| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
|
Konstantinas Jakovlevas-Mateckis
Simo Bernoto nuotrauka |
„Klausiate, ar Lietuvos istorinių parkų paveldas toks reikšmingas, kad už jo išsaugojimą reikia kovoti? – retoriškai klausia VGTU profesorius emeritas Konstantinas Jakovlevas-Mateckis. – Nėra paprasčiausiai reikšmingas. Jis turi neįkainojamą vertę. Ypač šiandieniame, viską niveliuojančiame globalizacijos amžiuje. Ir Lietuvoje galėtumėme sukurti parkų žiedą, kuris būtų ne mažiau įdomus nei Prancūzijos Luaros slėnio parkų grandinė.“
Lietuvoje iš naujo atgimsta dvarų architektūra, buvusios jų pramogos ir kultūra. Gyvename ne tik dvarų, bet ir istorinių parkų bei sodų šalyje. Lietuvoje iki šiandien išliko apie 600 dvarų sodybų, identifikuota apie 300 dvarų parkų. Tačiau jų priežiūra ir atkūrimas yra nepatenkinami. „Net LR valstybinė kultūros paveldo komisija prieš porą metų konstatavo, kad šalyje nuo 1990 m. iki 2010 m. neatkurtas nė vienas istorinis želdynas. Tiesa, dabar restauruojami devyni parkai, kuriuose atkuriamos sunaikintos jų dalys. Bet tai tik lašas jūroje, nes didžioji dalis mūsų istorinių parkų nyksta, praranda savo vertę, autentiškumą ir vientisumą“, – teigia prof. Konstantinas Jakovlevas-Mateckis.
Lietuviai, kaip tikri pagonių ir žemdirbių palikuonys, taip (n)oriai sodina medį, gėlę, vaismedį savo namuose, nuo pavasario iki rudenio kiemuose nenustoja dirbti žoliapjovės, o šeimininkės, lyg nuskendusios į švenčiausią meditaciją, grožisi savo augintomis žydinčiomis gėlėmis... Šalia išpuoselėtų sodybų turime ir daug senųjų, autentiškų istorinių parkų. Juose dažnai, kovodami su piktžolėmis, dar vegetuoja reti, prieš daugelį metų iš visų pasaulio šalių atvežti augalai. Šalies parkuose vis dar auga apie 350 rūšių ir dekoratyvinių formų augalai. Iš kur šis paradoksas? „Matyt, mums nebūdingas kolektyviškumo jausmas, nuo seniausių laikų esame įpratę turėti savo. O privatizacija šiuo atveju nepateisino visų savo lūkesčių, nes nebuvo sukurta parkų išsaugojimo, finansavimo ir griežta renovacijos kontrolės sistema“, – sako profesorius.
Kodėl Šv. Onos bažnyčiai netinka romėniška kolona
Šiandien visuomenė jau mokosi vertinti, saugoti ir atkurti senųjų Lietuvos pastatų paveldą. Rečiau kyla minčių griauti, tobulinti, modernizuoti baroko, klasicizmo, moderno ir kitų stilių pastatus, jų interjerus. Bet kraštovaizdžio architektūros paveldo objektai, ypač istoriniai parkai, dažnai netinkamai prižiūrimi, neteisingai perprojektuojami, kaip tik dėl to dar daugiau žalojami ar net sunaikinami. Mums nebekyla minčių prie Vilniaus Šv. Onos bažnyčios prilipdyti baltą romėnišką koloną, graikišką Afroditės skulptūrą ar auksu tviskantį cerkvės kupolą... Tačiau parkai ir jų želdiniai, jų planinės erdvinės kompozicijos vis dar sulaukia neprityrusios rankos... Praradę buvusį vientisumą, istoriniai parkai neatpažįstamai kinta, nyksta ir galiausiai pavirsta sulaukėjusios gamtos ar komercijos brūzgynais.
