 |
2011-ųjų gruodį „Homo liber“ leidykla išleido norvegų rašytojo Dago Solstado romaną „Vienuoliktas romanas aštuoniolikta knyga“ lietuvių kalba (vertėjas Ugnius Mikučionis), ir nuo to laiko laukiau autoriaus pasirodant Lietuvoje.
Praeitą rudenį jis atvyko susitikti su skaitytojais ir gerbėjais. Turėjau nepraleisti progos ir išsiaiškinti, kodėl romano veikėją Bjorną Hanseną atskraidino į Vilnių ir kodėl šis personažas, panašus į preciziškai iščiupinėjantį kiekvieną savo kasdienybės plauką kirpėją, nepastebi, kad ir kiti šalia jo nepliki.
I
Sandefjorde, Dago Solstado gimtajame mieste, yra jo vardu pavadinta aikštė. Vienas garsiausių šių laikų norvegų rašytojų, vadinamas klasiku, gyvena Osle ir Berlyne, yra apdovanotas daugybe premijų, o 70-metį 2011 m. šventė ypač pagerbtas – Norvegija jam skyrė valstybės garbės atlyginimą, kuris mokamas iki gyvos galvos. Ir čia reikėtų pridėti, jog per visą istoriją tik trys Norvegijos menininkai gavo tokį apdovanojimą, bei priminti, kad „Vienuoliktas romanas aštuoniolikta knyga“ buvo įvertintas Norvegų kritikų premija. Šių faktų turėtų pakakti, kad suvoktume, jog rašytojo kūryba nėra literatūros pasaulyje madingas komercinis projektas, apie kurį rašyčiau tik tuo atveju, jeigu autorius būtų man išgelbėjęs gyvybę.
Parskuodusi namo su dovanotu D. Solstado romanu – 160 puslapių – tikėjausi per vieną kitą vakarą permesti ir pasižavėti iki kitos knygos. Paskutinės perskaitytos knygos žmogaus statusą įgijau ankstyvoje vaikystėje, jį branginu kaip vieną stabiliausių asmenybės turtų: lektūra keičiasi, statusas išlieka. Jis užtikrina būtiną kritinio mąstymo raidai ironiškų pastabų iš aplinkos kiekį, nes tylėti negali, o kiti to negali klausydamiesi, kaip tu netyli. Tačiau šįkart buvo kitaip.
Susipažinau su kritikų vertinimais – „(...) neprilygstamas kūrinys, tai vienas nuostabiausių Dago Solstado tekstų visoje norvegų literatūroje apie tėvo ir sūnaus santykius (...)“ (prof. Otto Hageberg, Norvegija); „Dagas Solstadas pasakoja savo istoriją tiesmukai, greitai ir efektingai“ (Lennart Bromander, Švedija), „(...) ir visgi jo genijus pasireiškia tuo, kad yra juoko, netgi džiaugsmo momentų“ (Philip Womack, Jungtinė Karalystė). „Šio pasakojimo pradžioje Bjornas Hansenas, kuriam ką tik sukako 50 metų, stovi Kongsbergo geležinkelio stotyje ir kai ko laukia“, – prasidėjo romanas, apsigyvenęs mano namuose lyg teisėtas įnamis.
Pradžioje laukiau jaudulio, kurį sukelia kelionė supustytomis minčių kopomis kūrinyje. Bet jos buvo abejingos keliautojui, vesdavo pirmyn, atgal, vėl pirmyn. Kelionė pradėjo piktinti iki pralinksmėjimo. Bjorno Hanseno mąstysenoje olimpinę vietą buvo užėmęs išskirtinai jo pasaulis, nors apie tokį ir rašyti, atrodo, nebūtų ką. Kelis kartus vis kartodavo tai, ką jau sykį pabrėžė. Ir uždarai visiems, bet atvirai sau pačiam vidiniais monologais dėstė apie kiekvieną savo nerimą, pojūtį, kokių turi kiekvienas žmogus, net nesumojantis, kad apie tai verta rašyti. Buitinės detalės – pradėję varginti pilvo skausmai, nors gydytojas nieko blogo nerado, vaizdas iš balkono – kokios parduotuvių vitrinų, degalinės, viešbučio šviesos matosi, kodėl sūnus Peteris nepasisiūlo dalytis buitinių išlaidų, smulkus aprašymas lagamino turinio. Tai tarsi trečiarūšių klausimų dangčiu užkonservuotas nuoširdus pokalbis su visais ir savo vaiku, pokalbis, kuriam nelemta įvykti, nes pats veikėjas laiko paslėpęs dangčio atidarytuvą.
