Mes gyvename amžiuje, kai viskas vyksta labai greitai: akimirksniu paruošiama tirpi kava, iškart gaunami atsakymai, greita apklausa ir bendravimas sms žinutėmis - visa tai sukurta tam, kad būtume patenkinti tuojau pat.
Yra sukurta galybė produktų, turinčių padėti mums sutaupyti tas brangias milisekundės dalis. Savo knygoje „Greičiau: viskas įgyja pagreitį" (Faster: The Acceleration of Just About Everything) Jamesas Gleickas tyrinėja naują, „kaip niekada anksčiau pagreitį įgyjantį, skubantį" pasaulį. Tyrinėdamas mūsų kultūrą jis lankėsi oro uostų eismo kontrolės centruose, ligoninių laukiamuosiuose, filmų kūrimo studijose bei atominių laikrodžių Laiko direkcijoje. Įdomu tai, jog kuo turtingesnis esi, tuo labiau nerimauji dėl laiko. Gleickas pažymi, jog „kelių šalių sociologai nustatė, kad auganti gerovė bei išsilavinimas didina laiko trūkumo jausmą".
1960-aisiais žurnalas Time pranešė, jog Jungtinių Valstijų Senato pakomitetis buvo susirinkęs svarstyti laiko valdymo klausimų. Geriausi įvairių sričių ekspertai buvo susirūpinę, jog tobulėjant technologijoms amžiaus pabaigoje iškils didžiulė problema - žmonės turės per daug laisvo laiko! Tačiau dabar vidutinė darbo savaitė yra 47 valandos, kai prieš du dešimtmečius buvo tik 43 valandos. Paskutinių apklausų duomenimis, net 44 proc. amerikiečių laiko save darboholikais.
„Skubėjimo liga" tokia užkrečiama yra dėl to, jog laikas iš tiesų yra trumpas. Gyvenimas - tai tarsi kvapsnis. Net Biblija taip sako. Anot Mozės, mūsų gyvenimo metai - tarsi atodūsis (Ps 90, 10). Mes žvelgiame atgal ir stebimės, kur dingo laikas. Kiekvienas mūsų gavome tam tikrą dienų skaičių ir mūsų širdžių šauksmas toks pats kaip ir Mozės - mes meldžiame: Pamokyk mus skaičiuoti mūsų dienas (Ps 90, 12).
Mozės požiūris į laiką
Akivaizdu, jog 90 psalmę Mozė rašė jau pasenęs, suvokdamas, kiek nedaug jam liko. Psalmė prasideda apmąstymu apie Dievo amžinumą: Pirma, negu buvo sutverti kalnai, žemė ir pasaulis, Tu, Dieve, esi nuo amžių ir per amžius! (Ps 90, 2). Tada Mozė palygina amžiną Dievą su laikina žmonijos prigimtimi: Tu grąžini žmones į dulkes ir sakai: „Sugrįžkite, žmonių vaikai!" Juk tūkstantis metų Tavo akyse yra kaip vakarykštė diena, kuri praėjo, kaip sargybos laikas naktį. Tu pašalini žmones kaip rytmečio sapną, kaip žaliuojančią žolę. Rytą ji žydi, vakare nukertama ir sudžiūsta (Ps 90, 3-6).
Izraelio vaikai patikėjo ne Dievo pažadu, bet žvalgais, sakiusiais, jog neįmanoma užkariauti šios žemės, todėl Mozės karta be tikslo klaidžiojo dykumoje 40 metų. Ištisa karta buvo pasmerkta „tempti laiką" klajodama po dykumą. Paskaičiuota, jog per tuos metus kasdien mirdavo vidutiniškai apie 90 žmonių, kol iš Egiptą palikusios kartos teliko Mozė, Jozuė ir Kalebas.
Metams bėgant, daugelis mūsų, klajodami rutinos bei perkrautų tvarkaraščių dykumoje, patiriame tą pačią dilemą. Mūsų buvimas šioje planetoje trumpesnis, nei mes linkę manyti. Nereikia dieviško apreiškimo, kad tai sužinotume. Bernardas Šo sakė: „Mirtingumo statistika yra įspūdinga. Vienas po kito miršta visi." Mūsų gyvenimai - tarsi smėlio pilys, kurioms lemta išnykti.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog toks požiūris į žmogaus gyvenimą yra pesimistiškas ir liguistas, tačiau giliau paanalizavus paaiškėja, jog tai - realistinis ir viltingas požiūris. Jis realistiškas, nes visada geriau žinoti, kas yra iš tikrųjų, nei vadovautis neteisingais įsivaizdavimais. Jis teikia viltį, nes liudija, kad gyvenimas yra kai kas daugiau, nei dabar manome. Toks požiūris į laiką užtikrina mums, jog tai, ko ilgimės, yra daugiau nei svajonė - šis pasaulis dar nėra viskas.