Visuomenę jaudina privatizuotų Lietuvos dvarų sodybų ir senųjų dvarų parkų likimas. Šiuo metu privačiose rankose atsidūrė apie trečdalis senųjų šalies parkų. Prisimenu tą laiką, kai privatizuojant buvo tikima, kad tai reali galimybė išsaugoti šiuos svarbius kultūros paveldo objektus. Atsirado nemažai norinčių tapti naujaisiais dvarininkais, bet ėmę pirkti dvarus, parkus, turbūt nepagalvojo, kad juos teks prižiūrėti ar net atkurti ir kad tai kainuoja kartais net daugiau nei pastatų rekonstrukcija. Štai Palangos 101,30 hektarų parką prižiūri 38 darbuotojai, kuriems išlaikyti ir pačiam parkui prižiūrėti miesto savivaldybė skiria apie 670 tūkst. litų per metus. Tai dideli pinigai ir tik todėl šis parkas puikiai atrodo, sulaukia tiek lankytojų.
Dažnai nutinka taip, kad privatizavus kultūros paveldo objektą šis visiškai apleidžiamas, netgi nuniokojamas. Konkretus tokio aplaidumo pavyzdys – Jurbarko rajone privatizuota Belvederio dvaro sodyba. Žinau atvejų, kai naujasis parko savininkas neblogai sutvarko tik reprezentacinę dvaro rūmų parko dalį, o už rūmų esantis parkas paliekamas likimo valiai.
Tai rodo, kad valstybė, privatizuodama kultūros paveldo objektus, turi ir po šio proceso nuolat kontroliuoti, kaip privatizuoti objektai saugomi, tvarkomi ir naudojami. Aptikus pažeidimų – bausti savininkus ir priversti apmokėti padarytus nuostolius, ištaisyti padėtį ar perimti iš savininkų šiuos objektus įstatymų numatyta tvarka visuomenės reikmėms.
Yra daugybė atvejų, kai parkai buvo privatizuojami dalimis, pavyzdžiui, net garsieji Lančiūnavos, Lentvario, Žagarės ir kt. dvarų parkai. Ar atsiras nors menkiausia galimybė išsaugoti parko vientisumą, jei vienas savininkas turi dvaro tvenkinį, kitas – arklides, o trečias – klevų alėją? Apmaudu, kad iki šiol nepataisytas žemės reformos įstatymas, kuriame būtų įteisintas dvaro sodybos ir parko vientisumas.
Apsaugoti istoriją nuo komercijos
Šiandien didžiąją dalį – apie 70 procentų – visų senųjų dvarų parkų dar valdo valstybė. Tiesioginiai jų valdytojai yra rajonų, miestų, miestelių savivaldybės, seniūnijos, nacionaliniai, regioniniai parkai. Kaip tvirtina parkotyrininkai, dauguma jų yra gana apleisti ir valstybės saugomi tik teoriškai. Pagal šiandienę būklę gerai tvarkomi yra vos keliolika valstybės valdomų parkų: Palangos, Baisogalos, Užutrakio, Burbiškio, Verkių ir kt. Nepakanka parką įtraukti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Dėl to šiandien ypač aktuali istorinio parko, sodo savininko ir valdytojo atsakomybė, kad nuolat jį prižiūrėtų, tvarkytų, nedarkytų ir atkurtų jo autentiškumą.
Bene svarbiausia – apsaugoti istorinius parkus nuo komercinių atrakcionų ir pramogų. Daugelis dvarų sodybų ansamblių pritaikymo turizmo reikmėms projektų, orientuotų į europinių fondų paramą, prioritetus nukreipė į rūmų ir kitų dvaro pastatų restauravimą ir pritaikymą. O investicinis dėmesys parkų tvarkymui buvo rodomas tik Užutrakio ir Palangos parkams, nors finansinės pagalbos reikėtų daug didesniam istorinių parkų skaičiui.
