Pietiniame Bostone, JAV seno universitetinio miesto pakrašty, vienoj ar kitoj gatvėj gali sutikti neaukštą, kresną, plačiapetį vyrą, kuris žiemą ir vasarą stambių ir tirštų plaukų kuodą laiko užvožęs plačiabryle skrybėle. Kai ateina tas metas, kada reikia vilkėti apsiaustą, tas jo apsiaustas beveik visada būna visu sprindžiu ilgesnis. Susidaro įspūdis, kad stambaus ir didelio vyro stuomeniui nieko daugiau nestinga, o tik truputį ilgesnių galūnių...
 |
| Poetas Antanas Gustaitis. Nuotraukos šaltinis – http://www.durys.daily.lt |
Keleivio veidas yra ryškių ir taisyklingų bruožų, malonus, patrauklus, padabintas ryškia vanago nosim, vešlių antakių pridengtom akim, dar vis nestokojančiom žvitrumo ir spindesio. Tačiau, kai jis keliauja vienas, niekad nesidairo į šalis, atrodo giliai savin nugrimzdęs, žvilgsnį įdūręs žemėn, o ne dangun, ne tolumon, kur juk visa dar likusi mūsų ateitis! Kai tose gatvėse jis sutinka pažįstamą – ne kiekvieną apdovanoja šypsniu, kartais net galėtum pagalvoti, kad sutikai surizgusį, sunkiom problemom apsikrovusį ir net nelaimingą žmogų...
Tas keleivis, jau kuris laikas ir dirbąs „Keleivy“, yra mūsų humoro ir satyros meistras Antanas Gustaitis. Aš nežinau, ar tokį jį įsivaizduoja ir mato tie, kurie sakosi jį pažįstą tik iš raštų, ir tie, kurie nuolat su juo susiduria akis akin, veidas veidan. Nėra kalbos, poetas Antanas Gustaitis yra didžiai margas savo vidum, per vieną vakarą sugebąs apreikšti keletą savo pavidalų, bet man nė karto netvikstelėjo laimė sutikti jį kitokį vienoj ar kitoj P. Bostono gatvėj...
***
Mudu su Ant. Gustaičiu, kaip nuodėmingi šio pasaulio vabalai, turim visą kaupą panašių ar lygiagrečių silpnybių. Mėgstam skaniai ir sočiai pavalgyt, mėgstam, kaip jis sako, pavalkataut, turim didikiškų polinkių gražiai ir turtingai gyventi, ne vienu atveju įsižiūrim į tą pačią atraktyvią moterį, riteriškai dėl jos susikaunam, kartais mėgstam ir svaiginančio gėralo saiką padidinti – tiek jo savin supilti, kiek kojos nėra linkusios pakelti...
Betgi – ir tą pareiškimą galiu kryžium prisiekti – nėra buvę atsitikimo, kad Ant. Gustaitis vienas pats užeitų ton ar kiton Bostono smuklėn, kurios čia ūžia dieną naktį, kaip širšių koriai. Jeigu tokis nuotykis jį ištinka, tai dėl to yra kalti jo draugai ir gerbėjai (tuo galutinai yra įsitikinusi ir jo žmona Aleksandra), bet ir tas dabar labai retai atsitinka, nes, anot boristinio vienuolio Varlaamo, „žmonės šykštūs tapo, Dievui duoda mažai“...
Labai retai, tik atsitiktinai, tuo požiūriu ir aš esu savo sąžinę apkrovęs „sunkia nuodėme“. Kai dar gyvenom P. Bostono K gatvėj, tam pačiam pajūrio name, vieną kitą kartą susitikdavom su Antanu grįždami iš darbo. Žinoma, iš anksto nesusitarę ir jokių slaptų planų nesupynę. Tokiais atvejais aš paimdavau jį už parankės ir įsivesdavau į žaliu dobilu pasidabinusią smuklę, kur mudu, prie baro stovėdami, išgerdavom dukart po dvigubą „škotiško vandens“ stiklinaitę. Senlietuvis, tos smuklės savininkas, mudviejų apsilankymais būdavo labai patenkintas, akivaizdžiai saiko nemažindavo, tad ir mudu jam skrupulingai atsilygindavome, kartais dar ir po trečią dvigubą išlenkdami...
