Neseniai bičiulių būryje kalbėjomės apie iš gyvenimo išėjusį poetą Stasį Stacevičių. Tai buvo menko kūno sudėjimo (vaikystėje, matyt, daug vargo ir skurdo patyręs) žmogus su stipriu poetiniu užtaisu. Stebėtinai atrodė ta disproporcija tarp kūno menkumo ir kūrybinės dvasios stiprybės. Tik gaila, kad jo kūrybą trupino ir gyvenimą trumpino jau negrįžtamai įsisenėję ydingi įpročiai... Čia pat prisiminėm kitą smulkutį, liesutį menininką – skulptorių Stasį Kuzmą, praėjusią vasarą gražiai išlydėtą Anapilin. Menko sudėjimo išorinis apvalkalas saugojo galingą kūrybinę dvasią. Tai buvo, kaip reta, savo vidine energija ir kūrybine galia harmoninga asmenybė. Stasys Kuzma įeis į lietuvių meno istoriją kaip dvasios milžinas. Tik harmoningos sielos kūrėjas gali sukurti meną, kuris yra pakrautas teigiama energija.
Deja, XXI amžiaus meno kūrėjai didžiuojasi, kad jų kūryba yra pripildyta neigiamos energijos, t.y. gyvenimo reiškinių neigimo, įsivaizduojant, kad pasaulį pagerinti galima pavaizduojant būtent blogį, kurį esą turėtų nugalėti gėris. Bent jau taip turėtų atrodyti jų moralas. Tą nuolatinę gėrio ir blogio kovą taikliai nusakė amžinasis kovotojas F. Dostojevskis: žmogaus siela – tai mūšio laukas, kur Šėtonas su Dievu kovoja. Kas laimi? Harmonija, kuriai atstovauja Dievas, ar disharmonija, kurią puoselėja Šėtonas?
*
 |
| Domicėlė Tarabildienė. Portretas |
Vilniaus paveikslų galerijoje visą šių metų sausio mėnesį veikė retrospektyvinė žymiosios XX amžiaus dailininkės Domicelės Tarabildienės paroda „Kūrybos versmės“, skirta jos gimimo 100-mečiui paminėti. Parodoje, rūpestingai eksponuotoje dailininkės jauniausio sūnaus Rimto Tarabildos, atsispindėjo, kaip tos versmės tryško gausiu kūrybiniu polėkiu daugiau kaip penkis dešimtmečius iki pat menininkės mirties 1985 metais. Jos kūryba aprėpė laikotarpį abipus Antrojo pasaulinio karo – nuo studijų laikų Kauno meno mokykloje (1932–1935 m.) ir Paryžiuje iki turiningo kūrybinio gyvenimo Vilniuje, mieste, kur dailininkė kūrė iki paskutinio atodūsio. Šiai XX a. kūrėjai teko gyventi ir išgyventi permainingus Lietuvos gyvenimo tarpsnius: nuo nepriklausomos Lietuvos XX a. ketvirtojo dešimtmečio kultūrinio suklestėjimo visose kultūros ir meno srityse iki sovietmečio grimasų, kai socialistinis realizmas, vaizdžiai sakant, sukiojo rankas daugeliui talentingų kūrėjų.
Okupacijų sudraskytame pokario Lietuvos laike Domicelė Tarabildienė išlaikė stebėtiną harmoniją su savimi ir aplinka, ši harmonija labiausiai atsispindėjo jos kūryboje, gausioje dailės žanrais, darbų atlikimo technika ir meno kūrinių siužetais. Iš D. Tarabildienės kūrinių dvelkė harmoninga visuma ir ramuma, kuri, matyt, buvo menininkės kūrybinio, o gal ir viso, gyvenimo credo. Nes dar ankstyvojo periodo kūriniuose pasižyminčiuose ekspresija, beje, fotografikos bandymuose (tai buvo novatoriška to meto lietuviškame mene) galima pasigėrėti harmoninga jauno kūno plastika, kai jauna menininkė parodė, koks nuostabus yra estetizuotas mergaitės grožis. Ciklo „Niu“ autoaktai, „Nosis“ mėnuliui“, “Žvaigždė“ (1931–1932) ir kiti moksleivės Domicelės foto kūrybos bandymai liudijo jaunuolės estetinę nuovoką ir savotišką drąsą. Ir tik po kelių dešimtmečių nuogo moters kūno estetiką apgynė Rimantas Dichavičius savo cikluose „Žiedai tarp žiedų“.