Želdynai Vilniaus širdyje – senosios Europos vertybės
Galime pasisemti gerosios parkų patirties iš kaimynų. Rundalės rūmai – garsiausias Latvijoje baroko epochos rūmų ansamblis, neįsivaizduojamas be prancūziško sodo, didžiulių rožynų, architektoninio želdinių formavimo, gyvai iliustruojančio meno ir gamtos vienovę. Parko atkūrimo autoriai siekė išlaikyti autentiškumą ir atkurti baroko dvasią, su ankstesne planine erdvine struktūra, parteriu priešais rūmus, penkiomis spindulinėmis alėjomis, su karpomų medžių sienomis, labirintais, žaliuoju amfiteatru, dešimtimis tūkstančių rutulinių ir karpomų medžių, krūmų...
Jei nuvažiuotumėte į Rundalės rūmus Latvijoje, pamatytumėte minias turistų, tarp kurių išgirstumėte daug lietuviškai kalbančių lankytojų... Kodėl nepakvietus jų į Lietuvą, net ir pačią Vilniaus širdį?
Pradžia tam jau padaryta: Užutrakyje ir Palangoje atkuriami istorizmo, o Vilniuje – Sereikiškių moderno stiliaus parkai. Reikia skubėti rengti projektus ir atstatyti Vilniuje Sapiegų rezidencijos baroko stiliaus parką bei Žemutinės pilies Valdovų rūmų renesansinį sodą. Šie istoriniai želdynai, atkurti kartu su rūmais, sudarytų stilistinę vienovę ir dar geriau atskleistų buvusį aukštą Lietuvos sostinės senosios kultūros vertybių lygį. O dar atkūrus kelis klasicizmo ir romantizmo parkus, galėtumėme sukurti nuo Vilniaus iki Palangos Lietuvos istorinių parkų žiedą, kuris būtų ne mažiau įdomus nei išgarsinta Prancūzijoje Luaros slėnio parkų grandinė.
Kaip padėti išlikti autentikai
Kadangi norint istorinius parkus, sodus atkurti ir prižiūrėti reikia nemažų investicijų, optimaliausia, kad vyriausybė numatytų ir privačių istorinių parkų, sodų tvarkymo ir atkūrimo skatinimo svertus, apimančius ir finansavimą. Visa tai turėtų būti įtvirtinta teisės aktais. Naujai rengiamose Saugomų teritorijų ir teritorijų planavimo įstatymų redakcijose reikia įtraukti skyrių apie istorinius želdynus.
Siekiant šalyje išjudinti istorinių parkų apsaugos, tvarkymo ir jų autentiškumo atkūrimo procesą, pirmiausia reikia sutelktų LR Vyriausybės, Kultūros ir Aplinkos ministerijų ir visuomenės pastangų.
Pirmiausia reikia parengti Lietuvos istorinių parkų ir sodų sąvadą, į kurį būtina įtraukti visų lygmenų – valstybės, regioninės ir vietinės reikšmės – reikšmingiausius ir vertingiausius šalies istorinius parkus ir sodus. Šiame sąvade būtų patvirtintas jų fizinės ir meninės būklės įvertinimas, atkūrimo eiliškumas ir apsaugos bei tvarkymo reikalavimai, taip pat jų socialinė ir ekonominė vertė, panaudojimo turizmo, kultūros poreikiams, nepažeidžiant svarbiausios jų autentiškumo aplinkybės, galimybės. Būtina kompleksiškai rengti istorinių parkų ir sodų mokslinių tyrimų, atstatymo projektavimo ir statybos perspektyvinius ir metinius planus. Siekti, kad atsakingos ministerijos ir kiti valstybinių parkų, sodų valdytojai, pasitelkdami ES struktūrinius fondus, nustatytų kasmetį šių darbų finansavimą. Verta istorinių želdynų specialiuosius planus integruoti į miestų, rajonų ir bendrųjų planų sistemą, kaip privalomas bendrųjų planų dalis, ir siekti, kad iki 2020 m. Lietuvoje būtų atkurta nors po vieną kiekvieno istorinio meninio stiliaus (renesanso, baroko, klasicizmo, romantizmo, istorizmo ir moderno) parką. Tik toks kompleksinis požiūris padės mums išsaugoti turtingą Lietuvos kraštovaizdžio architektūros paveldą, kuriuo didžiuosis kitos lietuvių kartos.
