 |
Tarp XVIIIa. Žemaičių vyskupų, siekusių išlaikyti gyvą žmonių tikėjimą,dėjusių pastangas Šiluvą paversti pirmaeile šventove, didelės pagarbos vertas vysk. Antano Dominyko Tiškevičiaus(1692-1762) įpėdinis ir jo užmojų įgyvendintojas vysk.Jonas Dominykas Lopacinskis (1708-1778).
xxx
„Pasiryžau pastatyti mūro bažnyčią Šiluvoje, kur stebuklingas Dievo Motinos paveikslas labai gausiai teikia malonių. Dėl šios priežasties Marijos aplankymo ir gimimo švenčių proga susirenka gausi žmonių minia net iš Vilniaus ir kitų artimų vyskupijų. Daug klebonų prisideda prie procesijų iškilmingumo. Jau išleidau 1000 muštinių šios statybos reikalingoms medžiagoms.”- Tokia Žemaičių vyskupo Antano Dominyko Tiškevičiaus 1755m. Romai pranešta žinia buvo naujo, Šiluvos vardo garsą grindžiamo kelio pradžia.Vilniaus vyskupijoje tuo metu buvo dvi ypatingos Marijos šventovės: 1750 m. Romos Šv. Petro kapitulos vainikuotas bernardinų Šv. Mikalojaus bažnyčioje esantis stebuklingas Dievo Motinos paveikslas, o Vytauto Didžiojo Trakų bažnyčiai statytai jo dovanotas stebuklingas Marijos paveikslas tokios garbės susilaukė 1718 m. Šis reikalas, pasak kun. St. Ylos, matyt, Žemaičių vyskupui A. Tiškevičiui pasidarė gyvas ir jautrus. Jis galvojo apie Šiluvą, nes kitos žymesnės Marijos šventovės su tokiu garsiu stebuklingu paveikslu Žemaičiuose nebuvo.
1623–1624 m. klebono Jono Smolkos-Kazakevičiaus rūpesčiu pastatyta Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia, norėdama sulaukti aukštesnės garbės, prašyte prašėsi „apsisiausti puošnesu rūbu”. Ir visa Šiluvos erdvė laukė sakralesnio skambesio. Šiam atsakingam uždaviniui įgyvendinti, aišku, reikėjo, karališko mosto, gilaus žvilgsnio, išminties ir patirties. Suprantama, kodėl vysk. Tiškevičiaus žvilgsnis krypo į savo giminaitį, grafą Vilniaus prelatą skolastiką, Katedros Voinų koplyčios rektorių Joną Dominyką Lopacinskį. Jis prižiūrėjo Vilniaus katedros remontą, klebonavo Kražiuose, Anykščiuose, kur buvo pradėjęs statyti bažnyčią. Tinkamesnio prepozito Šiluvai kažin, ar buvo galima rasti.
„ Šidlavos klebonas Jonas Dominykas Lopacinskis, matydamas savo parakvijos bažnyčią mažne jau griūnant, lig laiku prisidengęs kalkių ir plytų, metuose 1760 padėjo pamatus mūro bažnyčios.“- „Žemaičių vyskupystėje“ rašė M. Valančius.
