| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Scena iš O. Koršunovo spektaklio „Katedra“
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Po keturiasdešimties metų iš dulkėtų lentynų Lietuvos nacionalinis dramos teatras ištraukė J. Marcinkevičiaus dramą „Katedra“. Turbūt norėta atspindėti visuomenėje tvyrantį tam tikrą nerimą, nes, kaip programėlėje teigia LNDT meno vadovas, „šiandien esame laisvi, tačiau vėl stovime prieš Marcinkevičiaus sugriuvusią Katedrą“. Nerimą, kad „kažkas papuvę danų karalystėje“. Nors Tėvynė laisva, Katedra grąžinta, palydėta kardinolo Vincento Sladkevičiaus po jos šešiomis kolonomis 1988-ųjų rudenį palinkėjimo augti – Katedra, anot O. Koršunovo, – šiandien pamiršta, svetima. Kokią žinią tad šiandien mums siunčia šis antiklerikalinį paskvilį primenantis kūrinys? Kalbama, kad ir pats autorius nevienareikšmiškai vertino šį savo sovietinės sistemos gniaužtų įrėmintą opusą. Tylusis suvalkietis buvo savo epochos kūdikis, homocentristinės pasaulėžiūros, to indiferentiškojo humanizmo adeptas, pasikeitus laikams galėjęs ieškotis priebėgos Katedros Monsinjoro užuovėjoje, tyliai vildamasis, kad „yra kažkas tenai, kur viskas baigias“.
Dramos tekstas ir fabula, sustiprinta režisūriniais sprendimais, gali siųsti ir tokių signalų mūsų dienų visuomenei, kurios daliai jie puikiai įsikomponuoja į tam tikrų nuostatų matricas. Vyskupas – gašlus prievartautojas ir vaikžudys, Abatė – sąvadautoja, vienuolė – mylinti seksuali „paskenduolė“, miestelėnai – girtuokliai ir kekšės. Asmeninės, kūrybinės, socialinės ar politinės laisvės siekiai sustiprinami isterišku, hipertrofuotu skėryčiojimusi, rėkavimu, šlaistymusi ir būtinai geriant iš butelio kaklelio. Egzistencinis lietuvio nerimas išreiškiamas neįgalaus, tarsi girto smuikininko bliovimu apie grūšią. Ir kaipgi tai grūšiai būti žaliai gražiai, jei jos šakos, liemuo ir šaknys nuolat žalojamos? Taip radom, taip paliksim, ir niekados nebus kitaip. Savigrauža, saviplaka, savęs naikinimas ir nuolat menkinama savivertė. Girdėta ir matyta daugybę kartų. Meilės, kūrybinės laisvės, draugystės ar išdavystės ir kitos idėjos, paleistos į ganėtinai drumzliną, miglotą tamsią erdvę, pradeda skambėti dirbtinai, netikrai, ataidi tuščių puodų skalambijimu. Kur ten Dievas ir Tėvynė, Apšvieta, klasicizmas, valstybė ir didžioji geopolitika, Konstitucija, švietimas ir mokslas, herojiška karinė kova? Anot Monikos Jašinskaitės „Šiaurės Atėnuose“, –- „vien girnos, grūšia ir runkeliai“. Stebint Kūrėjo OK nulipdytą Lauryną, galima įtikėti, kad ir Katedrą pastatė ne rafinuotas architektūros profesorius, bet... Vandalas iš Migonių kaimo.
Meninėje kūryboje taip jau yra. Žmogaus egzistencijos temos mene visuomet turi skambėti hipertrofuotai, įtaigiai, nebūtinai laikantis istorinės tiesos. Fikcija – būtina priemonė meniniam įtaigumui pasiekti. To meto sąlygomis, negalėdamas dėl Sovietijos ar tiesiog neturėjęs vidinių motyvų į pirmąjį planą iškelti politinės ar religinės laisvės, patriotizmo ar kolaboravimo temų, dramos autorius nuvedė kitais moralinių imperatyvų pasirinkimą aštrinančiais keliais, kurdamas fiktyvias šaržuotas temas, ką dalis visuomenės ir dabar priima už gryną pinigą. Regis, garsiai beldžiamasi į atviras duris. Vyskupui Masalskiui net ir amžininkai niekuomet nebuvo prikišę skandalingų celibato pažeidimų ar juolab tokių drastiškų dramoje piešiamų dalykų. Žinoma, azartas, kortos, puikybė, ambicijos, nesibaigiantis užburtas ratas: turtai, asmeniniai ir pareigybiniai įsipareigojimai, skolos, visiškas parsidavimas jau de facto Abiejų Tautų Respubliką kontroliuojančiai Rusijos imperijai, pasibaigęs kartuvėmis. Feodalinės epochos saulėlydžio žmogus. Tačiau, pakartojant žymų mūsų laikų žmogų, kunigaikštis Masalskis „ir tuomet dirbo Lietuvai“. Dosnus mecenatas, iškėlęs į istorijos viršūnes Lauryną Gucevičių ar plk. Berelį Joselevičių, Edukacinės komisijos pirmininkas, teisybė, supainiojęs valdišką ir savą kišenes, fiziokratijos idėjų sekėjas, ex officio skyręs didžiulės lėšas Vilniaus Katedros statybai, kurią, beje, nepaisant valstybės griūties, atstatė greičiau nei šiandienius Valdovų rūmus. Laurynas Gucevičius, išsilavinęs architektas, tikras Apšvietos žmogus, europietis ir masonas, universiteto profesorius, iš valstybės priėmęs bajorystę ir medalius, ATR patriotas, įrodęs tai ne žodžiais, o veiksmais. Mecenato ir kūrėjo konfrontacija „Katedroje“ fiktyvi, hiperbolizuota, nors įtaigi. L. Gucevičius išnaudojo vyskupo globą ir paramą su kaupu, projektavo, statė, ėmė atlygį taip pat ir nekilnojamuoju turtu, palivarkais ir namu Vilniuje, sakoma, gailėjo Masalskio dėl revoliucijos sūkuryje ištikusios drastiškos žūties, tačiau aiškiai skyrė pagarbą užsakovui nuo politinių pasirinkimų. Vargu ar kas kitas turėjo tiek kūrybinės laisvės, pastatydamas moderniausio ir madingiausio stiliaus kiek nusmurgusios sostinės Vyriausiąją Bažnyčią bei Rotušę.
