 |
Kardinolo Carlo Maria Martini, vadinto tikėjimo, taikos ir dialogo žmogumi, mirtis – didžiulė netektis Katalikų Bažnyčiai. Jis buvo „nepailstantis Evangelijos ir Bažnyčios tarnas“, kaip jį apibūdino popiežius. Martini mokėjo perteikti pasaulio kalbą Bažnyčiai ir Bažnyčios – pasauliui, tiesiai ir aiškiai liudijo, kad tikėjimas padeda žmogui įsipareigoti visuomenei.
Atvira širdimi ėjo pasitikti besikeičiančio pasaulio
Daugelis nustebo, kai popiežius Jonas Paulius II savo pontifikato pradžioje pavedė tokią svarbią Milano arkivyskupiją biblistui C. M. Martini. Tuomet jis dar nebuvo vyskupas ir buvo žinomas beveik išskirtinai vien akademiniame sluoksnyje. Niekada parapijai nevadovavusio kunigo paskyrimas vienos didžiausių pasaulio vyskupijų arkivyskupu buvo rizikingas, tačiau toliaregiškai žvelgęs Jonas Paulius II neapsiriko šiai arkivyskupijai išrinkęs stipraus tikėjimo ir Evangelijos meilės vedamą ganytoją. C. M. Martini buvo moralinis pavyzdys, vedlys, „piliečių advokatas“ įvairiais sudėtingais laikotarpiais tiek Milane, tiek visoje Italijoje. Jis sugebėjo įžvelgti dalykų esmę, neteisė, nuoširdžiai išklausydavo kitą ir jį išgirsdavo, įžvelgė Dievo buvimą visur ir visada; atvirai ėjo pasitikti besikeičiančio pasaulio. Pakanka prisiminti „Netikinčiųjų katedros“ (paskaitų serija netikintiesiems) svarbą, kaip būdą užmegzti dialogą tarp netikinčiųjų, ieškančiųjų ir tų, kurie abejoja.
Tačiau kardinolo atvirumas ir tiesus nuomonės sakymas sudėtingais bei problemiškais klausimais sulaukdavo didelio spaudos dėmesio ir įvairių interpretacijų. Tiesa, kad jėzuitų kardinolo požiūris tokiomis temomis kaip išsiskyrusiųjų, norinčių sudaryti antrąją santuoką, sielovada, vienos lyties sąjungų pripažinimas ar bioetikos problemos kiek skyrėsi nuo oficialios Bažnyčios pozicijos. Kai kurios jo nuostatos laikytos perdėm atviromis. Tačiau, pasak jį pažinojusiųjų, kardinolas Martini giliai išgyveno savo tikėjimą, taip pat ir bandydamas suprasti tuos, kurie netiki. Jis visuomet stengėsi priimti visą žmogaus asmenybę ir visus žmones, kaip sakė kardinolas Scola laidotuvių homilijoje.
22 metus Milano arkivyskupijai vadovavusį kardinolą Carlo Marija Martini pasaulietinė spauda neretai pavadindavo oficialios Katalikų Bažnyčios doktrinos ir popiežiaus opozicionieriumi bei stereotipiškai „klijuodavo“ jam „liberalaus vyskupo“ etiketę. Tačiau buvęs Vatikano diplomatas kardinolas Achille Silvestrini sako, kad tai yra visiškai neteisinga velionio kardinolo atžvilgiu. Pasak jo, C. M. Martini visuomet išliko ištikimas popiežiui. Jo indėlis bažnytinei bendruomenei išties didelis, jo išmintis ir šviesi asmenybė išsiskyrė teologinėje ir biblinėje visuomenėje. Prieš keletą mėnesių Milane įvykęs kardinolo susitikimas su Benediktu XVI liudija didžiausią tėviško palaikymo ir bendrystės gestą.
Kardinolas Ruini, daugelį metų pažinojęs kardinolą C. M. Martini ir gana artimai su juo bendravęs, prisimena jį kaip kilnų, vidinės inteligencijos žmogų, autoritetingą mokslininką. Tai teologas, supratęs modernią šiuolaikinę kultūrą, akademinę mintį, pabrėžęs santykio tarp tikėjimo ir proto svarbą. C. M. Martini buvo naujosios evangelizacijos iniciatorius. Jo vartotas apibūdinimas „manyje esantis netikintysis“ taikliai atspindi įtampą, kurią išgyvena dauguma šiandienos krikščionių: jie pasidalinę tarp tradicinio tikėjimo ir dominuojančios kultūros, siekiančios jį paneigti.
Ar C. M. Martini kandidatūra buvo alternatyva tuometiniam kardinolui J. Ratzingeriui renkant popiežių 2005 m. konklavoje, kaip bando įtikinti pasaulietinė spauda? Ne visai, sako buvęs Vatikano diplomatas kardinolas Achille Silvestrini. Kardinolas Martini jau tada kentėjo nuo Parkinsono ligos, tos pačios, kuria sirgo ir Jonas Paulius II, tad jis suprato, jog Bažnyčiai reikia kito ganytojo, jo kandidatūra nebuvo iškelta.