Pirmojoje menamoje romano dalyje Bjornas Hansenas prisimena, kad žmoną su vaiku paliko dėl meilužės ir išdundėjo į kitą miestelį, apsigyveno, vaidino teatre, neturėjo finansinių rūpesčių, nes dirbo miestelio mokesčių inspektorium. Antroji skirta sūnui, įsikūrusiam pas tėvą studijų metu. Tėvas aiškinasi sau, jog Peteris nustojo jį lankyti, tačiau į jo mintis neprasispraudžia idėja, kad galbūt pats tėvas galėjo nors kartą per šešerius metus sūnumi pasidomėti. Jų bendravimas priminė judančio objekto stebėjimą per teleskopą. Trečiojoje dalyje Bjornas Hansenas atvyksta į Vilnių. Viduržiemio paveikslas ir suvokimas, kas būdinga šaliai, apie kurią ką tik sužinojo. Jam čia tereikėjo vieno: įsiteisinti apsimestinį luošumą. Vilniaus ligoninėje savo noru, su ramybe širdyje ir kitose vietose jis atsisėda į luošio vežimėlį, į kurį nė vieno sveiko darbingo lietuvio nepasodintum. Atrodo, tai Bjornas Hansenas pasirinko ieškodamas egzistencinės prasmės. Solidus honoraras už apgavystę daktarui ir jo susijaudinimas, kurį nufotografuoja Bjorno Hanseno akis, skaitytojui lyg ir nesukelia pasipiktinimo korupcija. Skaitydama šią sceną išgirdau Gilberto Keitho Chestertono balsą. Įkvėptas Williamo Thackeray’aus Bekės Šarp, jis sakė: kaip lengva būti dorybingam už tūkstantį svarų ir kaip sunku – už šimtą.
II
2011-ųjų antrą Kalėdų dieną sėdėjau ir skaičiau taip ilgai, jog netikroviška pradėjo rodytis knygos apimtis. Už lango buvo drungna, nė gniūžtės sniego. Pykausi su veikėju Bjornu ir dar neįpusėjusi knygos supažindinau su juo namiškius. Praeidami pro mėlyną fotelį, kuriame kyšojo mano galva ir išskleisti chaki spalvos knygos viršeliai, pasiteiraudavo:
– Ką tas norvegas dabar veikia?
Pamažu Bjornas Hansenas įtraukė į savo žaidimus mano artimuosius, mes tarsi kartu skaitėme knygą, nes kas rytą ir vidudienį informuodavau, ką jis vėl sugalvojo ir nuveikė. Reakcija būdavo pečių trūktelėjimas ar ironiškas žvilgsnis. Negana to, po eglute vienam artimųjų tais metais padėjau būtent šį romaną ir sulaukiau vertinimo: „Tas veikėjas nieko nesugeba mylėti!“
Naujieji buvo daugybės knygų, veikėjų ir rinkimų į Seimą metai. Tačiau Bjornas Hansenas nupūtė į šalį ryškius, jautrius, nuožmius, altruistiškus ar egoistiškus knygų ir valstybės veikėjus, tapdamas bendravimo su žmonėmis matu. Jis dažnai nusišaipydavo iš Romaino Gary „Aitvarų“ Liudo, ironiškai nužvelgdavo Pascalio Mercier Raimundą Gregorijų iš „Naktinio traukinio į Lisaboną“ ir stengdavosi nepastebėti Simo Lietuvaičio iš Romo Gudaičio „Invazijos į Prahą ir širdis“. Bjornas Hansenas paveikė mano elgesį: rašydama pradėjau mažiau galvoti, kas užklius redaktoriams, palikdama tai, kas man svarbu, o ne kas naudinga visuomenei. Ir netgi tris kartus 2012 m. išsikviečiau taksi, ko anksčiau sau neleisdavau (Bjornas Hansenas Vilniuje kvietė taksi).
III
Pirmą kartą tai padariau atvykus D. Solstadui. Bet pradėsiu nuo paskutinio (šį skyrių rekomenduojama skaityti tuo atveju, jeigu domina, koks galėtų būti Bjorno Hanseno pasakojimas).
Prieš 2012-ųjų Kalėdas reikėjo nuvežti baldininkams didelį, storą sofos audeklą, nes jį sukandžiojo triušis, ir pasiūti naują. Triušiui leidžiu viską, bet žmonės žmonėms visko leisti negali. Manau, ir jūs pasibaisėtumėte sukandžiotu nulėpausio (tokia triušio rūšis) sofos apklotu tvarkinguose namuose. Antrą kartą taksi vykau į devintąjį savo romano „Juokingos moters agapė“ pristatymą Vilniaus universiteto bibliotekos Adomo Mickevičiaus muziejuje. Buvo likusi savaitė iki rinkimų, nutariau pakviesti bendradarbius, kurie po rinkėjų ir darbdavių verdikto nežinia kur atsidurs ir išsibėgios. Nekantravau pamatyti, kaip nė vienas neateis. Atėjo. Tie, apie kuriuos nebūčiau pagalvojusi. Nutarusi elgtis solidžiai ir šaltai ištiesti ranką (kaip Bjornas Hansenas šešerius metus nematytam sūnui) pajutau, kad viskas griūva. Nors taksi elgiausi kaip jis – tylėjau ir kelis kartus galvojau apie tą patį, nerimaudama, o gal tai kas kita, muziejuje sutikdama kolegas kiekvieną jų apkabinau ir pabučiavau.