Naujasis Šiluvos prepozitas kartu su vikaru kun. Petru Pačiuipiu pradėjo kasti mūro bažnyčios pamatus ir juos kasė aplink senąją medinę bažnyčią, šios nesugriaudami, nes buvo reikalinga pamaldoms. Toji, pasak St. Ylos, kazakevičinė, dal liko ilgesniam laikui augančio mūro viduryje. Statybos pradžią sunkino tarp rusų ir prūsų vykstantis karas, kurio pabaigos statybos pradininkas Žemaičių vysk.A.D. Tiškevičius nesulaukė, mirė 1762 m. sausio 31 dieną. Tais pačiais metais mirė ir vyskupo sufraganas Jonas Ignas Šemeta, o antras sufraganas Aleksandras Gorainis buvo senyvo amžiaus ir rengėsi pasitraukti iš savo pareigų. Žemaičių kapitula, svarstydama, kas geriausiai vertas vysk.Tiškevičiaus įpėdinystės, atsigręžė į Šiluvos prepozitą Joną Dominyką Lopacinskį. Jis, gimęs
1708 m. gegužės 9 d. Lopacino dvare Mstislavo vaivadijoje, Vilniuje studijavo filosofiją ir teologiją, mokslą tęsė Varšuvos Šv. Kryžiaus kunigų seminarijoje.1732 m. buvo įšventintas kunigu. Grįžęs Vilniun, Jonas Dominykas buvo paskirtas kanauninku ir koplyčios rektoriumi prie katedros.Vilniaus kapitula kan. J. D. Lopocinskį savo reikalais siuntinėjo į vietinius seimelius, į Varšuvos seimą, o 1742 m. ir į pačią Romą.1756m.,kai civilinės teisės studijos Vilniaus akademijoje buvo vainikuotos daktaro laipsniu, mirus Vilniaus prelatui, po kovos su lenkais, ši prelatūra atiteko J.D. Lopacinskiui. Energingas prelatas ir juristas buvo paskirtas Lietuvos sekretoriumi, taip pat išrinktas vyr.tribunolo nariu mišrioms byloms vesti.
xxx
Karaliaus Augustas III naujuoju Žemaičių vyskupu paskyrė „Baltojo erelio kryžiaus“ ordino ženklininką, Šiluvos prepozitą Joną Dominyką Lopacinskį. Romos popiežiaus Klemenso XIII nominacijos bulei pasiekus Lietuvą, 1762 m. birželio 10-ąją Vilniaus katedra pasipuošė konsekracijos iškilmėms. Susirinko gausi grafų Lopacinskių giminė. Iš keturių Šiluvos prepozito brolių( tiek pat ir seserų) labiausiai buvo iškilęs Mikalojus- Lietuvos sekretorius, seimų atstovas, vyriausiojo Vilniaus tribunolo narys ir Brastos vaivada. Kitas brolis Ignas, pijoro Dogelio mokinys Vilniuje, su Sapiegomis keliavo po Europą ir tas keliones įdomiai aprašė. Šioje giminėje raštingumu pasižymėjo ir Kristupas Lopacinskis, Raseinių bajorų mokyklos rektorius, ilgus metus rinkęs medžiagą lietuvių kalbos žodynui ir jį išleidęs vysk.A.Tiškevičiaus lėšomis pranciškonų spaustuvėje Vilniuje. Tarp konsekruojamo vyskupo giminių buvo ir XVII a. Žemaičių prelatas, vėliau sufraganu tapęs Jurgis Lopacinskis. Giminės jaunesniąją dvasininkų kartą atstovavo kunigas Juozas Lopacinskis, 1776 m. paskirtas Žemaičių pavyskupiu. Po mėnesio, liepos 27 d. vyskupu konsekruotas buvo vysk. Jono Dominyko mokinys- kunigaikštis Ignotas Masalskis.
„ Pašvęstas į vyskupus,parbraukė į Varnius.Žemaičių kunigai tuojau subruzdo sveikinti savo naują piemenį, jezavitai su dominikonais įbruko jam knygeles, įdėm tai dienai parašytas, o vyskupas iš savo pusės pakėlė įmaningas įvedlybas“.- Taip „ Žemaičių vyskupystėje“ rašė M.Valančius, vardydamas pirmuosius ganytojo darbus.Atradęs „klierikus Varniuose it lauže begyvenančius,“ 1762 m. rugpjūčio mėn. buvusios katedros vietoje paskyrė naują sklypą kunigų seminarijai, jos išlaikymui vyskupas paskyrė 40000 auksinių.„Ateinančią vasarą turėsiu mūryti seminariją, nes dabartinė jau griūva, o be jos tai čia joks vyskupijos centras“,- broliui Mikalojui rašytame laiške atsispindi vyskupo rūpestis.