Parodoje „Kūrybos versmės“ (ir ją lydinčiame kūrybos kataloge) buvo galima pamatyti keletą Domicelės Tarabildienės autoportretų, tapytų pirmaisiais pokario metais (prieškarinės fotografikos bandymus irgi galima laikyti autoportretais), tarsi įtvirtinant savo asmenybę permainingame ir tragiškame laike. Autoportretuose į akis krinta dailininkės pasirinkta vaizdavimo forma – kūnas pasuktas pusiau profiliu, o akys veide įkypai atgręžtos į žiūrovą. Tokia akių poza žvilgsnį daro skvarbų, ryžtingą ir... paslaptingą. Kone vaikiškas, naivus liaunos moters veidas, apjuostas lygiai sušukuotų plaukų vainiku (standžiai supinta kasa),o iš akių spinduliuoja vidinė tvirtybė, ryžtas ir giluminė šviesa. D. Tarabildienei nebuvo lengva išsilaikyti anuometinio (sovietinio) absurdiško gyvenimo teatre ir pelnyti pripažinimą parodomis, premijomis, vardais... Savo talentu ji mokėjo prisitaikyti prie režimo diktuojamų „kanonų“. Kaip ir Stasys Krasauskas ar Sofija Veiverytė... Ji privalėjo turėti tvirtą valią ir išmintingą laikyseną, nes buvo atsakinga ir už gausią savo šeimą. Be to, Tarabildienė buvo nepaprastai darbšti: vienu metu iliustravo knygas, kūrė estampus, darė monotipijas... Pelnytai laikoma lietuvių grafikos karaliene, kuri sugebėjo susikurti individualų braižą, gabiai derindama liaudies meno bei tautinės tradicinės lietuvių menininkų raižybos ir santūraus modernizmo bruožus. Jai pagelbėjo ir veržlus, bet ne dramatiškas charakteris, padėjęs išvengti psichologinių vidinių lūžių.
D. Tarabildienė mėgo portreto žanrą. Ji portretavo savo tėvus (psichologiškai itin gilus tėvo portretas), vaikus (skulptūra „Pirmieji žingsniai“ paliudija, kokia stipri būtų buvusi psichologinio skulptūrinio portreto meistrė, jeigu būtų tęsusi tai, ko mokėsi Kauno meno mokykloje ir vėliau Paryžiaus aukštojoje meno mokykloje, t.y. skulptūros meno), sukūrė lino raižinių ciklą „Lietuvos moterys“.
Ir vis dėlto pagrindiniai vietiniai ir tarptautiniai laurai jai teko dar jaunystėje, tebesimokant Kauno meno mokykloje ir tobulinantis Paryžiaus aukštojoje dekoratyvinio meno mokykloje. Jau mokydamasi Kauno meno mokykloje (studijavo skulptūrą pas J. Zikarą) ji iliustravo keletą knygelių vaikams, 1933 m. laimėjo pašto ženklų konkurse S. Dariui ir S. Girėnui atminti, pagal jos projektą buvo išleisti ženklai su lakūnų portretais. 1937 metais pasaulinėje parodoje Paryžiuje už iliustracijas Kazio Binkio knygelei „Jonas pas čigonus“ Tarabildienė buvo apdovanota aukso medaliu, o už etnografinę lėlių kompoziciją „Vestuvės“ gavo garbės diplomą. 1938 metais ta pati kompozicija laimėjo medalį Tarptautinėje dailiųjų amatų parodoje Berlyne.
Taigi sėkmė šypsojosi Domicelei Tarabildienei nuo pat jaunystės. Tarptautiniai apdovanojimai paskatino prieškarinės Lietuvos švietimo ministeriją skirti Domicelei stipendiją, kad galėtų tobulintis skulptūros srityje Paryžiaus aukštojoje dekoratyvinio meno mokykloje. Skulptūrų kūrimas buvo gana prabangus užsiėmimas, tam Tarabildienė, kaimo amatininko vaikas, neturėjo lėšų, tad buvo priversta rinktis tai, kas nereikalavo didelių išlaidų medžiagoms. Knygų iliustravimas ir apipavidalinimas jai suteikė galimybes ne tik duonai užsidirbti, bet ir pelnyti vis augantį pripažinimą.
Ankstyvosios Domicelės Tarabildienės knygų iliustracijos žavi piešinio ir kompozicijos laisvumu. Išraiškingi žalsvoje mėnesienoje šokančių kiškių siluetai Kazio Binkio knygelėje „Kiškių sukilimas“ (1937m.), nutapyti tempera (juodas tušas ir subtilūs teptuko judesiai piešinyje suteikė kiškių figūrėlėms neįtikėtinos ekspresijos) kelia pasigėrėjimą ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Kiškio, šiek tiek komiškos, judrios „personos“, laikysena, perteikianti gyvenimo džiaugsmą, lydi ne vieną tuometinę D. Tarabildienės iliustruotą knygelę vaikams. Pavyzdžiui, Danutės Čiurlionytės knygelės „Kiškis piškis baltasis bajoras“ (1940 m.) iliustracijos atliktos irgi tempera, čia jau juodame fone juda baltos gyvybingų ir išraiškingų kiškių figūros.