Šalia valakinių ūkių – sodų grožis
Sodų, parkų menas Lietuvoje suklestėjo, kai į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostą atėjo Žygimanto Senojo ir jo žmonos Bonos Sforcos sūnus Žygimantas Augustas, kuris 1557 m. pradėjo milžinišką žemės ūkio reformą. Po valakų reformos šalyje kūrėsi valakiniai ūkiai, kaimai, augo dvarai, palivarkai, miesteliai. Prie dvarų, palivarkų kilo ne tik rūmai, bet ir buvo sodinami parkai, sodai, miestų priemiesčiuose didikai statėsi rezidencijas su parkais. Tai buvo ekonominio stiprėjimo, Renesanso idėjų ir stiliaus plitimo Lietuvoje laikotarpis.
Puikiu renesanso stiliaus sodu, įkurtu karalienės Bonos Sforcos, garsėjo Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmai. Sodą puošė karpomų medžių, krūmų alėjos, trys vandens baseinai, dekoratyviniai tilteliai, balto marmuro skulptūros ir pan. Renesanso stiliaus sodai puošė vyskupų, didikų Radvilų ir Goštautų rūmus, vienuolynų sodus ir pan. XVII a. didikų Sluškų, Sapiegų rūmai Vilniuje, Antakalnio priemiestyje, pasipuošė puošniais baroko stiliaus parkais.
XVIII a. naujos švietimo ir kultūros idėjos Europoje, ypač Didžiojoje Britanijoje, atvėrė vartus naujam architektūros stiliui – klasicizmui. Tai buvo laikotarpis, kai geometrinį baroko parkų planavimą ėmė keisti peizažinis, siekiantis atkurti natūralų gamtos grožį. Lietuvoje prie kraštovaizdinių klasicizmo parkų galima priskirti Pakruojo, Taujėnų, Raguvėlės, Verkių ir daugelį kitų dvarų parkų. Vėliau, jau XIX a. viduryje, Lietuvoje įsigali romantizmo parkai, tai Pagryžuvio, Baisogalos dvarų parkai ir kt.
XIX a. dėl pomėgio imituoti buvusių epochų kultūrą Lietuvoje parkai pradėti kurti istorizmo, dažnai vadinamo eklektikos, stiliumi. Garsiausius istorizmo stiliaus parkus Lietuvoje sukūrė prancūzų kraštovaizdžio architektas E. F. Andrė – Palangoje, Užutrakyje, Trakų Vokėje ir Lentvaryje.
Restauracija ir sulaužytos ietys
XIX a. pabaigoje Lietuvą pasiekė moderno stilius. Šis stilius geriausiai išsilaikė Vilniaus Sereikiškių parke. Tai – pirmasis viešasis parkas Lietuvoje. Greta nusidriekusiame Sereikiškių priemiestyje XVIII a. pab.–XIX a. pr. buvo įkurtas Vilniaus universiteto botanikos sodas, netrukus tapęs vienu turtingiausių botanikos sodų Europoje. Likimas lėmė, kad daugelį metų teko ne tik kurti, bet ir kovoti už kraštovaizdžio architektūros paveldą.
Taip, labai griežtai kritikavau restauracijos darbus Sereikiškėse. Mano mintys apie Sereikiškių parko autentikos išsaugojimą sulaukė vilniečių ir Kultūros ministerijos palaikymo, tačiau ar tai davė teigiamų rezultatų, ar parko autentiškumas bus išsaugotas, nepaisant, kad teko sulaužyti daug iečių kovojant ir su projektuotojais, ir su savivaldybės valdininkais, šiandien pasakyti negaliu.
