Bernardas Brazdžionis: eilėraščiai. - Kaunas: Naujasis lankas: Kauno meno kūrėjų asociacija, 2012. - 70 p.
 |
„Mano misija atlikta“. Tokie šokiruojantys, visus nustebinę poeto Bern. Brazdžionio žodžiai pasigirdo dar 1991 metais, per pirmąjį garbingojo svečio susitikimą su Kauno rašytojais. „Spręskit, kaip norit, rašykit, ką norit“,– tarsi provokuodamas pridūrė. Nei vienas nenorėjom tuo patikėti, bet ir paprieštarauti neišdrįsom.
Neapsirikom. Poetas gyveno dar gerą dešimtmetį, džiugindamas savo kūrybos gerbėjus tiek naujais eilėraščių rinkiniais, leistais atgimusioje Lietuvoje, tiek kone kasmetinėmis viešnagėmis tėvų ir protėvių žemėje.
O kai 2002 metų birželio mėnesį Bern. Brazdžionis, sukaupęs gęstančios gyvybės likučius, pakilo iš mirtinos ligos patalo ir atsisveikinimo popietėje su Los Andželo lietuvių bendruomene aiškiu, netikėtai atgijusiu skardžiu balsu išskandavo „mano misija baigta!“ niekas nebegalėjo tų žodžių nuleisti negirdomis...
Šiandieną lietuvių literatūros klasiko, poeto Bern. Brazdžionio (1907-2002) misiją tęsia jo gausus ir įvairus literatūrinis palikimas. Vien eilėraščių per gerą tūkstantį... Nemenkas kūrybos pluoštas mažiesiems ir suaugusiems visiems laikams lieka tautos atmintyje. Šios Poezijos pavasarių laureatų bibliotekėlės turinį nulėmė paties autoriaus literatūros švenčių, vakarų, susitikimų su skaitytojais metu dažniausiai skaityti ar cituoti eilėraščiai, o jų seką – dramatiška poeto gyvenimo kaita. Dauguma eilėraščių iš rinktinių „Poezijos pilnatis“(1989 m.) ir „Protėvių dvasia“ (2007 m.) išleistų Lietuvoje.
Petras Palilionis