Atgaline tvarka priartėjau prie pirmojo metų taksi – juo spalio 16-ąją vykau į susitikimą su rašytoju D. Solstadu Rašytojų sąjungos namuose. Užtrukau poliklinikoje (dėl akių, ne dėl pilvo), teliko dešimt minučių ir prisigrūdusios gatvės. Paprašiau vairuotojo, kad važiuotų šaligatviais, nes žmonių juose nesimatė. Jis atidžiau bandė įsižiūrėti į mane. Kai pasakiau, jog per skubėjimą galiu būti pamiršusi pinigus, tad už kelionę atidirbsiu, jis dar atidžiau pasižiūrėjo ir paklausė:
– O ką jūs veiksite Rašytojų sąjungoje?
Atsakiau, kad vykstu į vakarą su norvegų rašytoju. Taksistas pasviro į priekį ir pradėjo manevrus, garsiai paaiškindamas, jog yra iš Sankt Peterburgo. Jis kažkodėl buvo laimingas, kai atskraidino mane laiku.
IV
D. Solstadas sėdėjo šalia Norvegijos ambasadoriaus Leifo Arne Ullando. Dalyvavo vertėjas Ugnius Mikučionis, leidyklos vadovas Vilius Gužauskis ir norvegų literatūros gerbėjai. Pokalbis buvo ne bjorniškas – kiti rūpėjo kitiems, ne mažiau už lietuvių, skambėjo norvegų kalba.
Sukūręs egzistencinės baimės į uždarumą nusviestą veikėją, pats rašytojas pasirodė drąsus ir atviraširdis. Jo nekamavo jaudulys ir kalbėjo susirinkusiesiems taip, kaip retai pavyksta meno žmonėms – jis nesistengė atrodyti šaunesnis, jautresnis, atidesnis, jis nemelavo. Ir nenorėjo patikti! Todėl buvo laisvas.
Paaiškėjo lauktasis atsakymas. Ieškodamas Europos miesto, į kurį galėtų nuskraidinti Bjorną Hanseną, pasirinko Vilnių, nes jį buvo aprašęs lenkų poetas, Nobelio premijos laureatas Czeslawas Miloszas. Pats nebuvęs šiame mieste, nerimavo, ar jo aprašymas atitiks tikrovę, apsidžiaugė atvykęs, nes sukurtas vaizdas atitiko esamą. Lietuvoje vieši jau trečią kartą. Kai rašytojas paaiškino, jog yra romanistas ir todėl jo reportažai iš futbolo varžybų taip pat yra romanai, susirinkusieji pralinksmėjo. D. Solstadas apdovanotas subtiliu ir šiek tiek vaikišku humoro jausmu. Į keturias puses išsitaršiusi smulkiai garbiniuotų žilų plaukų kupeta ant jo galvos asocijavosi su Kalėdų Senelio peruku (rašytojo plaukai tikri), o juo pačiu, atrodė, turėtų pasitikėti vaikai ir suaugusieji. Vakaras nusileido į pirmame aukšte esančią kavinę, už lango sutemo, ant stalų jaukiai pleveno žvakių ugnys, niekas nesikeikė, nesistumdė, nenorėjo atkreipti dėmesio subkultūrinį bajoriškumą imituojančiais rankų mostais ir garsais. Apie veikėją Bjorną Hanseną nepaklausiau.
V
Praėjus kelioms dienoms skaičiau apie D. Solstado susitikimus Kaune, Šiauliuose, Plungėje. Viena rašytoja piktinosi, kad kitas kolega atsuko jam nugarą, laukdamas keleivinės bendrai išvykai, o ji buvo neskaičiusi jo kūrybos, ir tekstų nepažinimas sukėlė nemalonią būseną. Romano recenzijos žiniasklaidoje neaptikau. O gal Bjornas Hansenas yra tas herojus, apie kurį įdomu skaityti, bet ne rašyti.
Išaušo Kalėdų rytas, pradėjęs tirpti sniegas sugrąžino į praeitas, kai sėdėjau su Bjornu Hansenu ir skaičiau D. Solstadą. Ištraukusi iš suspaustos knygų lentynos „Vienuoliktą romaną aštuonioliktą knygą“ dar kartą perskaičiau Bjorno Kalėdas – „sutiko jas visiškai vienas, absoliučioje ramybėje“. Ir kelis žodžius, įrašytus paties D. Solstado knygos pradžioje.
Romano veikėjas jau turėtų užleisti vietą kitiems, tačiau būsiu apsirikusi. Nors 2013-ųjų Kalėdos dar už marių, jau esu nusprendusi antrą dieną praleisti su Bjornu Hansenu. Šiais metais turėtų pasirodyti kūrinio tęsinys „17 romanas“ lietuvių kalba. Man patiks vėl pasakoti artimiesiems, ką veikia tas norvegas, gal panorėsiu išsikviesti taksi. D. Solstadas apie tai nesužinos. Bet gal jis nenusigąstų, kad apie jo veikėją galvojau trijuose taksi ir dvejas Kalėdas.
*Dagas Solstadas, Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga. – Vilnius: „Homo liber“, 2011.