Šios dilemos sprendimą randame tolesnėje psalmės eilutėje: Pamokyk mus skaičiuoti mūsų dienas, kad įgytume išmintingą širdį! (Ps 90, 12). Mozė sako, jog kol nesuprasime gyvenimo trumpumo ir tinkamai neįvertinsime laiko, kurį turime (nesvarbu, koks ilgas ar trumpas jis būtų), neįgysime išmintingos širdies.
Daugiau nei prieš 300 metų F. Fenelonas, XVII a. dvasininkas, suprato, koks vertingas yra laikas. Jis rašė: „Laikas brangus, bet mes dar nežinome, koks brangus jis iš tiesų yra. Deja, tai sužinosime tik tada, kai nebebus mums iš to jokios naudos... Būdamas dosnus, Dievas mus moko, kaip išmintingai turėtume naudoti savo laiką. Jis niekados neduoda mums dviejų akimirkų tuo pačiu metu. Jis niekados neduoda antros akimirkos, nepasibaigus pirmajai. Bet Jis niekados nedovanoja mums tos antros akimirkos, neparuošęs savo rankoje trečiosios, palikdamas mus visiškai neužtikrintus, ar ta akimirka ateis."
Didieji senųjų laikų šventieji išmoko išminties, brangindami tik dvi dienas: šiandien iraną dieną - tą dieną, kai bus kartu su Viešpačiu. Jei norime būti išmintingi, mokykimės gyventi kiekvieną dieną anos dienos šviesoje. Kasdien prisimindami savo kelionės žemėje tikslą, mes lavinsimės matyti amžinybės perspektyvą, ir tai paveiks mūsų darbą bei visus mūsų santykius.
Laiko Dievas
Dievo santykis su laiku yra viena didžiausių Biblijos paslapčių. Petras sako: Viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų - kaip viena diena (2 Pt 3, 8). Petras atkartoja Mozės žodžius: Juk tūkstantis metų Tavo akyse yra kaip vakarykštė diena, kuri praėjo, kaip sargybos laikas naktį (Ps 90, 4). Sargyba trukdavo tris valandas. Tik įsivaizduokite: tūkstantis metų pralekia tarsi trys valandos! Jei žmogaus gyvenimas apytikriai trunka 70 metų, o tūkstantis metų yra tarsi trys valandos, tada visas mūsų gyvenimas yra tik 12 minučių ir 36 sekundės! Taip vertinant, visa mūsų kelionė šioje žemėje pralekia nepastebimai. Mes gimėme, pradėjome eiti į mokyklą, baigėme koledžą, gavome darbą, vedėme, turime savo vaikų, vėliau - anūkų, išeiname į pensiją, mirštame... O Viešpats išlieka per amžius! (Ps 90, 2).
Šiandien mes esame, o ryt išnykstame. Mūsų gyvenimas tėra trumpas blyksnis amžinybės radaro ekrane. Ar toks blyksnis gali būti nors kiek prasmingas? Žinoma, niekas, kas trunka taip trumpai, negali išpildyti giliausių mūsų vilčių bei troškimų, todėl labai svarbu sudėti savo viltis į tai, kas iš tiesų išlieka, o ne į pralekiančius šio praeinančio pasaulio malonumus.
Petras sako: Viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų - kaip viena diena (2 Pt 3, 8). Taip žiūrint, Dievas laukė tik dvi dienas, kol gimė Jėzus. Dievui priklauso viso pasaulio laikas. Jis nei skuba, nei gaišta. Jis yra Dievas, ir Jis padarys tai, ką nori ir kada nori.
Logiškai praplečiant šią mintį, akimirka yra tarsi amžinybė ir amžinybė yra tarsi akimirka. Taip Dievas gali bendrauti su visais savo vaikais, girdėti visas tuo pačiu metu mūsų išsakytas maldas. Jis geba tuo pačiu metu būti visur. Dėl to Dievas mato visus dalykus kaip amžinybės čia ir dabar dalį. Ir kiekvienu momentu Jis turi visą laiką, kurio reikia pasirūpinti kiekvienu iš mūsų, kaip ir yra pažadėjęs. Jam nėra pradžios ir pabaigos, nėra prieš ir po to.