Uždarius jėzuitų ordiną, 1774 m. vyskupas J.D. Lopacinkis su misionierių ordino vizitatoriumi kun. M.Siemenskiu pasirašė konvenciją, dokumetą, pagal kurį turėjo būti organizuojamas Varnių kunigų seminarijos darbas. Po metų Žemaičių ganytojas parengė Varnių kunigų seminarijos nuostatus, kuriais buvo vadovaujamasi iki 1843 m. įvykdytos seminarijų reformos. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas kunigų dvasiniam pasirengimui, pamaldumo ugdymui, meditacijai. Pagrindinė, seminarijoje dėstoma kalba buvo lotynų. Homiletikos pratybų kalba buvo įvardyta gimtoji lenkų ar žemaičių.1775 m. vyskupas padidino seminarijos fondą, užrašydamas jai Vaiguvos parapijas, testamentu Varnių kunigų seminarijai paliko turtingą savo biblioteką.
Ganytojui įsakius, kiekviename vyskupijos parapijos miestelyje buvo steigiamos pradinės mokyklos. Norėdamas geriau žinoti vyskupijos reikalus, klebonams liepė tiksliai ir išsamiai aprašyti savo parapijas. Rūpindamasis ir toliau globojamos Šiluvos žmonių sielovada, vysk.Lopacinskis kartu su naujuosu prepozitu Tadu Juozu Bukota buvo užsimojęs Šiluvoje įkurdinti vilniškes vienuoles marijavites ( Mariae Vitae), kurios trumpam buvo apsistoję Kražiuose. Pranešdamas Romai apie naują židinį, vyskupas džiaugėsi savo kunigais, kad jie „ vaisingai moko tikėjimo dalykų ir aiškina vaikams tikėjimo pradmenis gimtąją kalba“. Bet vyskupo širdis esanti „ pripildyta tikro skausmo, kad didžioji dalis kilmingųjų retai tebūna per katekezes ir šventuosius pamokslus, įprastai sakomus žemaičių kalba.“ Kilmingieji tai daro „ iš kažkokio jiems jau priprasto šios kalbos niekinimo, nebesekdami savo tėvų pamaldumo,užmesdami gerus paspirčius, baimindamiesi dieviškos tarnybos ir labiau geisdami žemiškųjų nei dangaus dalykų.“ Šiai negerovei pašalinti vyskupas pradėjo misijas atskiruose dekanatuose, tą darbą pavesdamas parinktiems kunigams.
M. Valančius rašė: „ Metuose 1765 vyskupas Lopacinskis visiems kunigams įsakė, kad nedėlios dienomis ne sakymus teigtų, bet sakytų pamokslus, žmonėms spėriai suprantamus. Liepė visiems kunigams važioti į Varnius dėl parodymo savo apšvietimo. Ką reikiant mokantiems veikiai leido grįžti namon ir dalyti žmonėms visus sakramentus, o nemokančius tol trukino Varniuose, kol priderančiai daiktų tikėjimo nepramoko.“
Aukštesnio lygio katekezių religijos tiesoms pagilinti siekė ir „ Krikščioniško mokslo brolija“, Žemaičių vyskupijoje įkura dar 1630 m. Kitose parpijose jos pėdsakai menki, tačiau Šiluvoje šią broliją palaikė visi čia buvę klebonai.Vysk. Lopacinskui inicijuojant, broliją siekta sugyvinti visoje Žemaitijoje. Tikėtasi sudominti ir kilminguosius, nes kun. T.J.Bukota ėmėsi rengti šios brolijos vadovėlį ne tik lietuvių, bet ir lenkų kalba. Vyskupo rūpesčiu buvo išspausdintos dvi lietuviškos knygos: 300 „Knigiale apraszanti Broctwa pamoksla krikszcioniczka Po wardu Families Szwentos“( Vilnius, 1773 m.) ir 72 puslapių „ Metay Swzti arba Jubileuszas Didis nuog Szwzciausia Tiewa Piusa sižsta“(1776 m.)