Klasika tapo iliustracijos Petro Cvirkos knygai –„Cukriniai avinėliai“, atliktos gratažo technika (šią raižybos manierą, taip pat guašą ir tušą dailininkė mėgo panaudoti ne vienoje knygoje ir vėliau). „Cukriniai avinėliai“ buvo dviejų talentingų kūrėjų – rašytojo ir dailininkės – dovana vaikams, harmoninga gamtos, gyvulėlių ir mažo žmogaus sugyvenimo apoteozė, išreikšta tobulai sukomponuotomis iliustracijomis. Vėlesniais metais iliustruotose knygose, taip pat skirtose vaikams, raižybos maniera dramatiškėja, dekoratyvėja, atsiranda neramių tirštų teptuko potėpių.
D. Tarabildienė per savo kūrybinį gyvenimą iliustravo apie 200 knygų, iš kurių paskutinė, jau po dailininkės mirties 1986 metais išleista, buvo Norberto Vėliaus sudaryta lietuvių etiologinių sakmių knyga „Kaip atsirado Žemė“. Ją dailininkė iliustravo savo pamėgta monotipijos technika, kuria sukurta bene daugiausia jos darbų. Tai paskutinysis Domicelės Tarabildienės kūrybos etapas – darbai, datuoti 1985 metais. Ir bene brandžiausias filosofine, humaniškąja ir meninės išraiškos taupumo prasme. Tai tarsi viso turiningo dailės kūrybinio gyvenimo balansas, kai apmąstoma gyvenimo prasmė, nueitas ilgas, politiniais ir asmeniniais išgyvenimais grįstas kelias, kai kūryba minimalizuojama į egzistencines prasmes.
Kūrėjų duetas – Norbertas Vėlius ir Domicelė Tarabildienė – dviejų kartų menininkai dar sovietmečiu (1985 metai) atidavė savo patriotinę duoklę Lietuvai, nebodami oficialiosios kritikos, kuri pamažu jau ėmė atleisti ideologinius varžtus.
Iliustracijos N. Vėliaus knygai buvo Domicelės Tarabildienės gulbės giesmė. Jos tarsi įprasmino nepaprastai turtingą, įspūdingą dailininkė kūrinių sąrašą, suvedė jos kūrybinio gyvenimo balansą. Nuo žaismingų kiškių menininkės jaunystės metais sukurtose vaikiškų knygų iliustracijose iki „Kanklininko“ ir „Kūrėjo“ etiologinėse sakmėse, pakylančiose į filosofines aukštumas – juodų ir baltų tonų sąskambiuose, primenančiuose vargonų muziką... Menininkė visuomet išliko savimi: ori, pasitikinti savo kūrybinėmis galiomis, nenuolanki režimo primestiems meno kanonams. Tapyba, kurią šalia jos mėgstamų portretų sudarė natiurmortai ir peizažai, estampai (lino raižiniai), knygų iliustracijos, monotipijos ir ankstyvoji fotografika paliudija vientisą harmoningą asmenybę, kurios neįveikė nei postalinistinė, nei chruščiovinė, nei brežnevinė sovietijos epocha. Artimieji ir bičiuliai dailininkę prisimena kaip tvirtą asmenybę, nesugniuždomą likimo smūgių (vyro ir dviejų sūnų mirtis). Visai kitos kartos dailininkė, dailėtyrininkė Irena Žemaitytė-Geniušienė teigia, kad „tas, kas kada nors sveikinosi su Domicele Tarabildiene, niekad nepamiršo jos ypač skvarbaus žvilgsnio ir tvirto, tiesiog valingo rankos paspaudimo“. O Domicelės marti Vija Tarabildienė patvirtina, kad „mažo ūgio, švelni ir iš pažiūros trapi moteris turėjo ypač stiprų charakterį“.
P. S. Labai gaila, kad parodoje „Domicelė Tarabildienė. Kūrybos versmės“, surengtoje Vilniaus paveikslų galerijoje, netilpo fotomenininkės Valerijos Dichavičienės fotografijų serija, skirta Tarabildienei. Fotografijose, darytose įvairiais dailininkės gyvenimo tarpsniais, kaip tik ir atsispindi Domicelės Tarabildienės trapumas, kuklumas, o drauge ir valingas, nepalaužiamas charakteris, kuris idealiai harmonizuoja su kuklia menininkės išorine išvaizda.
