Sakoma, jog norint geriau suprasti tekstus reikia laiko. Reikia leisti, kad visa tai „susigulėtų“. Dabar norėtųsi perfrazuoti: kai kuriems pokalbiams taip pat reikia laiko. Laiko apmąstyti. Šį interviu parengiau ne iš karto po pašnekesio. Galvojau, kas čia svarbiausia. O svarbiausia čia – nuoširdus rūpestis ir darbas. Nicolás nustebino prabildamas sklandžia lietuvių kalba, taip pat savo drąsa, ryžtu ir, žinoma, tuo, ką galima įskaityti šio interviu pavadinime.
Vadovaujate Urugvajaus lietuvių jaunimo bendruomenei, esate Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos valdybos narys. Papasakokite apie šią lietuvybės skleidimo vietą Montevidėjuje. Galbūt pavyktų bent trumpai apžvelgti pagrindinius metų įvykius, renginius?
Dauguma lietuvių emigrantų dirbo Urugvajaus skerdyklose. Čia netoli žmonės gyveno, įsikūrė ir lietuvių bendruomenė. Ilgainiui lietuviai pradėjo išeiti iš tų rajono, tačiau bendruomenė liko. Dabar joje yra apie 140 žmonių. Turime savo aikštę, kurioje žaidžiame kėgliais, bendruomenės valdybą, jaunimo sąjungą, dvi tautinių šokių grupes: vyresniųjų „Ąžuolynas“ ir mažųjų šokių ansamblis „Rintukai“. Taip pat veikia ir lituanistinė mokykla, į kurią susirenkame mokytis lietuvių kalbos. Minime Kovo 11-ąją, tačiau mūsų bendruomenei svarbiausia yra Vasario 16-osios šventė. Šventės metu pasirodo mūsų šokių grupės. Po jos vyksta tradicinė vakarienė. Šventė neretai užsitęsia ir iki penktos valandos ryto. Tada pas mus yra vasara. Naktys šiltos – apie dvidešimt penkis šilumos, ir galime ilgai būti lauke. Švenčiame ir Jonines, tačiau tada pas mus yra žiema, būna šalta, kol užkuri laužą, daug laiko praeina. Bendruomenė susirenka švęsti ir Kalėdas. Metų pabaigoje būna tradicinė vakarienė, ateina Kalėdų Senelis, vaikai gauna dovanų.
Minime ir valstybės įkūrimo, Žalgirio mūšio datas. Mūsų bendruomenė susirenka kartą per savaitę. Kiekvieną šeštadienį šokti renkasi „Rintukai“, o sekmadienį repetuoja vyresnieji, taip pat vyksta lietuvių kalbos pamokos. Mes bendruomenėje praleidžiame daug laiko, kartais peržiūrime šokių ansamblių pasirodymų filmuotą medžiagą, geriame arbatą, kalbamės.
Užsiminėte apie sekmadieninę lituanistinę mokyklą. Būtų labai įdomu sužinoti, ko mokotės, kokią svarbą ir vietą užima lietuvių kalba bendruomenėje?