Vysk.J.D. Lopocinskis, rėmęs ir skatinęs rašyti ir leisti religinę literatūrą, pats iš prancūzų į lenkų kalbą išvertė ir išleido du istorinės tematikos veikalus.
xxx
„Vyskupui Lopacinskiui ypatingai tiko dailūs trobesiai, gražios butos, puikūs dvarai ir visuose ūkio dalykuose čystybė su priderančia eile. Tuo tarpu įstojęs į mūsų vyskupus, atrado daug bažnyčių perkrypusių, bešlynančių… Pagalop neapžvelgdamas tokių irų ir nepadorumų, visa galia pradėjo steigti naujus trobesius”. „ Žemaičių vyskupystėje” pateikta informacija M. Valančius šį ganytoją pristato kaip 19 bažnyčių statytoją: Konstantinavo, Medingėnų, Budrių, Pakražančio, Karklėnų, Radviliškio, Rozalimo, Pagramančio, Janapolės, Mosėdžio, Šaukoto, Nemakščių, Vaiguvos, Ukrinų, Šv. Aleksandro Varniuose, Jokūbavo, Batakių, Luokės, Vainuto. Vysk.J.D.Lopacinskio architektūrius užsakymus nagrinėjusi Auksė Kaladžinskaitė „ Menotyroje” rašė apie vyskupo ir architekto Jono Kristupo Glaubitzo tamprų bendradrabiavimą. 1763 m. vasario 26 d. iš Varnių siųstame laiške broliui Mikalojui dėstė, kad architektas J. K. Glaubitzas buvo pas jį čia, į Žemaitiją atvykęs per Užgavėnias ir kad jis jam pavedė brolio rūmų Vilniuje statybą pradėti anksčiau, nes jau visos medžiagos skubiai atgabentos. 1763 m. birželio 10 d. laiške, siųstame broliui iš Alsėdžių, jis guodėsi, kad greta kasdieniškų dvasininko reikalų, jis dar ir finansiniais skaičiavimais bei savo valdose pradėtomis statybomis yra užsiėmęs.„ Taip pat pranešu Mielaširdingam Ponui apie mano statybų reikalus, kad kaip rėtis mano katedra jau uždengta šią vasarą pagamintomis ir išdegtomis čerpėmis, ir turiu jau apie tris žingsnius paruoštų plytų. Apgriuvę bokšteliai taip pat naujais kupolais buvo papuošti ir suremontuoti. O jau tada apžvelgęs bažnyčią iš viršaus, ramiai sau lauksiu, kada bus galima palaipsniui vidų remontuoti.”
„ Vyskupas Lopacinskis, dideliai mėgdamas Viržuvėnuose gyventi, pasistatydino sau gražius rūmus, - rašė M. Valančius.- Nuo savo vardo praminė tą vietą Jonapole ir tarės duosiąs pradžią` miestui. Koplyčią Janapolės pakėlęs į parakvijos bažnyčias, užvedė ežias naujos parakvijos ir suteikė klebonui valaką su viršum žemės. Pakolei gyvojo Lopacinskis, Janapolė buvo gražiausia vieta; pralotai su kaunauninkais tankiai lankė arti Varnių gyvenantį savą piemenį, pats vyskupas per kožną didesniąją šventę važiojo į Varnius kunigų švęsti ir mišių laikyti.”
Rūpindamasis, kad būtų statomos naujos ir rekonstruojamos senos bažnyčios, vyskupas viename iš laiškų broliui Mikalojui užsimena, jog Zapyškio bažnyčios remontas būtų pradėtas 1770 m. vasarą. Dar 1764 m. broliui rašė, kad kreipėsi į Dagdos administratorių prašydamas atsiųsti į Šiluvą darbams jau seiniau čia dirbusius plytdirbius, taip par pažymi, kad „ suprantąs, kad tik drąsiausi pasiryš atvykti į šį kraštą, kuriame tiek neramumų dabar vyksta.”1766 m. rugsėjo 25 d. atvykęs į Šiluvą vyskupas informavo brolį: „ Aš čia dar šiandien ir rytoj pabūsiu ir užsiimsiu ginčų sprendimu su kai kuriais kaimynais bei bažnyčios statybos apžiūra, kuri per vienerius metus jau iki langų skliautų pastatyta ir yra didelė kaip Vilniaus katedra, neįskaitant koplyčių.”