Vai, smagūs buvo laikai, tada mes su Antanu buvom, kaip čia sakoma, tik kvaili nuomininkai, jokių nuosavybinių rūpesčių neturėjom, kaip jų kasdieną turi Br. Railos dailiai aptarti „tubeiforai“, privalą daug dirbti ir kiekvieną ditkę taupyti. Šimtas pypkių, koks čia gyvenimas, kai negali net tokios menkos pramogos sau surengti!..
***
Impresionistiniam paveikslui, kurį ryžausi tapyti, negana to abipusio artumo Amerikoj, kurio abu su Ant. Gustaičiu labai nenorim sudrumsti, nesgi dabar jau esam pusininkai, susijungę bendrų įsipareigojimų grandinėm. Kad paveikslas būtų spalvingesnis – reikia grįžti į tą brangią šalį, iš kurios į šį kraštą atkilom svetimom žemėm ir baugiais vandenim. Ten iš tikro ir buvo sumegzta pažintis, ilgoką laiką buvusi gana pilka ir skurdi...
Antanas Gustaitis, kaip ir Bern. Brazdžionis, retkarčiais man pažeria priekaištų, užraugtų ir atsivežtų iš Lietuvos. Bern. Brazdžionio priekaištus jau šiek tiek paryškinau, o Ant. Gustaitis pasakoja tokią siaubingą istoriją, dėl kurios tikrumo aš iki šiol esu kupinas netikėjimo.
Girdi, vieną kartą, drauge su akt. H. Kačinsku, jie suteikę man garbę, aplankę mane tada, kai aš gyvenau Kaune, Donelaičio g-vėj, ištaigiuose inž. Iljino namuose. Alė, atseit, p. Santvarienė, buvusi vaišinga ir svetinga, paruošusi kavos ir taurių gėrimų, atrodžiusi graži, lipšni ir gundanti, o aš, tikras stuobris, tekalbėjęs tik su Henriku, Antanui Gustaičiui beveik nenorom padavęs ranką...
Na, aš puikiai suprantu, kad puikybė žmones žudo, tad negi ir mane tokia baisi nesąmonė būtų kada nors apsėdusi? Tobulai Kačinsko ir Gustaičio apsilankymo nebeprisimenu, na, ir toks mano elgesys svečių akivaizdoj turėtų būti ne iš mano pasaulio. Laimė, kad Antanas pats surado nesusipratimo atomazgą: esą, aš toks atžagarias buvęs, nes regimai bijojęs, kad jis, Antanas Gustaitis, nepaimtų Alės už rankos ir neišsivestų jos iš namų...
Kai jis ta šake ėmė badyti man į vieną ar kitą šoną, nieko man nebeliko, tik priminti jam seną prancūzų posakį: „La vengence est un plat gue l’on mange froid“ (kerštas yra toks patiekalas, kurį reikia valgyti atšalusį)...
***
Kai tik arčiau susipažinom, tuoj man susidarė įspūdis, kad Pulgis Andriušis ir Antanas Gustaitis yra dvyniai, nors Antanas savo gimimu yra kapsas, o Pulgis – aukštaitis iš Gaidžių kaimo. Kai juodu būdavo drauge – pokštai, išdaigos ir fantastiškiausi išmislai neturėdavo galo. Liaudiškai tariant, vienas kalė, o kitas auksino! Juodu akivaizdžiai vienas kitą papildydavo, netikėtan posūkin pakreipdavo, vis nauju sąmojum apkrėsdavo, kad kuris nors neprarastų budrumo – tartum žarijų vienas kitam po kojom pažerdavo.
O tai yra nedažnas atsitikimas literatūros gyvenime, kad vienu metu atsirastų tokia darni ir tokia pajėgi rašytojų pora. Jie yra giminingi ne tik savo kūrybos žanrais, bet ir visa eile vidinių polinkių – abu mėgsta linksmybę, alasą draugų tarpe, abu yra nuostabūs pasakotojai. Tiesa, jie turi ir skirtingų bruožų: Pulgis niekad nesileidžia į bylas su svetimom moterim, o Antanas, jei neklystu, kartais nepajėgia moteriško grožio monam atsispirti. Ir beveik visuomet pasirinktai Dulcinėjai savo jausmus jis reiškia viešai – prie jos kojų puola kniūbsčiom! Jo moralė aukštybėn iškilusi tik dabar, subrendimo amžiuje, nes, girdi, atradęs daug patogesnių būdų moterims pagarbą, meilę ir ištikimybę reikšti...
