 |
| Vilnius. Šv. Jurgio (Šv. Georgijaus) prospektas. 1918 m. |
XX a. pradžioje, kai Juozas Tumas-Vaižgantas, Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Donatas Malinauskas, kunigai Vladas Mironas, Alfonsas Petrulis ir kiti šviesuoliai, rūpindamiesi Rytų Lietuvos švietimu, kūrė „Vilniaus aušros“, o vėliau „Ryto“ draugiją, Vilniaus kraštas tebebuvo Rusijos imperijos dalis, rusifikacijos ir polonizacijos kirčių kapojamas jos pakraštys. To meto Vilnius, caro imperijos provincijos miestas, buvo ne tik šio krašto, bet ir visos Lietuvos centras, lietuvių inteligentų traukos miestas, kuriame telkėsi aktyviausi protai, o jame vykstantys procesai lėmė viso krašto raidą.
XX a. pradžios Vilnius – vis dar caro erelių ir rusiškų iškabų miestas. Tačiau jau kitoks nei prieš pusę šimtmečio carizmo glūdumoj. Politinės arenos pakraštin nustumti lietuviai XIX a. pabaigoje kartu su J. Basanavičiaus „Aušra“ pareiškė esą tokie pat žmonės, kaip ir kaimynai, ir norį tokiomis pat teisėmis naudotis. Poeto siela jausdamas bundančią tautos dvasią, 1892 m. Maironis eilėraštį „Vilnius“ baigia viltingai: Laikai juk mainos: slėgė pikti, –/ Nušvis kiti / Lietuvai, mūsų Tėvynei.
Tautos dvasia budo istorinėje sostinėje. Pačioje XIX a. pabaigoje čia susiburia slapta lietuvių inteligentų draugija „Dvylika Vilniaus apaštalų“ (kunigas Juozas Ambraziejus, Donatas Malinauskas, Povilas Matulionis ir kt.), siekusi vienyti lietuvius, žadinti jų tautinę sąmonę, grąžinti lietuviškas pamaldas bent į vieną Vilniaus bažnyčią. 1898 m. į Vilnių grįžta Petras Vileišis, kurio didžiausias rūpestis buvo atgaivinti Vilniuje lietuvybę. Jis įkuria geležies dirbinių gamyklą, į kurią dirbti priima tik lietuvius, ir čia susitelkia nemažas lietuvių darbininkų ir inžinierių būrys. Kartu su broliais įsitraukia į Apaštalų, Vilniaus lietuvių šelpimosi (1904-1915), „Vilniaus kanklių“ (1905-1915) draugijas ir jas remia. Rengia pusiau slaptus lietuviškus vakarus. Atgavus Šv. Mikalojaus bažnyčią, P. Vileišis savo lėšomis ją restauruoja, pastatydina vadinamąją špitolę su susirinkimų sale, ir jo dėka Vilniuje susikuria pirmoji lietuviška parapija. Gausėja lietuvių inteligentų būrys, čia darbuojasi J. F. Bortkevičiai, G. Landsbergis, A. Smetona, M. J. Šlapeliai ir kiti. Anot J. Tumo-Vaižganto, pirmaisiais XX a. metais Vilniuje „lietuvių gaivalo tiek padaugėjo, jog jis kone ėmė viršyti lenkų inteligentiją“. Vilnius tapo lietuvių atgimimo širdimi.
Tačiau tautinį lietuvių judėjimą dar stipriai kaustė carizmo grandinės. Todėl tautinio kultūrinio darbo bare istoriniu virsmu tapo spaudos draudimo panaikinimas, pirmojo lietuviško dienraščio „Vilniaus žinios“ pasirodymas ir imperijos pamatus gerokai paklibinusi 1905 m. revoliucija. Kaip rašo istorikas R. Miknys, „Rusijos imperijos valdžiai 1904 m. gegužės 7 d. po ilgų dvejonių panaikinus spaudos draudimą lotyniškaisiais rašmenimis, atkarpai tarp karštųjų 1905 m. ir Pirmojo pasaulinio karo pradžios būdinga politinių, kultūrinių, idėjinių, socialinių ir ekonominių procesų sparta visoje Rusijos imperijoje ir Lietuvoje.“
Suprantama, tie procesai nebuvo caro valdžios laiminami ar skatinami, nes savo užmačių, aršios šovinizmo politikos ji neatsisakė. Pokyčius carizmas priėmė kaip neišvengiamybę ir stengėsi kontroliuoti. Nepavykus buvo griebiamasi tiek skaldyk ir valdyk politikos, tiek išbandytų represinių-policinių priemonių. Tačiau vienaip ar kitaip carizmo varžtai šiek tiek atsileido, ir lietuvių inteligentai ėmėsi veiklos.