Dailės istorikas A. Drėma, pasirėmęs faktu, kad maždaug nuo 1763 m. J. K. Glaubitzas vykdė vysk. Lopacinskio architektūrinius užsakymus, teigė kad ir Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios projektą parengė šis architektas. 1767 m. Romai vyskupas Lopocinskis pranešė: „ Šalia naujos bažnyčios, kurią šiuo laiku pastačiau savo vyskupiškajame miestelyje Luokėje, kitą tvirto mūro bažnyčią jau prieš dvejus metus pradėjau statyt Šiluvos miestelyje, šios vietos prepozitūroje, kurią Šv.Sostui leidimu pats administruoju per savo vikarą. Visas pajamas, išskyrus išlaikymą vikarui ir mansionarijams, skiriu šios bažnyčios statybai. Naujoji bažnyčia yra didelės struktūros, kad galėtų talpinti gausias minias, dažnai suplaukiančias prie stebuklingojo Palaimintosios paveikslo.“
Tame pačiame laiške vyskupas praneša, jog dėl kitų ganytojavimo pareigų ketina Šiluvos prepozitūrą perleisti kitam šios vyskupijos kunigui. Buvo miręs bažnyčios statytojas kun. Pačiuipis, ir Šiluvai reikėjo naujo vadovo. Tokį „ žinomą mokslumu ir gerais papročiais“ vyskupas rado. Nė trisdešimties neturėjęs kun.Tadas Juozas Bukota iš Vilniaus vyskupijos Šiluvos parapijoje liko visą gyvenimą. Vyskupui pritarus, bažnyčios statybai jis ėmė telkti lėšas visoje Žemaičių vyskupijoje. Prepozitas T.J. Bukota vidaus dekoravimui pasikvietė skulptorių Tomą Mykolą Podgaiskį. Centrinis altorius, skirtas stebuklingajam paveikslui, ir keletas antrinių su kolonomis, gipsatūromis bei paveikslais, visos stovylos, bareljefai, freskos, puošni sakykla ir vargonų galerija- viskas buvo sukurta T. M. Podgaiskiui vadovaujant ir pačiam dirbant. Pasak menotyrininkės prof.dr.Laimos Šinkūnaitės,„Keliaujančioji Bažnyčia Švč. Mergelës Marijos Gimimo bazilikos interjere atsiskleidžia visais svarbiausiais aspektais.Šios išskirtinës šventovės itin savita didžioji baroko ikonografinë programa Lietuvos bažnytinėje dailėje temos požiūriu analogų neturi. Ji sukurta kaip Bažnyčią iškelianti giesmė.”
xxx
„..Kad iš kitų mūsų vyskupijos bažnyčių išsiskirtų bei švytėtų kitokiu pranašumu, nutarėme, kiek begalėdami, labai stengtis, kad Šiluvos bažnyčios prepozitūra būtų Apaštalų Sosto malone bei palankumu pakelta į infulatinę prepozitūrą,“- 1774 m.spalio 31d. laiške Apaštalų Sostui rašė Žemaičių vyskupas Jonas Dominykas Lopacinkis, prašydamas infulos Šiluvai.(Lotyniškas žodis infula reiškė raištį, senovėje teikiamą asmenims, pažymint jų šventumą bei neliečiamybę. Juo vėliau pradėta ženklinti ir žymesnes šventoves.) Lietuvoje tuo metu infulatinės bažnyčios privilegiją buvo gavusi tik Vytauto Didžiojo statytoji Trakų bažnyčia, o Žemaičių vyskupijoje tokios nebuvo.Didelės svarbos laiške vyskupas savo prašymą motyvuoja: „Tikimės, kad ir Kristaus ištikimųjų sielose tai įžiebs didesnę pagarbą bei pamaldumą Švč. Dievo Gimdytojai, toje vietoje garsingai stebuklais, Šiluvos bažnyčiai ir visai vyskupijai, esančiai klaidatikių pasienyje ir neturinčiai infulatinės prepozitūros teiks pagražinimo bei papuošimo.“