Vienu žodžiu, ir nūdien man neaišku, kaip galėjo Pulgis Andriušis su Ant. Gustaičiu atsiskirti – vienas nusitrenkti Australijon, o kitas atburiuoti Amerikon. Čia tas dvejetas, be abejonių, būtų galėjęs nuostabių kūrybinių žiežirbų įskelti, gal net žaibais sužaibuoti, nesgi žmogus yra socialinė būtybė, dažnu atveju jam būtina artimo petin atsiremti. Galimas dalykas, kad Ant. Gustaitis, neturėdamas šioj žemėj tikro draugo, ir vaikšto Bostono gatvėm galvą palenkęs, akis šaligatvin įsmeigęs, lyg ant jo pečių būtų viso pasaulio vargai užgriuvę...
***
Mudviejų santykiai su Ant. Gustaičiu smarkiai sušilo, tiesiog rožėm pradėjo žydėti, literatūrinėse išvykose per vokiečių žemę. Beveik kiekvienoj liet. tremtinių stovykloj mudu rasdavom dėl ko „nesutarti ir kovoti“. Ypač moterų akivaizdoj Antanas mėgdavo skelbti man savo pavydą: jis apgailestavo, kad neturi mano balso, ūgio ir net balstančių paausiuose plaukų. Giliai atsidusęs, ne sykį išpažindavo: „Jeigu aš turėčiau ne tavo, nors Šabaniausko balsą, kiek laimės nukristų į mano glėbius!“ Abu su Pulgiu, nusitvėrę kokį nors mano paslydimą, imdavo mane pravardžiuoti grafu ar paprastu bajoru, užkabindavo man pentinus ir kardą, prikergdavo man tokių nuotykių, kurių aš ir nebandžiau patirti.
Ir visa tai, aiman, buvo tik malonūs bičiulių paglostymai, niekad tuose „susirėmimuose“ aš nepajutau ironijos, kandumo ar pastangos bendrakeleivį įžeisti. Tik dėl to, ir aš tuo nuoširdžiai tikiu, tie mūsų valkatavimai (mūsų keliones tokiu vardu pavadino Pulgis) iki šiol išliko tokie mieli, nesudrumstos bičiulystės nuskaidrinti...
***
Poetas Antanas Gustaitis ne iš karto prabilo humoru ir satyrom. Pradžioj jis kūrė grynosios lyrikos eiles, mėgino savo jėgas dramaturgijoj – parašė komediją, „Slogučius“, kurie buvo statomi Klaipėdos valst. dramos teatre, net ir Tremties metų metrašty dar jis buvo „rimtas“ rašytojas – paskelbė jame scenos vaizdų pynę „Sekminių vainiką“, daug sykių persiritusį per įvairias lietuvių scenas Vokietijoj ir Amerikoj.
Satyron ir humoran Ant. Gustaitis įsitraukė tik tada, kai mes pradėjom rengti tremtiniškus literatūros vakarus. Bernardo, Pulgio ir mano akyse gimė nauja mūsų humoristikos žvaigždė! Visi mes greitai sugebėjom pastebėti, kad Antanas Gustaitis surado save, surado savo kūrybinį kelią. Tačiau turėjom nemaža vargo ir kalbų, kol jį įtikinom, kad jo satyriniai ir humoristiniai eilėraščiai geri, kad jie yra neabejotinos meninės vertybės. Pesimizmo ir nepasitikėjimo prislėgtą Antaną Pulgis kartais griebdavo už krūtų ir supurtydavo, o gal kada nors buvo ir batą nusimovęs jam atkrėsti...
Kūrybinės kančios, kūrybinio skrupulingumo ir sąžiningumo Antanas ir dabar nėra praradęs – vis dar jis aimanuoja, kad jo eilėraščiai nėra pakankamai išbaigti ir išdailinti. Tokis subtilus santykis su savo darbu, aišku, yra didelė dorybė, tik bėda, kad Gustaitis ne vienu atveju ima ir perveržia būgno uždangalą. Suprantama, tada atsiliepia nebe tie tonai, ir kalba su juo pasidaro gana liūdna.