Šis parkas – neįkainojama kultūros vertybė. Jis buvo skirtas pasivaikščioti, ramiai ilsėtis ir klausytis muzikos. Tokia buvo pagrindinė parko idėja, kurią šiandieniai jo restauratoriai bandė pakeisti. Pagal A. Strauss’o idėją, o ir pagal 2006–2007 m. pateiktus projektinius pasiūlymus bei techninio projekto rengimo užduotį, tai turėjo būti ramaus poilsio vieta. Pradėtas įgyvendinti techninis projektas numatė radikaliai pakeisti jo tikslus, uždavinius ir istorinį parką paversti daugiafunkciu. Ydingos „kultūros ir poilsio“ parko idėjos buvo atsisakyta jau pirmaisiais nepriklausomybės metais
Tačiau šiandien vėl primygtinai ruošiamasi statyti oranžeriją, arbatinę, ledainę, du didelius vaikų žaidimų kompleksus, susidedančius iš šešių aikštelių su įrenginiais, didelę paauglių žaidimų aikštelę, karuselę, žaidimų pievą, petankės, šachmatų žaidimų aikšteles ir pan. Čia pramogaus ir ilsėsis per didelis, leidžiamas istoriniuose parkuose, lankytojų skaičius, nes aplink nėra tokio pobūdžio parkų. Todėl toks mažas – vos 9 ha ploto parkas, užgriozdintas statiniais, žaidimų aikštelių įrenginiais ir lankytojų gausa, pakeis savo įvaizdį, praras autentiškumą ir istorinio laikmečio dvasią. Tai jau nebus valstybinės reikšmės kultūros paveldo paminklo, pirmojo Lietuvoje moderno stiliaus viešojo parko, restauravimas ir atkūrimas, nes vietoje istorinio parko atsiras eilinis parkelis.
Valdininkai improvizuoja ir toliau siekia „pataisyti ir pagražinti“ Sereikiškių parką, taip sunaikindami jo autentiškumą ir vietovės dvasią. Ir įdomiausia, kad jie tai daro neva norėdami „patenkinti miestiečių, o ypač vaikų, poreikius“. Tokių „kilnių tikslų“ Vilniuje jau būta. Taip carinės okupacijos metais miestiečių labui „sanitariniais“ tikslais miesto širdyje buvo nugriauti Valdovų rūmai, sovietmečio metais „kultūros kėlimo“ tikslais pagrindinė sakralinė šventovė – Arkikatedra paversta paveikslų galerija...
Todėl, kai susiduriu su tokiais „tikslų“ propaguotojais, visada prisimenu šviesaus atminimo garsaus menotyrininko Vlado Drėmos žodžius: „Architektūros paminklus naikino ne vien gaisrai, karai ir kitos stichinės nelaimės, juos griovė ir patys žmonės, griovė sąmoningai, planingai. Tai patys pavojingiausi kultūrinio palikimo priešai, nes jie savo barbariškumą teisina „aukštesniais idealais“, nepakantumu praeities atgyvenoms, jos reakcinei ideologijai ir kitokiais išgalvotais demagoginiais argumentais.“
Todėl mes, inteligentija, o ypač akademinė visuomenė ir studentija, turime būti ne tik savo profesijos postulatų, bet ir šalies kultūros paveldo paminklų sergėtojai, jų atkūrimo bei išsaugojimo puoselėtojai.
Vis dėlto džiugu, kad Lietuvoje dar turime geriau ar prasčiau išsilaikiusių visų istorinių laikotarpių kraštovaizdžio architektūros stilių parkų. Šiandien bent jau kai kurie iš jų gali išgyventi renesansą. Mano, kaip kraštovaizdžio architekto, didžiausia svajonė ir yra išsaugoti šį kultūrinį ir istorinį palikimą, jo reikšmę atkuriant, ir kur tik yra galimybė, išsaugant jų stiliaus tapatumą, autentiškumą ir konkretaus istorinio laikotarpio dvasią – genius loci...
