Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga. /1 Kor 13, 4-5/
Pastebėjau tokį dėsnį žmonių santykiuose. Mūsų požiūris į kitus kuria mūsų tarpusavio santykius. Kiti elgiasi taip, kaip mes mąstome ir kalbame. Jei skundžiamės, kad tam tikri žmonės yra blogi, jei pykstame, kaltiname juos, tuomet dar daugiau to blogio sukuriame savo tarpusavio santykiuose. Kuo daugiau kito stipriųjų savybių pastebime, tuo daugiau jų padedame jam atskleisti. Kuo daugiau jo gerų žodžių ir darbų pastebime, tuo daugiau tokių darbų jis atlieka ir daugiau išminties parodo. Šis meilės kūrybinis dėsnis galioja tarp sutuoktinių, tarp tėvų ir vaikų, tarp bendradarbių, tarp vadovo ir pavaldinių, tarp praeivių gatvėje. Šiais meilės kūrybinei galiai niekas negali pasipriešinti. Ši galia veikia čia ir dabar, nes Dievo meilė pripildo visus žmones, turtingus ir skurstančius, stiprius ir silpnus, šventuosius ir nusikaltėlius. Dievo meilė yra besąlygiška.
Mūsų požiūris į kitus turi kūrybinę galią. Mūsų tikėjimas ir kalbėjimas kuria mūsų gyvenimą. Ką mąstome apie kitus, mes sukuriame ir savo gyvenime. Jei kuriame kitiems kliūčių, jų daugiau atsiranda ir mūsų gyvenime. Jei trukdome kitiems siekti savo svajonių, mes patiriame ir patys daugiau trukdymų. Jei kerštaujame ir pavydime kitiems sėkmės, tuomet ir patys patiriame daugiau keršto bei nesėkmių. Jei mąstome apie tai, kas mums nepatinka, nervina, erzina kituose, tuomet mes sukuriame dar daugiau to šlamšto ir savo paties gyvenime, veikloje, sveikatoje.
Kai mylime kitą žmogų, mes nieko jam nepavydime. Mes nesiekiame, kad jis pasikeistų. Kai mylime, siekiame, kad jis būtų laimingas, laisvas, ramus, turtingas, linksmas. Mes žvelgiame į jį ir matome jame neribotą dvasios galią jame. Mes siekiame, kad jis atskleistų tai, kas jame geriausia. Kai mylime, mes mintyse ir žodžiuose linkime jam sveikatos, turto, laimės ir kitokios Dievo palaimos. Kai mylime, džiaugiamės kitų laimėjimais ir gerove. Mylėti žmogų reiškia įžvelgti Dievą jame. Meilės galime išmokti. Meilės dorybę galime visi išugdyti.
Viena moteris augino vaiką viena ir man pasakojo, kad prieš keletą metų turėjo labai audringą charakterį. Ji labai susinervindavo, kai jos mažametis sūnus jos neklausydavo. Tokios situacijos išmušdavo ją iš pusiausvyros. Ji nesusivaldydavo, šaukdavo ant sūnaus ir mušdavo jį. Kartais ji net dėl smulkmenos labai supykdavo ir tą pyktį išliedavo bjauriais žodžiais ir nevaldomais veiksmais. Jos tėvai turėjo tokį patį charakterį, ir jos seneliai taip pat auklėjo savo vaikus. Tai buvo paveldima charakterio silpnybė. Tačiau ji nusprendė nutraukti šį paveldimą įprotį. Po mano seminaro ji pradėjo praktikuoti meditaciją, kurios metu ji apvalydavo savo mąstyseną nuo pyktį keliančių minčių. Ji tylioje ramioje vietoje kelias minutes kasdien kartodavo: „Dievo meilė apgaubia mane ir pripildo mano mintis ir veiksmus. Ji įrašyta mano širdyje. Ji spinduliuoja mano mintyse, mano žodžiuose ir mano veiksmuose. Jos gydanti galia mane paliečia ir ramina... Mano vaikas geras. Jis laukia mano meilės. Dievo meilė per mane pripildo ir jį...“ Jau po kelių savaičių ji pastebėjo, kad joje nebeliko jokio pykčio. Ji nuolat mąstė apie tai, kad ji yra gera, švelni ir kantri motina. Pyktį išstūmė meilė, nes pyktis ir meilė negali egzistuoti tame pačiame žmoguje kartu.
Visi susiduriame su žmonėmis, su kuriais labai sunku bendrauti. Kai bendraujame su sunkaus charakterio žmonėmis, prisiminkime, kad jie patys labai kenčia. Visi priekabūs, pikti, nuliūdę, priešiški ir pesimistiški žmonės yra praradę dvasinę pusiausvyrą. Jie neturi meilės ir išgyvena dvasinę sausrą. Mes nematome jų vidinio skausmo. Mes matome tik jo simptomus. Jei žmogus kalba apie tai, kas jam nepatinka, ko jis nemėgsta, ko jis neturi, kas jį įžeidė, ko jis neteko, jis išgyvena meilės trūkumą. Jo neigiamas mąstymas, žodžiai ir elgsena rodo, kad jis yra toli nuo Dievo, kuris yra meilė. Jie vieniši, nes atstumia mylinčius žmones. Tokius žmones turime mylėti, laiminti ir gerbti. Priimkime juos kaip sergančius ir kenčiančius. Nekaltinkime, nekritikuokime, nesiginčykime su jais. Parodykime jiems ypatingą meilę ir gailestingumą.
Kai žmogus myli, jis spinduliuoja džiaugsmu, ramybe, gerumu, optimizmu, entuziazmu. Kai žmogus myli, jis kalba ne apie problemas, ligas, nesėkmes. Jis kalba apie geras patirtis, idėjas, projektus, galimybes. Kai žmogus myli, jis mąsto pozityviai. Jis tiki, kad jo laukia nuostabi ateitis. Su tokiais žmonėmis labai lengva bendrauti. Po pokalbio su jais jaučiamės ramūs, pakylėti, įkvėpti, padrąsinti. Jie kaip magnetas traukia bendraminčius didesniems darbams. Jie nuolat patiria Dievo artumą ir gausią palaimą.
Prisiminkime, kad meilės dėsnis veikia nuolat kiekviename žmoguje. Mūsų požiūris į kitus kuria kitų ir mūsų pačių gyvenimą. Prisiminkime, kad visi tie, kurie labai mus nervina ir erzina, turi tą pačią dieviškąją dvasią kaip ir mes. Kai parodome jiems meilę ir gerumą, padedame jiems atskleisti dar daugiau gerųjų savybių. Kartokime: „Laiminu tave, linkiu tau stiprios sveikatos, didelio turto, gausios meilės, ramybės, džiaugsmo ir kitų malonių...“ Tokie žodžiai turi galią, kuri keičia mūsų šeimos, darbo ir draugų santykius. Rodykime visiems, kur slypi visi gyvenimo turtai. Sudarykime sąlygas jiems atskleisti savo talentus, ugdyti charakterį, nugalėti kliūtis. Jei mąstome ir kalbame apie meilę, tuomet mūsų santykius pripildo meilė.
Autorius yra Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios rektorius www.kazimiero.lt