Taigi galime išmokti pamoką, kad suverenus Dievas davė tau pakankamai laiko įvykdyti tavo gyvenimui skirtus Jo tikslus. Jis kviečia tave atrasti Jo planą savo gyvenimui ir atitinkamai veikti. Henry Davidas Thoreau buvo teisus, sakydamas, kad mes negalime „užmušti laiko, nepažeisdami amžinybės".
Viskam savas laikas
Ekleziasto knygos 3 skyriaus 1-8 eilutės yra žinomos visų religinių krypčių žmonėms, nors galbūt ne visi žino, iš kur tos eilutės kilusios, ar nepajunta to skubumo, kurią rašytojas norėjo perteikti, gelmės. Prieš keletą metų šias eilutes išpopuliarino Bobo Dylano daina: „Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi". Ekleziasto knygos autorius vardija: Yra laikas gimti ir mirti; laikas sodinti ir rauti, kas pasodinta. Yra laikas žudyti ir gydyti; laikas griauti ir statyti. Yra laikas verkti ir juoktis; laikas gedėti ir šokti. Yra laikas mėtyti akmenis ir juos vėl surinkti; laikas apkabinti ir susilaikyti nuo apkabinimo. Yra laikas įgyti ir prarasti; laikas laikyti ir išmesti. Yra laikas perplėšti ir susiūti; laikas tylėti ir kalbėti. Yra laikas mylėti ir nekęsti; laikas karui ir taikai (Ekl 3, 2-8).
Čia matome, koks brangus yra laikas. Kad ir kaip skaudu būtų, turime pripažinti, jog mes paprasčiausiai neturime pakankamai laiko šioje planetoje įvykdyti viską, ko trokšta mūsų širdis ar ką, mes žinome, galėtume atlikti. Tad kaip geriau išnaudoti laiką čia ir dabar? Atsakymas - daugiau mąstyti apie dangų.
C. S. Lewisas pastebi: „Skaitydami istoriją atrasite, jog labiausiai dabartiniam pasauliui nusipelnė krikščionys, kurie daugiausiai galvojo apie tai, kas bus. Patys apaštalai, kurie siekė atversti visą Romos imperiją, didieji vyrai, įtvirtinę Viduramžius, anglų evangelikai, panaikinę prekybą vergais - jie visi paliko žymę žemėje, nes mąstė apie dangų. Kai krikščionys liaujasi galvoti apie kitą pasaulį, jie tampa neefektyvūs ir šiame pasaulyje."
Žmonės, įsikabinę į šį pasaulį, retai kada kalba ir veikia drąsiai bei su įsitikinimu. Jie niekada neatliks iš tiesų didelių dalykų šiame gyvenime, nes jų gyvenime trūksta stabilumo, trūksta tvirtumo, kurį teikia žinojimas, kad ateitis žada daugiau nei praeitis ar dabartis. Fenelonas yra pasakęs: „Laikas mums duotas tam, kad pasiruoštume amžinybei." Galime sakyti, jog priešinga mintis taip pat yra teisinga: amžinybė mums yra duota tam, kad paruoštų mus šiam laikui. Mes neišnaudosime savo laiko išmintingai, jei gyvensime nemąstydami apie amžinybę.
Galimybės ir aplinkybės šioje žemėje niekada nepatenkins mūsų giliausių troškimų, nes Dievas įdėjo amžinybę žmogui į širdį (Ekl 3, 11). Kai ilgimės kai ko daugiau, nei šis pasaulis gali mums pasiūlyti, mes iš tiesų ilgimės amžinybės. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, laikas tarsi srauni upė nuneša mūsų gyvenimą, tačiau amžinybė bus labiau panaši į ramų bedugnį baseiną, kur patirsime nesibaigiantį džiaugsmą. A. W. Tozeris tai puikiai išdėstė savo knygoje „Šventojo pažinimas" (The Knowledge of the Holy): „Mūsų dienos pralekia tarsi audėjo šaudyklė. Gyvenimas - trumpa ir karštligiška repeticija prieš koncertą, kurio taip ir nepradėjome. Vos pasirodę ir įgiję šiokių tokių įgūdžių, mes priverčiami padėti savo instrumentus. Paprasčiausiai nėra pakankamai laiko galvoti, tapti ir atlikti tai, ką sugebėtume."