Tad kokią gi Katedrą kviečia statyti J. Marcinkevičius ir dramos herojai? Dvasinę, nematerialią tobulo Žmogaus, Tėvynės ir Kultūros šventovę. Iš rūmų Vilniuje, Napoleono aikštėje, ataidi: „Kiekviena lietuvių karta turi statyti savo Katedrą ir ją nešiotis savo širdyse.“ Va, 1956– 988 metų kartų Katedra – autentiškas mūzų ir grožio harmonijos Olimpas: gražiausi Vakarų Europos tapybos pavyzdžiai, presbiterijoje – garsieji Kvartetas ir Kamerinis, aukštai, prie vargonų, – Vargonininkas, celebruojantis sekmadienines dievaitės Euterpės apeigas, togomis ir laurų vainikais padabintų vaidilų Pavasario šventės procesija deivės Polymnijos altoriaus link. Švytėjo turinčių darbą, kultūringą poilsį bei šviesią ateitį inteligentų veidai, mūzų vaidilos buvo gerbiami, aprūpinti, prakilniai aukojo aukas Žmogui ir Kultūrai, giedodami himną „Te Homo laudamus! Laudamus et adoramus!“ (J. Marcinkevičius, Homo sum, 1972).
Štai čia ir pradeda ryškėti tam tikri takoskyrų kontūrai. Viena iš nūdienių Katedros virtimo griuvėsiais vizijų versijų (sąmokslo teorijų) yra neabejotinai tokia. Išaušus ilgai lauktai Laisvės aušrai paaiškėjo, kad šią Tautos Olimpo šventovę kažkas pamažu nusavino. Katedra, turėjusi būti visos Tautos sąžinės, vienybės, doros ir garbės simboliu, pavirto vieno katalikų Dievo buveine ir vienos partikuliarios grupės bastionu. Kol dar aplink švietė ir spinduliavo Kardinolo, Monsinjoro ir Vienuolio atlaidumo ir gerumo aureolės, ši viltis ruseno. Kapams šiuos priglaudus, Katedros šviesusis veidas ėmė niauktis, iš jos ėmė blyksėti žaibai, imta matuoti, sverti, dalinti, reikalauti pateikti sąžinės apyskaitas. Tuomet pasigirdo bruzdėjimas – ne tokio buvo tikėtasi Santarvės kontrakto tarp dalies visuomenės be Dievo ir Katedros. Šios įtampos kulminacija išsiliejo Šeimininko ir Statytojo laidotuvių metu – kortežas tyliai, sukandęs dantis praslinko pro užšautas Katedros duris. Įsijautus į tokią įvykių versiją – nenuostabu Kūrėjui OK teigti, kad nūdienė Katedra – šalta, tuščia, nebyli, negyva. Ten tiesiog nieko nėra, tik klastingi vyskupai, abatės ir raktininkai. Mūzos iš Katedros išsivaikščiojo, Kultūra numirė, Santarvė išgaravo. Iliuzorinė Santarvė ir vienybė šalių, kurių viena norėtų traktuoti Katedrą instrumentaliai, vartyti ją rankose kaip smilkytuvą, pašventinantį netikėjimą, nuopuolį ir kitas drumzles.
Takoskyrų punktyrai išties ryškėja. Noras paimti kardą ir iš įsiūčio pliekti Katedros koloną – nė kiek nesumažėjo. Kadangi senieji 1387 m. statyti Dievo namai – svetimi, belieka raginti statytis Katedrą savyje, pagal savąjį individualų projektą. Tik be Dievo. Tokią, kaip bandoma statyti „Katedroje“. Statyti Nacionalinio Poeto, Nacionalinę dramą, Nacionaliniame teatre. Įsivaizduoti, kad tai yra labai aktualu ir tautiška. Visai tautai? Taip pat ir tai daliai tautos, kuri aktyviu pasipriešinimu ir malda pasiekė, kad Žmogaus šventykla vėl pavirstų Dievo namais? Nežinau... Regis, daliai visuomenės iš šios dramos sklindančių idėjinių pagrindų ir vertybių – akivaizdžiai per maža, o dalis jų – tiesiog nepriimtinos. Laisvos šalies laisvi žmonės nusipelnė daugiau...
Jei Viešpats namų nestato – statytojai veltui triūsia (Ps. 126, 1)... Jei veidrodis kreivas – veltui prieš jį vaipomasi gražiausiomis grimasomis.