Tuo tarpu daugumas jo eilėraščių yra talentingo auksakalio darbai. Nesiryždamas čia daryti vieno ar kito bičiulio kūrybos pjūvio, aš tik noriu priminti itin puikų ir išliekantį eilėraštį, kurį jis taip „elegiškai“ baigia:
Ir jei tėvynė vėl kada mane pamiltų,
Sugrįšiu Garliavon maiše salietros miltų.
Ten pabarstys manim rugelį ar tabaką
Ir rudenį supils į samagono baką,
Ir laisvės metai grįš, apsukę didį ratą, –
Ak, ir nugers mane į jūs visų sveikatą...
Ir štai pora posmų diskretaus ir „slapto“ eilėraščio, kurį Ant. Gustaitis, kaip dediką, įrašė vienai damai į „Anapus teisybės“ rinkinį. Kas nors kiek jį pažįsta, gal neabejos, kad to eilėraščio Antanas niekad viešumon nerodys. Aš netyčia jį aptikau ir, man regis, nebūsiu mirtinai nukautas, jei nors dvi strofas tos gustaitinės erotikos paskelbsiu:
Kaip vasaros naktys jos ilgesio akys,
Kaip vasaros dienos – širdies šilima,
Tai kaipgi tikėti, nors Dievas būt sakęs,
Kad šiandien ruduo ar žiema.
Tai kaipgi tikėti, kad vasara baigės,
Kad baigės ir grieko ir meilės daina,
Tai kaipgi tikėti, kad krinta jau snaigės
Ir bąla plaukų garbana.
Nėra ko įrodinėti, pastato architektūra stipri ir įdomi. Ir gal smarkiai neapsiriksiu pranašaudamas, kad neatsiras daug moterų, kurios tokių posmų atsisakytų...
***
Poetas Antanas Gustaitis yra aistringas nuodėmės mėgėjas! Ką nors pamatęs pro kaimynės ar kaimyno langą, ką nors iš tolo išgirdęs, ką nors sutikęs savo bičiulių ar savo visuomenės silpnybėse – jis viską krauna ant savo plačių pečių. Galėtum net sakyti, kad jis yra per amžius vis į kitą asmenį persikūnijantis šykštuolis, veidmainys ir Don Žuanas...
Ir jis pats taria, kad daugumas jo satyrinių ir humoristinių eilėraščių yra ašutiniai, kildinami iš žodžio Aš. Tie ašutai yra kandūs, jie ir negali būti nekandūs, bet pilni elegancijos ir šmaikštaus karikatūros meno. Skaitai ar klausai – ir tiki, kad kitų nusidėjėlių pasauly beveik nėra, tik vienas Ant. Gustaitis nepajėgia išbristi iš didelių ir pragarą pelnančių nuodėmių! Berods, tuose „ašutuose“ ir slypi paslaptis, kad žmonės tautiečiai Ant. Gustaitį pamėgo, kad jų daugumas nevengia su juo susitikti ir net petys petin atsiremti, nesgi jis „nusavino“ daugelį artimo silpnybių, už daugelį pats vienas ryžosi būti juokingas ir nuodėmingas...
***
Gal truputį geriau aš pažįstu tik tris poeto Ant. Gustaičio pavidalus – tą, kuris kasdieniniam gyvenime gana dažnai būna apsiblausęs ir kalba apie mirtį, tą, kuris draugų tarpe mėgsta linksmintis ir siautėti, tą, kuris, įžengęs į sceną, persikūnija į aktoriaus pašaukimą. Visi tie pavidalai originalūs ir įdomūs, pirmasis kartais net nuobodokas, bet čia tik pluoštelis „naujienų“ apie tai, koks yra Ant. Gustaitis savo humoro ir satyrų skaitytojas.
