 |
Jis rašo poemas tiems, kurie jau sulaukė keturiasdešimties – „Vidurio amžiaus poemos, nuo 40 iki 88“ („Poems of the Middle, 40 to 88”), režisuoja kūrybinės dokumentikos ir vaidybines juostas, dažniausiai pats jas filmuoja ir prodiusuoja. Šiuolaikinį prancūzų kiną vertina skeptiškai, o paviršutiniškumą lygina su totalitarizmu. Išgarsėjo 2001 metais, kai Venecijos kino festivalyje vaidybinis filmas „Dvelksmas“ buvo apdovanotas FIPRESCI prizu. Drama „Tvano belaukiant“ 2004-aisiais buvo pristatyta Kanų kino festivalyje. Naujausi režisieriaus filmai – „Likęs pasaulis“ (2011) ir „Vilko turtai“ (2012)keliauja po visą pasaulį, įskaitant ir Vilnių.Nepaisant garbės ir laurų, Damienas Odoulis kaip buvo, taip ir liko „enfant-terrible“– kartais stačiokiškai atviras, bet visada – nuoširdus.
Esate poetas, tapęs režisieriumi. Įdomu, kas paskatino imti kamerą į rankas ir reikšti mintis vaizdų, o ne verbaline kalba?
Taip, rašau eiles, tačiau nuo pat jaunumės domiuosi fotografija bei teatru. O kinas ir yra šių dviejų menų sintezė, bent jau daugelyje filmų galima atsekti šį ryšį. Manau, jog kaip poetas spėsiu pasireikšti ir senatvėje, o dabar man įdomesnė ta energija, kurią galima užfiksuoti juostoje ar pamatyti kino filmuose.
Ir ši energija neatsiranda iš niekur – pristatydamas filmus neslepiate, jog pasakojate itin asmeniškas istorijas. Vis dėlto reikia drąsos viešai pripažinti ir išpažinti tam tikrus dalykus, tegul ir praeityje įvykusius, o kita vertus, sakoma, kad tik taip galima išsilaisvinti, tiesa?
Toks pasakojimo būdas artimas poetinei kalbai, nes eilėraštis gali būti pavykęs tik tada, jei jis paremtas asmeniniais autoriaus išgyvenimais. Tai, kas giliai paliečia širdį – skaudina ar suteikia džiaugsmo, atliepia ir kitų žmonių emocijas. Galime susitapatinti su tam tikrais veikėjais ar situacijomis, nes kalbama apie jautrius, trapius dalykus. Kita vertus, jei režisierius kuria grynai autobiografinius filmus, – jau nebe kas. Toks savo gyvenimo paviešinimas kvepia egoizmu ir pernelyg dideliu susireikšminimu. Turi būti kažkas subtiliau, tai yra, ne mano ar kažkieno kito perpasakotas asmeninis gyvenimas, bet tam tikri įvykiai, kurie vienaip ar kitaip paveikė mąstymą, elgesį, jausmus ar santykius su kitais žmonėmis.
Todėl dažnai pasitelkiate stambius personažų planus, kai fiksuojamos jų būsenos, emocijos?
Filmuojant stambiu planu galima bent trumpą akimirką užčiuopti žmogaus sielą, užfiksuoti tai, kas dažniausiai lieka nematoma. Tačiau taip atsitinka nepaprastai retai ir, aišku, nepriklausomai nuo stambių planų skaičiaus. Manau, tokie kino kūrėjai kaip Andrejus Tarkovskis, Carlas TheodorasDreyeris, Kenji Mizoguchi sugebėjo perteikti sielos virpesius. Bet galbūt tik jie.
Juk gerokai paprasčiau papasakoti sukrečiamą istoriją ir... nuslysti paviršiumi.
Taip, čia slypi liūdnoji mūsų pasaulio pusė. Bet galima ir netgi reikia tam priešintis. Todėl mano darbas yra ir poetiškas, ir politiškas. Nepakenčiu nei paviršutiniškumo, nei brangiai parduodamų pigių niekalų, tad renkuosi rezistenciją. Paviršutiniškumas šiandien tolygus totalitarizmui, nes skatina ne mąstyti, o tiesiog priimti iš šalies primetamą ideologiją.
Bet ar toks požiūris nelemia tam tikros autsaiderio pozicijos, kai tenka tenkintis nedideliu biudžetu ir tampa sudėtingiau pasiekti žiūrovus?
Paminėjote didelę problemą, nes labai paprasta likti paraštėse, užsisklęsti vadinamojo autsaiderio pozicijoje ir kurti visiškai nepriklausomą kiną, tikintis, kad jis galbūt pasieks keletą sinefilų. Kitu atveju, jei nori, kad padarytas darbas būtų visų matomas, turi parduoti sielą velniui ir filmuoti visokį šlamštą. Sudėtingiausia išlaviruoti, surasti tarpinį kelią, kad galėtum kurti tai, ką nori, ką diktuoja intuicija ir pasiektum auditoriją.
Jūsų filmas „Dvelksmas“ 2001 metais buvo apdovanotas Venecijos kino festivalyje FIPRESCI prizu. Galbūt žymūs kino festivaliai ir juose suteikiami titulai yra tas savotiškas filmo kokybės garantas, kuris autoriui leidžia kurti toliau?
Iš tiesų kino festivaliai egzistuoja kaip viena paskutinių erdvių, kur režisieriai dar gali pasireikšti, tačiau ir ši erdvė keičiasi. Festivaliai tampa vis panašesni į televizines muges, kur sukasi masinė produkcija ir vyksta pirkimai ir pardavimai. Nors, žinoma, būtent čia kitą kartą atrandami nauji kino kūrėjai ir, sėkmės atveju, jie gali tęsti pradėtus darbus.
