorius, 41 metus – „Draugo“. Esu prirašęs labai daug vedamųjų, daugiausia apie Lietuvos reikalus, o kai rašai kitiems, taikai ir sau. Jeigu sau taikai, žinok, kad ir kiti tai vertins. Taigi aš pats save suagitavau ir niekuomet nesušlubavau laikydamasis savo principų. Atvažiavau lietuvis katalikas, juo pasilikau ir dabar esu. Tai, kad negaliu būti veidmainis, man neleido iškrypti iš kelio arba tapti vienu iš miegančių brolių. Esu pasakęs tūkstančius kalbų, daug kartų pervažiavęs Ameriką – visas dideles ir mažas lietuvių kolonijas aplankiau po keletą kartų. Aš pats verkiau ir publika verkdavo, kai primindavau Lietuvą, tėvus, protėvius ir reikalą Lietuvai atkovoti laisvę. Taigi aš pats turiu būti tuo, ko noriu iš kitų. Nesusikroviau jokio turto – redaktorių algos visada buvo labai menkos, nes biudžetai visai maži buvo, o aš nesu dirbęs kitokio darbo, kaip tik lietuviško.