„Štai ir sugrąžinta lietuviams spauda; – rašė J.Tumas-Vaižgantas,- „tiesa, varžoma, nelaisva, visgi spauda. Kas gi pirmasis pasinaudoja ja? Žinoma, tas, kurs ir kovotojas dėljos buvo pirmasis, inžinierius Petras Vileišis. Jis tuojau, greituoju įniko steigtis spaustuvę, kuri galėtų mušti pirmąjį lietuvių dienraštį. Nelengva buvo ir šiam koncesiją gauti. Daug slenksčių gavo P.Vileišis numindžioti, kol ją gavo. Visgi gavo, dėdamasis žmogum kuo siauriausių aspiracijų, vienos kultūros, ne politikos veikėju; net ir vardą laikraščiui pasirinko nekalčiausį, < > – bendravardį valdiškojo „Vilenskij Viestnik“ – „Vilniaus Žinios“.
Nors daug kas nepritarė dienraščio idėjai, siūlė leisti savaitinį laikraštį, P. Vileišis sprendimo nekeitė, nes puikiai suvokė dienraščio svarbą, jo konsoliduojantį vaidmenį telkiant tautą ir kuriant valstybę. Jau pirmo numerio, išėjusio 1904 m. gruodžio 10 d., vedamajame pabrėžiama tautinio kultūrinio darbo būtinybė: „Pradėdami tokiose sąlygose dienraščio darbą, turėsime visa metę lopyties skylėtus savo tautos stogus ir gaivinti jos dar nenudžiūvusias šakeles.“ Dabartiniais terminais kalbant vedamojo autorius J. Jablonskis ragino visus imtis tautokūros. Ir „Vilniaus žinios“ atliko milžinišką istorinį vaidmenį lietuvių moderniosios tautos formavimosi procese.
Apie „Vilniaus žinias“ sukosi visuomeninis Vilniaus ir visos Lietuvos gyvenimas. Kaip rašė L.Gira, „ be P. Vileišio dienraščio kažin ar būtų įvykintas ir Didysis Vilniaus seimas, o be jo spaustuvės tikrai nebūtų taip žaibiškai nušviesta visa Lietuva Seimo nutarimais“, skleidusiais Lietuvos autonomijos idėją. Dienraštis prisidėjo prie Lietuvių mokslo, Dailės ir kitų draugijų steigimo, jo puslapiuose vykdavo diskusijos dėl draugijų pobūdžio ir tikslų, buvo spausdinami atsišaukimai, skelbimai. Daug padarė bendrinės lietuvių kalbos formavimuisi ir plėtrai.
Minint dienraščio dvidešimtmetį 1924 m. buvusi jo bendradarbė Ona Pleirytė-Puidienė rašė: „ jis buvo toji ašis, iš kurios išdygo mūsų visuomenės minčių bei pakraipų stipinai, kuriuos tačiau jungė vienas bendras lankas, sudarydamas tvirtą tautinio atgimimo ratą. Visi šių dienų idėjų ir kultūrinių pradmenų diegai brendo „Vilniaus žinių“ skiltyse arba aplink jų. Pavartykime jų komplektų puslapius,- ko tik ten nerasime?.. Pirmųjų menininkų balsus, pirmųjų meno parodų branduolius, pirmųjų teatrų atgarsius, pirmuosius muzikų tonus (M. Petrausko, K. Čiurlionies, S. Šimkaus, Tallat-Kelpšos chorai, koncertai), pirmuosius operos pamatus („Birutė“, „Adomas ir Ieva“, „Kaminkrėtys“), iš to viso išėjo šiandien garsūs K. Petrauskas, A. Varnas, visa Čiurlionies galerija, Dailės Draugijos rinkinys ir daug kitų mene žinomų vardų, debiutavusių „Vilniaus žinių“ skiltyse“.