Turime vieną lituanistinę mokyklą ir vieną mokytoją. Ir mes sakome, kad tai – labai daug. Čia jaučiama nostalgija lietuvių kalbai, nedaug kas iš bendruomenės kalba lietuviškai, todėl yra labai puiku paklausyti kalbos, kai atvyksta koks svečias iš Lietuvos. Užsiėmimai vyksta dvi valandas. Mes mokomės tik kalbos, nes skaityti, analizuoti literatūrą mums per sunku. Daug laiko prireikia šiek tiek pramokti lietuviškai, nes mūsų ausiai kalba yra sunki ir neįprasta. Kai pradėjau mokytis lietuvių kalbos mano žodžiai gė́lė ar gėlė̃ reikšmės buvo vienodos – reiškė augalą, ir kitaip būti negalėjo. Geriausia kalbą išmokti pačioje Lietuvoje, nes galime kiekvieną sekmadienį eiti į lituanistinę mokyklą, ruošti namų darbus, tačiau visą savaitę vis tiek teks kalbėti ispaniškai, ir dėl to kalbą nėra lengva išmokti, dažnai primiršti ją. Labai džiaugiamės, kai kas nors gauna stipendiją mokytis Vasario 16-osios gimnazijoje, Vokietijoje, arba Vytauto Didžiojo universitete, Lietuvoje, nes taip žmonės gali greičiau išmokti lietuvių kalbą. Tai bene vieninteliai būdai, nes gyventi, mokėti už lietuvių kalbos kursus, kelionę žmogui iš Urugvajaus yra brangu. Daugiausia mūsų valdybos narių lietuvių kalbos mokėsi Vasario 16-osios gimnazijoje, jeigu kalbėsime apie jaunesnius negu 45 metų žmones.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Ar lengvai prigyja kiti mūsų tautiečiai Urugvajuje? Ar daug lietuvių dalyvauja kultūrinėje bei visuomeninėje bendruomenės veikloje? Ką jiems reiškia bendruomenė?
Šiuo metu yra atvykusi viena panelė iš Lietuvos. Ji čia savanoriauja. Aš su ja susipažinau prieš išvykstant į Lietuvą. Dar viena mergina buvo atvykusi prieš Pasaulio jaunimo kongresą, tačiau pastaruoju metu iš Lietuvos atvyksta mažai žmonių. Mūsų bendruomenė yra toli nuo centro, gal dėl to lietuviai neužsuka pas mus, nežino, kur tiksliai esame įsikūrę. Mes norėtume bendradarbiauti su Lietuvos universitetais, pasikviesti žmonių į Urugvajų. Norėtume, kad žmonės pasidalintų žiniomis apie kultūrą, istoriją, padėtų tobulinti mūsų lietuvių kalbos žinias. Mums labai svarbu, kad jaunoji karta sužinotų kuo daugiau apie lietuvių istoriją, kultūrą, tradicijas, kad ir tas pačias, pavyzdžiui, Jonines.
Žmonės labai noriai dalyvauja veikloje, mums patinka bendrauti, organizuoti renginius, susipažinti su kitais žmonėmis. Žinoma, kai kuriems žmonėms nesuvokiama, ką mes veikiame toje bendruomenė, ar kur yra Lietuva, ir išvis kam mums to reikia, kai kiekvienas turi savo šeimas, darbus ir pan.? Sulauki įvairių reakcijų, atsimenu, kartą išvadino gėjumi, nes man patinka šokti tautinius šokius, bet į tokius žmones nekreipi dėmesio. Bendruomenė yra kaip antra mama. Šeimos atsiveda savo vaikus šokti, ir jiems tai tampa neatsiejama gyvenimo dalimi. Taip tampi bendruomenės nariu.
Šokate tautinių šokių ansamblyje „Ąžuolynas“. Kaip pavyksta suburti žmones į kolektyvą ir pritraukti jaunimą? Kaip pastatote šokį?
Pavyksta suburti labai paprastai: žmonės ateina, pabando šokti, jiems patinka, ir jie pasilieka. Aš šokti pradėjau būdamas 16 metų. Mūsų šokių kolektyvui vadovauja Gustavo Martínezas. Šokių grupės vadovas geras, linksmas žmogus. Jeigu norime pastatyti naują šokį, turime jį pamatyti, peržiūrime daug videoklipų ir taip bandome atkurti, daug laiko prireikia, kol pastatome šokį, nuolat reikia domėtis šokiais. Mūsų šokių grupė buvo du kartus nuvažiavusi į Argentiną. Ten pasirodėme, mus gerai, šiltai priėmė.
Labai įdomu, iš kur gaunate tokių spalvingų tautinių kostiumų?
