 |
Visai neseniai pasibaigus pirmą kartą Lietuvoje vykusiai Irano kino savaitei, šį kol kas unikalų mūsų šaliai renginį derėtų vainikuoti pastebėjimais ir įspūdžiais, patirtais „Skalvijos“ kino salėje. Prisipažinsiu, nesu pati didžiausia Irano kino skanautoja, tačiau buvo tikrai įdomu išvysti populiarių ir žymių šioje vidurio Azijos šalyje naujausius kūrėjų darbus.
Apie tėvo ir dukters santykius
Mane maloniai nustebino Ali Rafie juosta „Aga Josefas“, kuriame buvo pavaizduoti itin sudėtingi, komplikuoti tėvo ir dukters santykiai. Šio filmo režisierius yra sukūręs tik du vaidybinius filmus, kurių pirmasis „Kada žuvys įsimyli“ („When the fishes fall in love“) plačiajai Irano auditorijai buvo pristatytas 2005 metais. Tačiau matyti, kad kinas nėra tikrasis jo pašaukimas, kadangi 1968 metais Sorbonos universitete jis baigė sociologijos, o vėliau dar ir teatro studijas. Čia A. Rafie ir atrado tikrą kūrybos šaltinį. Irane jis labiausiai pažįstamas kaip teatro režisierius, rašytojas ir scenografas. Taip pat jis yra sukūręs ir keletą epizodinių vaidmenų televizijos serialuose.
Galbūt dėl to, kad A. Rafie yra ne tik režisierius, o taip pat ir scenografas, jo filmas „Aga Josefas” („Agha Yousef“, 2011 m.), pristatytas Irano kino savaitės metu „Skalvijos“ kino centre, sužavėjo vaizdų tapybiškumu, sodriomis spalvomis, fotografiškais vaizdais, kompozicijos simbolika. Juk kine, kaip ir teatre, nieko negali būti veltui. Turtingo daktaro namuose pagrindinis filmo veikėjas Aga Josefas ant stalo atranda dukters skarą, kvepalų buteliuką ir sagę. Taip gana subtiliai ir švelniai parodomas artimas dukters ir daktaro ryšys – juk kuri moteris svetimo namuose palieka šiuos daiktus? Kiekviena smulkmena, pokalbis, epizodas yra ypač reikšminga filmo turinio dalis.
Pirmuoju filmo epizodu dailiai nupiešiamas Aga Josefo, malonaus, aplinkinių gerbiamo, sąžiningo garbaus amžiaus klerko paveikslas: prisiglaudusi prie lango daili maža mergaitė daro grimasas, kai Aga Josefas kitą jo pusę valo langų valikliu ir juokiasi. Tuomet įeina į vidų, mergaitė šoka jam į glėbį, tačiau šis stropiai toliau šveičia namus. Tuo pat metu dalyvauja šeimos konflikte, kai prašoma šio vyro, rodos, eilinio valytojo, patarimų, paisoma jo nuomonės. Tokiu gana dažnu ir banaloku būdu parodomas svarbus šio personažo vaidmuo. Vėliau pereinama prie nuolankios, nuoširdžios, geranoriškos ir taip pat mylinčios tėvą, kaip ir šis ją, tačiau jau suaugusios dukters paveikslas.
Veiksmas vyksta intensyviai, vienas kitą keičia spalvingi vaizdai. Ypač sužavėjo sodri mėlyna, kurios, kaip ir raudonos, gausu visoje juostoje. Persų kultūroje ji dieviškumo, dvasingumo simbolis. Turbūt ne veltui šiame filme mėlynos spalvos drabužiais dabinosi vyresnės moterys, o raudonos, kuri reiškianti karštį, energiją ir gyvenimą, puošėsi jaunos, beje, ypatingo grožio moterys.
Filmo ašis yra Aga Josefo ir jo dukters konfliktas, kuriuo perteikiama dalis uždaros musulmoniškos kultūros, tradicijų, didelė turtinė nelygybė. Nors šiame kino filme pateikiamas tobulas tėvo ir dukters santykių modelis, vis dėlto egzistuoja kartų skirtumas, kai vyresniajai besąlygiškai svarbus tradicijų laikymasis, o jaunesnioji jau po truputį perima šiuolaikinės vakarietiškos kultūros elementus. Taip pat vyrauja ypatingas tėvų prisirišimas prie vaikų, po truputį išeinančių iš šių namų... Taikliai ir simboliškai parinktas A. de S. Egziuperi kūrinys „Mažasis princas”, kurio tekstą įgarsina Aga Josefo dukra radijo studijoje. Mažojo Princo iškeliavimas iš planetos, paliekant rožę, kurią jis suvokė esant savanaudę, yra aliuzija į dukters ir tėvo santykius, kai ši palieka mažumėlę savanaudiškai ją mylintį tėvą.
Apie tai, kas būna po mirties
Panašaus „kirpimo“ kino juosta – „Sniegas ant įkaitusio skardinio stogo“ („Snow on a Hot Tin Roof“, 2011 m.). Šį filmą „Skalvijos“ kino centre pristatė pats režisierius Hadi Karimi, kuris, tiesa, taip pat žymesnis kaip scenaristas ir poetas nei režisierius, sukūręs tik trejetą filmų. Irane netrukus bus išleista jo poezijos knyga, o šiame jau minėtame filme gausu jo paties kurtų eilių.
Pristatydamas kūrinį režisierius paminėjo, jog tai bus filmas apie poetą, primenantį Nobelio premijos laureatą Č. Milošą. Tačiau žiūrovai vargiai rado sąsajų tarp žymiojo lietuvių kilmės lenkų rašytojo ir numatyto jo prototipo. Tai istorija tarp artimųjų kilusį konfliktą po minėtojo poeto mirties. Čia akcentuojami nesutarimai dėl turto, kadangi ištikimieji mirusiojo draugai nori išpildyti vyro valią ir įkurti jo vardo fondą, o kiti – tiesiog pasipelnyti.
Filmo personažai prisimena draugystę su poetu, susitikimus, per kuriuos atskleidžiama pastarojo asmenybė. Artimieji stengiasi atsakyti į labiausiai rūpimą klausimą: kam skirtas paskutinis poeto eilėraštis? Pokalbiai su mirusiuoju, vidiniai pamąstymai, slegianti atmosfera – tai lydi žiūrovą viso filmo metu.
Apie tai, kas galima ir ko ne
Nors šios šalies filmai primena Holivudo kino konceptą, kadangi juose nemažai banalių režisieriaus pasirinkimų ir sprendimų, tačiau man patiko tai, jog filmuose paliekama vietos žiūrovo fantazijai. Taip pat kiekvienam, žiūrinčiam iraniečių kiną, dera žinoti, jog šioje industrijoje vyrauja didelė cenzūra. Anot H. Karimi, Irano kine egzistuoja politinės temos laisvė (vis dėlto yra daug tai paneigiančių precedentų), tačiau filmuose yra griežta kultūrinė, religinė cenzūra. Pavyzdžiui, pavaizduoti Alachą, neištikimybę, kūnišką meilę, smurtą.
Meilės tema, kuri, anot režisieriaus H. Karimi, visuomet ypač dėkinga, įvairiaspalvė ir įvairialypė, sudėtingi tėvų ir vaikų santykiai, ištikimybės po artimojo mirties išbandymas, griežtas šeimos modelis (vyras uždirba pinigų, moteris prižiūri namų ūkį) yra musulmoniškos kultūros dalis, taip pat ir kino bruožas. Įdomu pamatyti iraniečių kiną, atveriantį duris į kitokį pasaulį, kuriame nėra islamofobijos.