Būdamos kultūrinio gyvenimo ašimi, „Vilniaus žinios“ buvo ir literatūrinio gyvenimo spiritus movens, – ne vienam rašančiajam pirmojo dienraščio atsiradimas įkvėpė pasitikėjimą lietuvišku žodžiu, sustiprino tikėjimą savo darbo prasmingumu, pagaliau, atvėrė galimybę publikuotis. „Vilniaus žinios” suprato savo misiją meninio žodžio propagavimo ir ugdymo bare. Per tuos ketverius su viršum metų dienraštyje publikuota virš 200 literatūros kūrinių: apie 130 originalių ir 91 vertimas. Dienraštis buvo atviras tiek tradicinio realistinio vaizdavimo šalininkams, tiek pirmiesiems modernistams, todėl skatino literatūros raidą ir plėtotę.
Kaip matome, “Vilniaus žinios”, ėjusios iki 1909 m. pavasario, išjudino kone visus kultūrinio darbo barus. 1906-1907 m.inteligentai ėmėsi aktyvios veiklos mokslo, meno, spaudos, švietimo srityse, ir ta veikla tęsėsi iki pat karo. Būdami gana skirtingų politinių pažiūrų, nuo krikščionių demokratų iki socialdemokratų, lietuvybės gaivinimo, tautos kūrimo kelius jie suvokė vienodai, – kaip taikų kultūros darbą, būtiną tautos kėlimo, jos telkimo darbą. „Laukiniai ir pusiau laukiniai žmonės gali turėti vien tėviškę, ir ilga kelionė kultūros takais reikalinga, kad tauta sudarytų sau valstybę. Be kultūros, be susipratimo, – valstybės būti negali,“ – įžvalgiai rašė G. Petkevičaitė-Bitė. Iš tikrųjų, ši veikla nebuvo vien tik palankių aplinkybių ar subjektyvių veiksnių išdava, nemaža dalimi ta ilga kelionė kultūros takais buvo dėsningas istorinės raidos, modernios tautos formavimosi etapas.
Moderniosios tautos genezės pagrindu paprastai laikomas agrarinės visuomenės tapsmas industrine. Čekų mokslininkas Miroslavas Hrochas šį procesą suskirsto į tris fazes. A fazė – išsilavinę žmonės susidomi etninės grupės kalba, papročiais, istorija, ima juos tirti ir studijuoti. Stiprėja požiūris, jog ši etninė grupė turi teisę tapti visaverte tauta. Prasideda tautinė agitacija ir B fazė – tautinio judėjimo pradžia. Daugėja pasekėjų, formuojasi tautinė savimonė. Atsiranda spaudos, kaip komunikacijos priemonės, būtinybė. Kyla masinis tautinis judėjimas ir prasideda C fazė, kurioje dominuoja politiniai reikalavimai ir kuri baigiasi savos tautinės valstybės sukūrimu. Suprantama, kiekvienas tautinis atgimimas, būdamas visuotinių istorinės raidos dėsnių išraiška, tuo pat metu yra specifinis, turįs tik jam būdingų susidūrimų, posūkių ir vingių.
Lietuvių tautinio judėjimo ištakos, etnokultūrinio sąjūdžio pradžia (žemaičių bajorų veikla, S. Daukanto, S. Stanevičiaus darbai) – XIX a. I pusė – gali būti laikoma A faze. Aktyvėjant tautinei agitacijai, stiprėjant tautiniam atgimimui prasideda B fazė. Ji gali būti datuojama XIX a. II puse. Aštrėja būtinybė kontaktuoti su visais socialiniais etninės grupės sluoksniais ir čia iškyla periodikos svarba. Spauda uždrausta, bet draudimas baigiasi ties imperijos sienomis. Ragainėje 1883 m. išeina „Aušra“, po jos seka „Varpas“, „Tėvynės sargas“ ir kiti laikraščiai.