Filme „Vilko turtai“ pagrindinis veikėjas dingta, palikęs mylimajai šūsnį vaizdo kasečių, kuriose užfiksuoti jo gyvenimo fragmentai, suskambantys kaip išpažintis. Filmas – poema, bet užrašyta kone slengu, tai yra nufilmuotas taip, tarsi kamerą laikytų pats herojus.
Filmavau nedidele buitine kamera – elgiausi kaip neprofesionalas, kaip amatininkas. Norėjau kuo labiau priartėti prie realybės, pagauti tikras, nesuvaidintas emocijas, tą „gyvą nervą“, kuris galbūt pulsuoja stichiškai. Todėl nusprendžiau panaudoti būtent tą „žalią“, nenugludintą ir kompoziciškai nesutvarkytą vaizdą, siekdamas, kad filmas būtų autentiškesnis, o kartu ir paveikesnis.
Jūs pats ir pasirodote filmo epizoduose, įkūnydamas dingusį personažą. Taip nutrinama riba tarp autoriaus ir jo kūrinio?
Reikėjo vyriško veido, turėjau parodyti, kad tame filme egzistuoja ne tik moteris, bet ir tas, kuris staiga dingo,ir kieno mįslę ji stengiasi įspėti. Kadangi filmavau ilgai ir tik laisvu laiku, tai nebuvo kitos išeities. Negalėjau dieną ir naktį su savimi tampyti kito aktoriaus.
Atskirus vaizdus susieja juos žiūrinti ir praradimą išgyvenanti moteris, kuri išsako ir tai, ką ji suvokė apie mylimą žmogų. Taigi, tekstas, jis atsirado kartu su vaizdu?
Taip, tekstas buvo kuriamas filmuojant. Iš pradžių filmavau spontaniškai, –tiesiog jutau poreikį rinkti vaizdus, o po to pagalvojau, kad iš visos turimos medžiagos galima sukurti filmą. Supratau, jog trūksta tik „mediumo“, tai yra, kad atsirastų ryšys su žiūrovu ir jis galėtų „perskaityti“ formuluojamą mintį, reikalingas moteriškas personažas (Marie-Eve Nadeau) ir, žinoma, tekstas, skambantis kaip vidinis monologas apie kitą.
Natūralistinius tikrovės atspindžius keičia kone siurrealistiški sapno vaizdiniai. Kodėl renkatės būtent tokią filmavimo manierą?
Negaliu išbraukti sapnų iš savo egzistencijos. Man jie yra svarbūs. Galima sakyti, jog gyvenu dvigubą gyvenimą, - vieną, įprastinį, dienos metu, o kitą patiriu savo sapnuose. Todėl ir filmuose atsispindi tiek asmeninė patirtis, tiek „sapniška“, kuri galbūt atrodo keista ar netikėta. Bet gi visi žmonės sapnuoja, tik gal kartais pamiršta apie tai.
Filmas „Likęs pasaulis“ yra truputėlį kitoks, nes čia akcentuojama šeimos drama, – trys seserys, jų tėvas, niekaip negebantys susikalbėti ir susitvarkyti su savo traumomis. Kyla nuolatiniai ir neišsprendžiami konfliktai prie pietų stalo, kai beveik visi rėkia, bet niekas nesiklauso. Nežinau, ar galima taip apibendrinti, bet viskas atrodo itin prancūziška...
Tiesa, „Likęs pasaulis“ artimesnis prancūzų kino klasikai ir savo forma skiriasi nuo filmo „Vilko turtai“. Tačiau jie pasirodė beveik vienu metu ir kartu sudaro savotišką diptichą, nes analizuoja tą pačią praradimo temą. Buvo įdomu naudoti skirtingas technikas ir kalbėti tarsi apie tą patį, tik kitokiu būdu. Nors filmą „Likęs pasaulis“ galima susieti su prancūzų kūrybos tradicija, tačiau iš esmės šiandieninis prancūziškas kinas manęs nedomina. Man artimesni, pavyzdžiui, Azijos kino kūrėjai.
Kodėl?
Jie nebijo rizikuoti, turi pakankamai drąsos. Tuo tarpu prancūzų režisieriai neieško naujų išraiškos formų, mažai eksperimentuoja. Žinoma, filmuoti klasikines istorijas nėra blogai, tačiau vis tiek galima bent pasistengti parodyti jas naujai arba savaip. Kitu atveju gaminami štampai, kurie tampa vienkartine pramonės produkcija. Tik Azijos kino kūrėjai dar sugeba atsispirti šiam suvienodėjimui.
O juk kadaise būtent Prancūzijoje susiformavo „naujoji banga“, išjudinusi kinematografą. Turbūt tai tapo istorija, kurią daugelis jau pamiršo?
Būtent. Akivaizdu ir labai gaila, kad kai kurie jauni kino kūrėjai, atrodo, visiškai nežino praeities, istorijos. Tuo tarpu, norint užsiimti bet kuria meno šaka, net jei esi tik pasirinktos srities amatininkas, turi išmanyti, kas buvo sukurta anksčiau. Antraip būsi pasmerktas suktis uždarame rate, kartoti klišes, nesuvokus esmės. Manau, kad režisierius turi išsaugoti sąsajas su savo gyvenamuoju laiku, neatsiriboti nuo realybės, tačiau kartu ir peržengti tam tikras ribas, sukuriant kai ką nauja.
Kalbėjosi Auksė Kancerevičiūtė