Dabartiniame mūsų pasaulyje tiek daug nusivylimo ir nepasitenkinimo, tačiau danguje bus nuostabu: užsiimsime kūrybinga veikla ir leisimės į nesibaigiančią kelionę be skausmo, baimės ir kančių. Čia, erdvės ir laiko apriboti, mirštant mūsų mylimiesiems mes patiriame liūdesį. Mes vertiname visas brangias akimirkas, praleistas kartu ir jomis mėgaujamės, jei ne dėl kitos priežasties, tai todėl, kad jų buvo nedaug ir taip dažnai jos buvo tokios trumpos, nes turėdavome užsiimti kitais reikalais. Tačiau kitame pasaulyje mes nuolat, nenutrūkstamai bendrausime su Dievu ir vienas su kitu. Ilgesio skausmas, kurį jaučiame, kai nenorime, kad tam tikras momentas baigtųsi, iš tiesų yra mūsų širdies amžinybės troškimas, ilgesys to, ką Dievas paruošė mums ateinančiame pasaulyje. Tai ilgesys būti paties Dievo akivaizdoje. Tozeris tęsia: „Kaip malonu nusigręžti nuo savo apribojimų ir atsigręžti į Dievą, kuris jų neturi. Jo širdyje - amžinybė. Jam laikas ne praeina, bet pasilieka; ir tie, kurie yra Kristuje, dalijasi su Juo visais beribio laiko ir nesibaigiančių metų turtais."
Kaip leidi savo laiką?
Laikas yra brangus, todėl Biblija įspėja mus jį tinkamai naudoti. Pavyzdžiui, apaštalas Paulius Laiške efeziečiams moko jaunus krikščionis elgtis kaip dera pašaukimui, į kurį jie yra pašaukti (Ef 4, 1), būti Dievo sekėjais (5, 1), elgtis kaip šviesos vaikams (5, 8) ir rūpestingai žiūrėti, kaip elgiasi, kad nebūtų tarsi neišmanėliai, bet kaip išmintingi (5, 15). Tada jis grįžta į pirminį tašką, ragindamas Efezo krikščionis gerai naudoti, branginti laiką, nes dienos yra piktos (5, 16).
Kiekviena diena yra tarsi gyvenimo mikrokosmosas. Ryte atsibundi ir tu jau turi planų, kuriuos viliesi atlikti. Dienai baigiantis matai, jog ne viskas vyko taip sklandžiai, kaip buvai suplanavęs. Kartais pavyksta viską suspėti, sudalyvauti visuose numatytuose susitikimuose, tačiau kiekvieną dieną gali atsirasti ir dalykų, kurių tu negalėjai numatyti.
Dažnai dieną pradedame kupini jėgų, tačiau mes pavargstame, o vakarui atėjus dažnai visai neturime jėgų. Kartais lyg ir įgyjame antrąjį kvėpavimą, tačiau galiausiai taip pavargstame, kad turime eiti miegoti. Tai panašu į gimimą ir augimą, po kurio ateina silpnėjimas ir mirtis. Nė vienas neišbūna budrus per amžius. Ir nė vienas per amžius negyvena. Anksčiau ar vėliau mes visi užmigsime.
Žodis „miegas" Biblijoje yra eufemizmas žodžiui „mirtis". Dienai pasibaigus visi užmiega, tačiau, nors tai ir neišvengiama, yra dar viena neišvengiamybė - vėl išaušta rytas. Štai ką Efezo krikščionims sako Paulius: Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus (Ef 5, 14). Dievo Sūnus atėjo kaip skaisti Ryto Žvaigždė, ir prasidėjo naujas gyvenimas.
Keli patarimai
Dievui neabejotinai rūpi, kaip asmuo leidžia savo laiką. Pirmasis laiko valdymo principas - pripažinti laiko vertę ir jį branginti.
Manau, niekas neabejoja karaliaus Dovydo nuopelnais istorijai. Jis įrodė savo gebėjimą nuveikti daugiau, nei dauguma svajoja. Jis gimė Betliejaus pakrašty, tačiau prieš mirtį jo vedama Izraelio tauta išgyveno beprecendentį nacionalinio augimo laiką, jis pats buvo įgijęs tokius turtus ir šlovę, kokius mums sunku net įsivaizduoti. Jo vardas Biblijoje paminėtas beveik 900 kartų - daugiau nei kieno nors kito, išskyrus Jėzų. Ir iki šiol šis vardas duodamas nesuskaičiuojamai daugybei naujagimių.