Lietuvių tautinis sąjūdis atgimė kaip savarankiška politinė jėga, nors devintajame dešimtmetyje konkrečių politinių valstybinių reikalavimų ir nekėlė. Spaudos ir ne tik jos dėka tautinis judėjimas stiprėjo, vis labiau priartindamas C fazę su jai būdingais politiniais reikalavimais. „Vilniaus žinios“ ir Didysis Vilniaus seimas 1905 m. pradeda paskutinį moderniosios tautos formavimosi etapą, kuris baigėsi 1918 m. savo tautinės valstybės sukūrimu. Kaip pažymi Raimundas Lopata, „suvažiavimas buivo lūžis lietuvių judėjime, parodęs aukštą tautinės savimonės lygį ir brandą aktyviam politiniam gyvenimui“.
Tačiau ne tik politiniam. Nors pagal M. Hrocho periodizaciją trečiąjį moderniosios tautos formavimosi etapą įprasta vadinti politiniu, istorikų ir sociologų vis labiau pripažįstama, jog kultūrinis tautokūros komponentas nemažiau svarbus už politinį, o gal netgi visų svarbiausias. Šį požiūrį patvirtina ir 1905-1914 metų dešimtmetis Lietuvoje, pačių lietuvių inteligentų vadinamas taikaus kultūros darbo laikotarpiu.
Istorikas Tomas Balkelis studijoje „Moderniosios Lietuvos kūrimas“ rašo: „Inteligentai, suvokę, kad savo politinių tikslų nepasieks atvira konfrontacija su imperija ir kad reikia sustiprinti silpnus saitus su visuomene, porevoliuciniu dešimtmečiu ėmėsi „taikaus kultūros darbo“. Patriotiniu šūkiu tapo ne revoliucija, o laipsniški socialiniai ir kultūriniai pokyčiai. Todėl šį dešimtmetį įvyko kultūrinio aktyvizmo proveržis, padėjęs sukurti ir išplėsti ištisą patriotinių ir kultūros draugijų, klubų, spaudos leidinių ir kitų institucijų tinklą.“
Kokie gi plataus kultūros baro darbai per tą dešimtmetį buvo nudirbti Vilniuje, virtusiame, anot J. Tumo-Vaižganto, lietuvių Atėnais?
Atgavus spaudą Vilnius tapo lietuviškos periodikos centru. Iš viso 1904-1915 m. Vilniuje ilgiau ar trumpiau ėjo per 30 lietuviškų periodinių leidinių, – dvigubai daugiau nei lenkiškų. Dauguma leidinių, tarsi sekdami „Vilniaus žiniomis“, kad ir atstovaudami kokiai partijai, stengėsi ne skaldyti, bet vienyti tautą, kaip kairųjų demokratų „Lietuvos žinios“, pasižadėjusios laikytis „bepartijinės pakraipos“, arba viltininkai, skelbęsi: „Mūsų kryptis – vienybėje“. Per trumpą laiką sugebėta pasirūpinti ne tik visai visuomenei skiriamais laikraščiais, bet ir priedais jaunimui („Aušrinė“, „Jaunimas“), leidiniais vienos ar kitos profesijos žmonėms, pvz., mokytojams – laikraštis „Lietuvis“ (1906), o 1905 m . ėjo net „Lietuvos bitininkas“. Labai svarbus mūsų kultūrai buvo 1907 m. pradėjęs eiti Lietuvių mokslo draugijos žurnalas „Lietuvių tauta“.
Vilnius į lietuvių kultūros istoriją įrašė ne tik pirmąjį mūsų dienraštį, bet ir pirmąjį literatūrinį žurnalą „Vaivorykštė“ (1913-1914), atvirą įvairios estetinės pakraipos kūriniams, kaip ir jam kelią tiesusi, daug dėmesio grožinei literatūrai skyrusi vaižgantiškoji „Viltis“ (1907-1915). Reikšmingas to meto mūsų literatūros raidai buvo ir St. Šilingo inicijuotas neoromantinės modernizmo krypties almanachas „Pirmasai baras“ (1915).