Liga, kaip žmogiškos ir krikščioniškos patirties liudijimo vieta
Būdas, kaip C. M. Martini priėmė savo ligą, daugeliui turbūt tapo didesniu tikėjimo liudijimu nei daugybė jo išleistų knygų ir kita veikla. Kenčiančiam nuo Parkinsono ligos kardinolui Martini pastaraisiais metais tapo vis sunkiau kalbėti ir judėti, jis neapsiėjo be kitų pagalbos. Jo vilties žodžiai visuomet buvo gilūs ir prasmingi net tiems, kurie buvo toli nuo tikėjimo, kančia jį priartino prie kitų sergančiųjų. Liga ir kentėjimai kardinolui biblistui buvo žmogiškos ir krikščioniškos patirties liudijimo vieta, kaip ir pal. Jonui Pauliui II; jie abu atsisakė dirbtinio gyvybės palaikymo.
 |
Pranešimas apie kardinolo mirtį sulaukė daugelio reakcijų – padėkos, užuojautos, dalijimosi prisiminimais apie velionį – ne tik iš Katalikų Bažnyčios pusės, bet ir kitų krikščioniškų konfesijų, žydų, islamo, politikos, kultūros pasaulio, pasaulietinės visuomenės atstovų, su kuriais vyskupas biblistas nuolat ieškojo dialogo. Atsisveikinti su juo atėjo daugiau nei 200 000 žmonių. Tai patvirtinimas, kad jo žinia buvo priimama ir labai vertinama.
Paskutinis interviu: ką tu gali padaryti dėl Bažnyčios?
Didelio spaudos dėmesio ir įvairių interpretacijų sulaukė paskutinis kardinolo Martini interviu, įrašytas prieš pat jo mirtį, kadangi vienas žymiausių Bažnyčios atstovų atvirai ir gana aštriai palietė aktualias temas, kurių paprastai privengiama.
Publikacijoje kardinolas kalba apie „pavargusią“ Bažnyčią Europos bei Amerikos gerovės kontekste ir pasenusią Vakarų kultūrą. „Mūsų didelės bažnyčios, vienuolynai tušti . Ar tai atspindi, kas mes esame šiandien? Gerovė slegia. Mes tarsi tas turtingas jaunuolis, kuris pasišalino liūdnas, Jėzui pakvietus jį tapti mokiniu. Sunku visko paprastai atsisakyti, tačiau turime ieškoti žmonių, kurie būtų laisvi ir artimi paprastiems žmonėms. Tokių kaip vyskupas Romero ar kankiniai jėzuitai iš El Salvadoro“, – interviu teigia C. M. Martini.
Pasitelkdamas Karlo Rahnerio SJ mintį apie žarijas, kurios slepiasi po pelenais, kardinolas Martini minėjo, kad šiandienos Bažnyčioje daug pelenų, kurie sukelia bejėgiškumo jausmą. „Kaip galima pelenus nusipurtyti, kad įžiebtume meilės ugnį? Visų pirma reikia ieškoti žarijų – atskirų žmonių, kurie būtų dosnūs kaip gerasis samarietis, degantys entuziazmu kaip Jonas Krikštytojas, drąsūs kaip Paulius, ištikimi kaip Marija Magdalietė. Reikia asmenybių, kurios būtų tokios užsidegusios, kad Dvasia visur plistų.“
Jau kurį laiką priklausomas nuo kitų pagalbos, minėtame interviu kardinolas kalbėjo, kad žmonės, esantys aplink jį ir padedantys jam išgyventi ligą, buvo meilės liudijimas. Meilės, kuri „yra stipresnė už nepasitikėjimą, kartais jaučiamą Europoje Bažnyčios atžvilgiu. Tik meilė gali nugalėti nuovargį. Dievas yra Meilė. Ir noriu tavęs paklausti – ką tu gali padaryti dėl Bažnyčios?“
Pasak jį pažinojusiųjų, kardinolas Carlo Maria Martini buvo Dievo dovana, daugelį širdžių pripildžiusi dieviška šviesa. Jis nepriklausė nei „dešinei“, nei „kairei“, jis buvo Dievo žmogus. Šis žinojimas moko ir mus esminių dalykų: nėra konservatyvios ar progresyvios Bažnyčios, yra Bažnyčia, kurią sudaro skirtingos charizmos, kaip kad liudijo Petro ir Pauliaus asmenybės, besidarbavusios tame pačiame vynuogyne.
-----
Carlo Maria Martini gimė netoli Turino 1927 m., įstojo į Jėzaus draugiją 1944 m., įšventintas kunigu 1952 m., o amžinuosius įžadus davė 1962 m. Baigęs teologijos ir biblistikos doktorantūros studijas, tapo Popiežiškojo Biblijos instituto, vėliau – Grigaliaus universiteto rektoriumi, 1979 m. buvo konsekruotas Milano vyskupu. Tapęs vyskupu emeritu, 2002 m. jis išvyko į Jeruzalę, tačiau 2008 m. pablogėjus sveikatai grįžo į Milaną. Mirė netoli Milano esančiuose jėzuitų namuose 2012 m. rugpjūčio 31 d.
Parengė Dalia Žemaitytė