Pasirengimas tam „žodžio sakymui“ visada būna rimtas ir pedantiškas. Antanas nemėgsta skaityti senesnių savo kūrinių, nors, tikriausia, daugumas klausytojų tų jo darbų neatsimena. Kai ruošiasi keliauti naujon literatūrinėn išvykon (tokių ir dabar jam pasitaiko keletas per metus) – jis savo darbo kambary žibina lempą iki vidurnakčio, rašo naujus eilėraščius ir juos pats vienas repetuoja. Tokiu metu jis opus, paslaptingas ir nelabai mėgsta, jei kas svetimas į duris beldžia. Bet kai ateina išvykimo diena – jo veide atsiranda viltingų šypsenų, jis kalba gudriom užuominom, geros nuotaikos sparnai akivaizdžiai pradeda plazdėti...
Žengimas į sceną – kita apeigų virtinė. Ir kasdieniniam gyvenime Ant. Gustaitis mėgsta elegantišką ir gerą drabužį, visada švariai ir tvarkingai išlaikomą. Prieš „atnašavimą scenoj“ jis niekad nepamiršta savęs apžvelgti, sagų patikrinti, didelėm šukom perbraukti stambius, tankius ir garbanotus plaukus, kurie šiuo metu paausėliuose jau pradeda balti. Po to, lyg kokių burtažolių vaistą, sutaiso retai regimą šypseną ir pakumpt, pakumpt pasirodo klausytojų akivaizdoj. Tie, dar jam žodžio netarus, pradeda spurdėti ir juoktis, o jis papurto gauruotą galvą, vėl plaukus pataiso ir, vieną akį šelmiškai primerkęs, salėj apžvelgia savo drauges, draugus ir priešus. Tada ištraukia iš kišenės pluoštą popierių ir pradeda skaityti.
Akinių iki šiol Ant. Gustaitis vengia, lyg slogos, matyt, bijodamas, kad neatrodytų senyvas ir per daug rimtas, tai rankraščius persirašo gerokai pastambintom raidėm, nesgi prastokam apšvietime gali ir savoj girioj paklysti. Jo balsas, nors truputį kimus (gal nuo stipraus indėniškų žolių vartojimo), tikrumoj yra vyriškas ir tvirtas, baritoninio atspalvio. Skaitydamas šiek tiek pakelia vieną ar kitą ranką, pakraipo ar palinguoja galva, ypač gerai dirba veido raumenim, bet kitokių judesių ir vaidinimų „vengia“ – jo skaitymą turi apipavidalinti tai, kas atkyla iš vidaus.
Poeto Ant. Gustaičio vidus yra tikrai spalvingas. Savo poeziją, žinoma, jis rečituoja, kaip autorius, jo skaitymas faktiškai yra autoriaus skaitymas, bet ne išpuoselėta ir išieškota aktoriaus deklamacija. Tačiau dailiojo skaitymo, vaidybos, aktoriaus darbo pradų yra apstu Ant. Gustaičio rečitavime. Jis gyvai pabrėžia atskirų eilėraščių nuotaikas, žaidžia eilėraščio melodijos ir ritmo slinktim, lanksčiai moduliuoja balsą, virpa visu savo vidumi.
Teko girdėti ir kitus, bandančius Ant. Gustaičio satyras skaityti, bet tai jau buvo kito pobūdžio menas. Poezijos deklamavimas aplamai yra subtilus ir labai nelengvai įsisavinamas amatas, daug autorių ir aktorių nepajėgia jo nugalėti, bet Ant. Gustaitis yra išimtis – kai išeina scenon, jis žino, kaip reikia veikti. Ir bent šiuo metu, berods, jis yra pats geriausias savo kūrybos interpretatorius.
***
Prieš porą metų, Antaninių proga, Ant. Gustaičiui sudėjau tokias eiles:
Praganėm spiečių metų, kaip vištų būrį,
O kas pasakė mums, kad valioj žirgas neskraidys?
Nors velnias nuodo trišake pažandėn Tau įdūrė –
Jei ne iš vakaro, tai rytą dar giedos gaidys.
Narsus gaidys, ne taip kokia palaikė kirka,
Jo gerkle kaimynystėj džiaugias seniai ir vaikai.
Giesmės galia tikėdama, tą gaidį Alė Tau nupirko –
Ir tai nėra menkai menki juokai...