Kad 1904-1915 m. Vilnius buvo lietuvių literatūros vyksmo centras, patvirtina ir itin aktyvi knygų leidyba. Viena po kitos išeina lietuviškos knygos: Liudo Giros pirmieji poezijos rinkiniai („Dūl-dul dūdelė…“, 1909, „Laukų dainos“, 1912 ir kt.), Jono Biliūno apsakymai bei apysaka „Liūdna pasaka“ (1908), Kazio Puidos eilėraščiai „Iš sermėgiaus krūtinės“ (1906), legenda „Keleivis“ (1906), Antano Vienuolio-Žukausko „Grįžo“ (1910) ir „Paskenduolė“ (1913), Vinco Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1912), Igno Šeiniaus apysaka „Bangos siaučia“ (1914), daugiau kaip dešimt Žemaitės prozos ir dramos knygelių bei daug kitų leidinių. Kūrybos žodis plaukė į Vilnių ne tik iš visos Lietuvos, bet iš tolimiausių Rusijos imperijos kampelių: J. Biliūno – iš Zakopanės, A. Vienuolio – iš Maskvos, V. Krėvės – iš Baku. Vilnius tapo lietuviškos knygos centru, kur susikryžiavo visos lietuvių literatūros keliai, ieškojimai ir atradimai.
1907 m. sausio 9 d. P. Vileišio rūmuose buvo atidaryta pirmoji lietuvių dailės paroda, o tų pačių metų rugsėjo 2 d. Vilniuje įkurta Lietuvių dailės draugija, kurios steigėjais buvo A. Žmuidzinavičius, M. K. Čiurlionis, Petras Rimša ir Jonas Vileišis. Draugijos tikslai – vystyti lietuvių dailę, jungti ir remti visų šakų dailininkus (menininkus), ugdyti atbundančios visuomenės meninį skonį, rinkti tautodailės kūrinius. Aktyviai dirbdama, Draugija iki karo vien Vilniuje surengė 9 lietuvių dailės parodas. Šių metų sausį minime ne tik „Ryto“ draugijos, bet ir „Čiurlionies kuopos“ šimtmetį. A. Žmuidzinavičiaus ir St. Šilingo iniciatyva prie LDD įsteigtos kuopos dėka M. K. Čiurlionio paveikslai tapo tautos nuosavybe. Draugija surinko daug tautodailės kūrinių, kurie tarpukariu buvo laikomi Čiurlionio galerijoj.
Tuo metu dailė buvo suprantama plačiau, apėmė ir kitas meno rūšis, todėl LDD rūpinosi ir muzika, surengė pirmąjį lietuvių kompozitorių kūrinių konkursą, kuriame dvi pirmąsias premijas gavo Aleksandras Kačanauskas. Profesionalioji muzika dar tik stojosi ant kojų, bet muzikinis gyvenimas buvo gana gyvas. Juk būtent Vilniuje gimė ir lietuviška opera, – 1906 m. lapkričio 6 d. miesto salėje buvo atlikta M. Petrausko ir G. Landsbergio-Žemkalnio opera „Birutė“. Vilniaus lietuvių savišalpos, „Vilniaus kanklių“, „Rūtos“ (1909-1914) draugijos turėjo chorus, kuriuos vedė M. K. Čiurlionis, M. Petrauskas, J. Tallat-Kelpša, J. Kučinskis, ir kiti muzikai.