Ta proga vyskupas rašo ir apie šešis Šiluvos kunigus, iš jų keturi pagal steigėjų valią kasdien gieda Mažąsias Valandas prie stebuklingo Švč. Mergelės Marijos paveikslo.Pagal seną fundaciją jie įpareigoti nuolat prie jos gyventi. Tokų, infulomis pakeltų šventovių kunigai, vadinami infulatais, todėl vysk. Lopacinskis maloniai prašė, kad Žemaičių katedros kanauninkas Tadas Juozas Bulota toje prepozitūroje būtų paliktas. Prabėgus metams,1775 m. rugsėjo 15 d. Žemaičių ganytojas gavo atsakymą, naujai išrinkto Romos popiežiaus Pijaus VI pasirašytą bulę, kurioje pažymėta: „Mes, norėdami vyskupui Jonui suteikti ypatingą malonę, pritardami minėtojo vyskupo Jono prašymui, apaštališkuoju savo autoritetu visam laikui suteikiame , leidžiame ir duodame laisvą bei visišką galią minėtąją parapinę bažnyčią, vadinamą, kaip jis praneša, prepozitūrą nuo šiol visiems laikams, jo vyskupijos papuošimui, vadinti infulatine prepozitūra ir turėti galią laisvai bei teisėtai leisti minėtam Tadui Juozui, kol jis gyvens ir kol valdys prepozitinę bažnyčią, ir jo laikinai būsimiems toje parapinėje bažnyčioje įpėdiniams paminėtoje parapinėje ir kitose jiems pavestose bei priklausomose bažnyčiose, laikant Mišias, naudotis ir nešioti mitrą, pastoralinę lazdą ir žiedą, sandalijas, roketą ir kitas vyskupiškas insignijas.”
Taip Šiluva nuo 1775 m. tapo pirmąja infulatine bažnyčia Žemaičiuose. Tuo pačiu metu per nuncijų buvo gautas Šv. Petro bazilikos kapitulos kitas teigiamas atsakymas, pranešant:„ Gerbiamiausiam Ponui Dominykui Lopacino Lopacinskiui, dabartiniam Žemačių vyskupui, vainikuoti Švč.Marijos su jos Švč.Kūdikiu ant rankų paveikslą, esantį Šiluvos prepozitinės bažnyčios didžiajame altoriuje, ir padaryti tokius vainikus, uždėtinus ant šventų minėtos Švč.Mergelės ir jos Švč. Kūdikio galvų, o išlaidas padengti pačiam Žemaičių katedros kanauninkui Tadui Bukotai ir kitiems minėtos Švč.Mergelės garbintojams, be jokios vilties bet kuriuo laiku tai pakartoti iš mūsų gerbiamosios Kapitulos.”
Senoje bažnyčioje nebuvo prasmės paveikslo vainikuoti, o pastatyta naujoji buvo dar tik puošiama. Tačiau vysk. J. D. Lopacinskis bažnyčios konsekravimo ir paveikslo vainikavimo iškilmių nesulaukė. Po trejų metų,1778 m. vasdarį Šiluvos infulatas kan. T. J. Bulota Varnių katedroje sakė pamokslą, atsisveikindamas su grafu, Žemaičių ganytoju Jonu Dominyku Lopacinskiu, kuris, pasak M. Valančiaus „ buvo tai vyskupas žmoniškas, mokytas, išmintingas, tolimas nuo didžiavimos ir gan dosnus. Žemaičiai, veizėdami ant įsteigtų per jį trobesių, ilgai dar minavos jo vardą.”
………….
S.Yla “ Šiluva Žemaičių istorijoje”, Kaunas, 2007.
M. Valančius “ Žemaičių vyskupystė”, Vilnius, 1972.
Z. Genienė, J. Genys „ Varnių kunigų seminarija“, Vilnius,1999.
„ Menotyra“, nr. 14, 2007.