Vienas iš bendruomenės narių siuvo tradicinių spalvų, modelio tautinius kostiumus, tačiau, deja, mirė. Jis mus taip aprūpino kostiumais, jog užteks dar labai ilgai ir nebijome, kad koks kostiumas suplyš ar panašiai.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Turbūt sekate naujienas, svarbiausius įvykius Lietuvoje. Kokia ta Lietuva yra Jūsų akyse? Ar dažnai čia apsilankote?
Lietuva man yra protėvių žemė. Mano šeima yra kilusi iš Ispanijos ir iš Kroatijos. Mano šeimoje yra kilusių iš Lietuvos, tačiau aš neturiu lietuvių kraujo. Atėjau į lietuvių bendruomenę prieš maždaug aštuoniolika metų. Pirmiausia nuėjau dėl kėglių komandos, pradėjau žaisti lietuvių komandoje. Ten susipažinau su daug žmonių ypač susidraugavau su tais, kurie kūrė bendruomenę. Aš iš jų daug sužinojau apie bendruomenę, o svarbiausia – apie Lietuvą. Supratau, kiek daug reikia dirbti dėl bendruomenės. Vėliau buvau pakviestas būti lietuvių bendruomenės valdybos nariu, paskui – Jaunimo sąjungos nariu, prisijungiau prie šokių grupės. Iš vyresniųjų išmokau, kaip mylėti Lietuvą. Man labai patiko lietuvių kultūra, buvo įdomu sužinoti apie istoriją. Kai mane pamatė iš kitų bendruomenių, sakė: čia lietuvis, ir viskas. Lietuvoje dažnai prisimenama, kad esu be lietuvių kraujo, tačiau Urugvajuje tai nesvarbu. Svarbiausia, ar tu myli Lietuvą, ar nori dirbti dėl bendruomenės. Galbūt keista, kai neturintis lietuvių šaknų ateina į tautinius šokius, tačiau Urugvajuje tokių žmonių pasitaiko, ir mes visus juos kviečiame. Lietuvoje apsilankau dažnai, jei viskas bus gerai, čia bandysiu gyventi.
Su kokiomis problemomis šiuo metu susiduria bendruomenė? Ko reikia bendruomenei?
Didžiausia problema kalbos nemokėjimas. Net kai susirenka daug bendruomenių, visi mes kalbame skirtingomis kalbomis: Brazilija – portugališkai, JAV, Kanada – angliškai, kitos Pietų Amerikos šalys – ispaniškai, todėl mums reikia nutarti, kokia kalba kalbėsime, o taip norėtųsi visiems kalbėti lietuviškai, bet tai neįmanoma. Norėtųsi, kad kuo daugiau jaunų žmonių kalbėtų lietuviškai, o paskutinis žmogus, kuris buvo išvykęs į Vokietiją, mokėsi ten prieš penkerius ar šešerius metus. Per tokį laiką neatsirado nė vieno, kuris išmoktų lietuvių kalbą. Manau, vieni metai kalbos studijų Lietuvoje ar Vokietijoje prilygsta dešimčiai metų Urugvajuje. Ir tai nepriklauso nuo mokytojo. Bendruomenei reikia didesnio dėmesio. Didesnės Lietuvos motyvacijos bendradarbiauti.
Ir pabaigai. Kokie ateities planai? Kokie projektai laukia bendruomenės? Ko siekiama ir tikimasi?
Dabar svarbiausia – suorganizuoti Vasario 16-osios šventę. Vieną bendruomenės atstovą norime išsiųsti į Londoną, į Pasaulio jaunimo kongresą. Jau dabar pradėjome galvoti, kaip atvažiuoti į šokių šventę Lietuvoje, kuri vyks 2014 metais. Mums reikia surasti rėmėjų, tinkamai pasiruošti. Planuojama, kad atvykti galėtų šešiolika žmonių. Mes labai norime atvykti, nes iki šiol mūsų šokių grupė Lietuvoje dar nebuvo. Šiais metais mūsų šokių grupei bus 45-eri.
Parengė Deimantė Bandzevičiūtė
Nuotraukos iš pašnekovo asmeninio archyvo