Draugijos ne tik rengdavo koncertus, dainavimo vakarus, bet ir statydavo „dramatiškus veikalus“, rūpinosi lietuviškos dramaturgijos ir vaidybos meno ugdymu. Jau 1905 m. vasario 6 d. Savišalpos draugija surengė pirmą viešą lietuvišką spektaklį Vilniuje, – buvo suvaidinta komedija „Amerika pirtyje“ ir farsas „Vienas iš mūsų turi apsivesti“. Netrukus „Vilniaus žiniose“ nuskambėjo raginimas steigti tautišką teatrą. Tam įgyvendinti trūko profesionalių jėgų, tačiau netrūko pastangų ir kryptingos teatrinės veiklos. Lietuvių teatro ugdymu ypač rūpinosi „Rūtos“ draugija. Antai, tik 1910 m. ji surengė 89 vakarus, iš kurių 17 vaidinimų.
Vilniečių repertuarą sudarė ir originali, ir verstinė dramaturgija: Šiaulėniškio „Pilėnų kunigaikštis“, Slovackio „Mindaugas“, V. Nagornoskio „Živilė“, Vydūno „Piktoji gudrybė“ ir t.t. 1911-1914 m J. Strazdo-Jaunučio leistas žurnalas „Teatras“ aprūpindavo scenos mėgėjus lietuviškais ir verstais veikalais. Vaidindavo M. Piaseckaitė, P. Gaidelionis, G. Šapkauskaitė, K. Puida, L. Gira, K. Jablonskienė, O. Pleirytė, S. Kymantaitė, Vc. Biržiška, P. Bugailiškis ir daug kitų vilniečių lietuvių. Ypač plačią vagą varė G. Landsbergis-Žemkalnis, – lietuviško teatro organizatorius, aktorius, režisierius, dramaturgas, kritikas ir idėjų generatorius. Būtent jo sumanymu Vilniaus teatro mylėtojai 1909 m. rugpjūčio 15-16 d. surengė pirmojo lietuviško spektaklio Palangoje jubiliejinę dešimtmečio šventę, sutraukusią į Vilnių įvairių miestų pajėgiausius lietuvių teatralus.
Nors lietuviško teatro 1905-1914 m. Vilniuje nepavyko sukurti, lietuviškasis Vilniaus segmentas buvo atkurtas. Kaip pažymi Balys Sruoga, „Lietuviškųjų vakarų teatras prieš karą suvaidino itin įžymų vaidmenį mūsų tautos atgijimui, gal nedaug temažesnį už literatūros vaidmenį, – ypač miestų lituanizacijos, lietuviškosios visuomenės organizavimo reikalu. „Lietuviškų vakarų“ teatro meniškumas jo buvimo nebūtų pateisinęs, jei nebūtų buvę vadovaujamasi tautinio darbo tikslais.“
Ši itin glausta, fragmentiška XX a. pradžios lietuviškojo Vilniaus literatūrinio, meninio gyvenimo retrospekcija parodo tik dalį ilgosios kelionės kultūros takais. Inteligentai puikiai suvokė, jog modernios tautos ateities garantas greta tautinės kultūros ir profesionalaus meno yra mokslas ir švietimas. Paimsme arklą, knygą, lyrą – rašė Maironis. Eidami Lietuvos keliu šviesuoliai jau 1907 m. vasarį įkuria Lietuvių švietimo draugiją „Vilniaus aušra“ , o balandį – Lietuvių mokslo draugiją. „Vilniaus aušros“ tikslas buvo plėsti švietimą Rytų Lietuvoje, tačiau jau 1908 m. rudenį caro valdžia draugiją uždarė. Vilniaus krašto švietimu rūpinosi Lietuvių mokytojų sąjunga, Aušrininkai, Vilniaus lietuvių šelpimosi draugija, bet tai nebuvo pagrindinis jų veiklos baras. Todėl visomis išgalėmis buvo siekima atkurti švietimo draugiją. Ir lygiai prieš 100 metų, 1913 m. sausio 31 dieną, į darbą stojo Vilniaus krašto švietimo draugija „Rytas“, 27-erius metus tarsi tvirtovė gynusi lietuvybę Rytų Lietuvoje (ir vėl ginanti šiandieną!). „Į organizacijas susibūręs lietuvis – tai žvirgždas, kurio joks malūnas nesutraiško,“šiuos Jeronimo Cicėno žodžius patvirtina ir pagarbą kelianti „Ryto“ draugijos veiklos bei darbų istorija.
 |