Rodos, nedaug laiko nubėgo, o aš jau nebeprisimenu, nei koks buvo tas gaidys, nei kaip jis giedojo. Tebėra atminty gyva tik „nogla“ negalia, kuri tuo metu buvo įsimetusi į Antano pasmakrę. Tai kam čia reikėjo tas eiles rodyti? Niekam daugiau, tik kad nors truputį atsiskleistų mūsų tarpusavio santykių šilima, nors menkas kraštelis jos intymumo.
Netrukus sukaks dešimt metų, kai Bostone su Gustaičiais gyvenam po tuo pačiu stogu. Aišku, tokioj artumoj visko atsitinka, ir to visko čia neišpasakosi. Jei ryžomės „pastoviau“ (kas šiame gyvenime yra pastovu?) drauge pasigyventi, tai, matyt, ravų tarpusavėj neiškasėm.
Tačiau Antanas, kai jį apima koks tūžmas, sako, kad aš esąs kenkėjas, pridarąs jam eibes blėdžių, pridarąs tų blėdžių šen ir ten, bet ypač dailiuose salonuose ir dailių moterų akivaizdoj... Ir tą savo tūžmą jis lieja tiesiai man į akis, o kartais ir už akių. Galimas dalykas, toks ir esu, nesgi sunkiausias triūsas tai save patį pažinti...
***
Bet argi tie pasmerkimai galėtų būti neperlaužiama tiesa? Pastaruoju metu su Ant. Gustaičiu taip dažnai drauge nekeliaujam, kaip anksčiau keliaudavom. Retelesnė proga pasitaikė, kai dar neseniai abu skridom į Chicagą – jis vienam, o aš kitam vakare savo eilių skaityti. Kelionėj atgal, kai mūsų astrodžetas buvo pakilęs į bauginantį 30.000 pėdų aukštį, mudu šnekučiavomės ir dalinomės išgyvenimais, patirtais tame didžiajame šio krašto kaime – Chicagoj. Porą ar trejetą kartų pro mudu praėjo daili ir patraukli stiuardesė, lyg norėdama nugirsti, apie ką mudu kalbam. Paskui ji prie mudviejų sustojo, paklausė, ar mes ne vokiečiai, o tuoj ir atsisėdo, nes greta Gustaičio buvo tuščia sėdynė. Aš pamačiau stamboką deimantą ant jos pirštuko ir jaunai sužadėtinei ištariau pasveikinimą. Tuo tarpu Ant. Gustaitis elegantiškai pakėlė jos ranką, visų pirma pabučiavo tą deimantą, o po to kiekvieną merginos pirštelį atskirai...
Įvykis viešas, atsitikęs aukštoj padangėj, gal nieku neypatingas, betgi byla tuo nesibaigė. Kai lėktuvas laimingai nutūpė Bostone, trys stiuardesės stovėjo prie durų ir atsisveikino keleivius. Mūsų pažįstama, mudu pamačiusi, žaviai nusišypsojo ir man pirmam o f i c i a l i a i tarė:
– Good-bye, Sir!
O, praleisdama pro šalį Gustaitį, užgiedojo:
– Bye-bye, Darling!
Aš gi pirmas deimantą pamačiau, pirmas sveikinimą surezgiau, o kas garbę ir laimę pasigrobė? Tad kuris iš mudviejų yra kenkėjas ir blėdininkas, aš nesiimu spręsti, tegu tą padaro Ant. Gustaitis...
***
Vėlybas vakaras, beveik vidurnaktis, žinoma, ne visoj mūsų žemėj, tik čia, Amerikoj. Anoj pusėj sienos, kuri skiria du darbo kambarius, jau niekas nekrabžda, mano kaimynas ir bendrakeleivis jau ilsisi kartu su savo Penelope. O aš jį regiu: štai, jis eina Bostono gatve – tiesus, elegantus, neapsiriktum tardamas, jog tai yra banko ar stambios prekybinės įmonės direktorius. Tik jo nuotaika nekelia optimizmo – gal nepasisekė už numatytą kainą parduoti prekių, kurias į Bostono uostą atplukdė keli laivai...
Regiu jį vienur ir kitur, bet žvilgsnis ilgiausiai užtrunka ties poetu satyriku ir humoristu, kurio žvaigždė yra tokia šviesi ir akinančiai žavinga...
Ištraukos iš knygos „Trečioji pradalgė“.
Londonas, 1966.