Kodėl Dovydas sugebėjo tiek daug pasiekti? Šią paslaptį atskleidžia 39 psalmė, kurioje randame tokius Dovydo žodžius: Viešpatie, leisk sužinoti mano pabaigą ir skaičių mano dienų, kad žinočiau, koks menkas aš esu. Mano dienų tik sprindis, mano amžius kaip niekas Tavo akivaizdoje. Kaip kvapas yra žmogaus gyvenimas (Ps 39, 4-5).
Dovydas, kaip ir Mozė, suvokė gyvenimo trumpumą, todėl siekė išmintingai naudoti laiką. Nors tai, žinoma, daug lengviau pasakyti, nei padaryti.
Dievas tikslingai kreipia žmonijos istoriją galutinio tikslo link. To Jis tikisi ir iš savo pasekėjų - kad jie gyvens tikslingai, naudingai leisdami jiems skirtą laiką. Teisingai vertinant laiką įmanoma atlikti tai, ką galime, su tuo, ką turime, per tą laiką, kurį Dievas mums davė (žr. Mt 25, 14-30).
Amžinybė paprasčiausiai netoleruoja tingėjimo ir pasitenkinimo. Mes negalime pasitenkinti egzistavimu ar paprasčiausiu išgyvenimu, kai yra tiek daug galimybių tarnauti Dievui bei kitiems žmonėms. Gyvenimas pernelyg trumpas, ir mes iš tiesų turėsime atsiskaityti Visagaliam Dievui, tad nešvaistykime savo dienų.
Peteris Druckeris pateikia tris veiklos sritis, kurios gali padėti užsiėmusiems žmonėms naudingai panaudoti savo laiką: „Efektyvūs vykdytojai pradeda ne nuo savo tikslo, bet nuo savo laiko... Jie pradeda ieškoti, kur iš tiesų dingsta jų laikas. Jie stengiasi suvaldyti savo laiką ir sumažinti nenašius, bet laiko reikalaujančius darbus."
Kaip antrąjį žingsnį P. Druckeris nurodo laiko planavimą. Įvardijus veiklas, reikalaujančias mūsų laiko (pirmas žingsnis), jis siūlo užduoti sau tris klausimus - tai padės mums sumažinti laiko eikvojimą: „Kas atsitiks, jei aš to išvis nepadarysiu?" Jeigu atsakymas yra „Neatsitiks nieko", tada galima daryti išvadą, jog to galima ir nedaryti. „Kokią užduotį, atimančią daug mano laiko, kitas žmogus gali atlikti ne blogiau, o gal net geriau nei aš?" „Kur aš iššvaistau savo laiką? Gal kokiam užsiėmimui skiriu daug laiko, bet tai nepadeda man būti efektyviam?"
Na ir viską apibendrindamas, Druckeris sako: „Pažink save. Kartais paprastam mirtingajam išmintis atrodo beveik nepasiekiama, tačiau kiekvienas gali pamąstyti, kaip jis leidžia savo laiką, ir, jei to nori, kai ką pakeisti, kad gyvenimas būtų kokybiškesnis."
Neteigiu, jog kiekviena akimirka turi būti kupina intensyvios, produktyvios veiklos. Žinoma, reikia laiko ir poilsiui, atsipalaidavimui ir žaidimams. Apmąstykime Šabo principą, kaip buvo sukurta kūrinija ir gyvenimo ritmas, ir suvoksime, jog mums reikia laiko, kad tiek protas, tiek kūnas atsigautų. Visgi tik gerai supratus prasmę ir tikslą, o tai suformuoja Dievo žodis, suderinę savo veiklą ir sprendimus su Dievo tikslais, mes galime maksimaliai išnaudoti Dievo mums duotą laiką bei išteklius.
Šis pasaulis triukšmingai reikalauja mūsų dėmesio, siekia apriboti mūsų vidinį gyvenimą ir priversti badauti mūsų sielas. Kai tai įvyksta, mes pametame iš akių tai, kas iš tiesų vertinga, ir pradedame kreipti dėmesį į praeinančius dalykus. Kai mes daugiau mąstome ir didesnį dėmesį skiriame dalykams, kuriems lemta pranykti, o ne tam, kas išliks per amžius, mūsų vertybių sistema išsikreipia.
Ilgame bėgime vertingiausia yra ne tai, kiek ilgai mes gyvename, bet kaip gyvename.
Iš www.bible.org vertė Lina Tamonytė
www.btz.lt