Edita Jučiūtė
Iš dosjė:
Prof. habil. dr. Konstantinas Jakovlevas-Mateckis – savitos miesto ir pramonės kraštovaizdžio architektūros ir architektūrinės aplinkos dizaino mokyklos pradininkas, jos teorinių pagrindų kūrėjas.
VGTU Miestų statybos, Architektūros pagrindų ir teorijos katedrų profesorius emeritas.
2011 m. prancūzų kraštovaizdžio architektui Eduardui Fransua Andrė skirtos tarptautinės konferencijos mokslo komiteto ir leidinio redakcinės kolegijos pirmininkas.
Veikla: atliko 37 architektūros, kraštovaizdžio architektūros ir architektūrinės aplinkos dizaino mokslo tiriamuosius darbus, parengė apie 100 projektų, parašė 29 monografijas ir kt. knygas (kai kurias iš jų su bendraautoriais), daugiau nei 150 mokslinių straipsnių architektūrinės aplinkos formavimo tema, parengė keliolika normatyvų, taisyklių ir kt.
Dirbo vizituojančiu profesoriumi Romos La Sapienza, Balstogės politechnikos, Kauno technologijos universitetuose, Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute ir kt. Vadovauja doktorantų ir magistrantų darbams, dėsto architektūros, urbanistikos, kraštovaizdžio architektūros dalykus, dalyvauja katedros mokslinėje ir projektinėje veikloje.
Buvo Sankt Peterburgo statybos ir architektūros universiteto, Maskvos architektūros akademijos mokslo tarybų disertacijoms ginti narys.
Daugelį metų dirbo Lietuvos staklių įmonių projektavimo institute architektų grupės vadovu, instituto vyriausiuoju architektu. Pagal jo projektus pastatyta daugiau nei dešimt pramonės ir mokslinių tyrimų institutų kompleksų.
Beveik dvidešimt metų dirbo Techninės estetikos mokslinio tyrimo instituto Architektūrinės aplinkos formavimo skyriaus vedėju. Parengė Kruonio HAE, Ignalinos AE, tarptautinės automagistralės „Via Baltica“, Klaipėdos pramonės aikštės, Toljačio miesto ir automobilių gamyklos ir kt. planavimo bei kraštovaizdžio formavimo projektus; yra daugelio pastatų interjerų projektų autorius, dalyvauja miestų planavimo, kraštovaizdžio architektūros mokslo ir projektavimo darbuose.
Apdovanojimai: už architektūros, kraštovaizdžio architektūros ir architektūrinės aplinkos dizaino darbus 1981 m. suteikta Lietuvos valstybinė mokslo premija. 1989 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo garbės vardas.
2004 m. už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, 2005 m. – Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos Garbės ženklu „Už nuopelnus Lietuvos kraštovaizdžio architektūrai“ ir už nuopelnus Vilniaus dailės akademijai Lauryno Gucevičiaus ir Pranciškaus Smuglevičiaus Garbės medaliu.
2006 m. ir 2009 m. – VGTU aukso medaliais.
2009 m. apdovanotas Lietuvos architektų sąjungos Garbės ženklu „Už architektūros mokslinę ir pedagoginę veiklą“ ir Lietuvos statybininkų asociacijos Lietuvos statybininko Garbės ženklu.
2011 m. LR aplinkos ministerijos kraštovaizdžio architektūros konkurso laureatas.
2012 m. už mokslo monografiją „Miesto kraštovaizdžio architektūra. I t. Miesto kraštovaizdžio architektūros raida ir teorijos pagrindai“ VGTU mokslo monografijų konkurse buvo apdovanotas pirmąja premija.
