„Ten, kur kadaise ant septynių kalvų būta tiek grožio, dabar tėra sunykimas ir vienatvė. Nei būsto, nei namo, tik šen bei ten mielos ir šventos didžio pamaldumo bažnyčios. Kristaus karalystė įveikė šėtono imperiją“, – taip savo laiške 1581 metais Romą apibūdino jėzuitas Gregory Martinas.
Taip, Roma tuo metu tikrai nebepriminė to kadaise didingo miesto, vadinto viso pasaulio centru, vieta, į kurią veda visi keliai. Tačiau priešingai nei teigia G.Martinas, Roma nebuvo ir Gerosios Naujienos pergalės prieš nuodėmę simbolis. Kaip ir visi kiti pasaulio miestai, Roma buvo vieta, kurioje šventumas grūmėsi su nuodėme, skaistybė su ištvirkimu, kilnūs poelgiai su šlykščiausiomis šunybėmis, tiesa su melu.
Štai vietinis romietis Corrado Augias savo nuostabioje knygoje „Romos paslaptys“, leidžiančioje skaitytojui persikelti į skirtingų amžių Romos miestą ir prisiliesti prie to laiko įvykių, rašo, kad mieste išsijuosusios darbavosi 13 tūkst. prostitučių. Trumpai tariant, iš 100 Romoje, pačioje popiežiaus valstybės sostinėje, gyvenančių moterų net 18 vertėsi šiuo žeminamu amatu. Ant vieno iš Tiberio upę kertančių tiltų, šiandien žinomo Sant Angelo vardu, būdavo demonstruojamos nukirsdintų kalinių galvos ir pakartųjų kūnai. Mirties bausmės Romoje tikrai nebuvo retenybė, o pasmerktųjų prieš tai neretai laukdavo ir žiaurūs kankinimai.
Suliepsnodavo ir eretikams skirti laužai. 1600 metais Compo de Fiori aikštėje buvo sudegintas Giordano Bruno. Mieste klestėjo nusikalstamumas ir teigiama, kad save gerbiantys piliečiai sutemus paprasčiausiai vengdavo keliauti į miestą, kuris tuomet tapdavo įvairiausio plauko niekšų viešpatavimo vieta. Poetas Juvenalis viename savo kūrinių dar pirmojo ir antrojo amžių sandūroje rašė, kad tas, kuris išeina į naktinę Romą, išeina pasitikti savo mirties.
 |
| Michelangelo Merisi da Caravaggio (1571-1610) |
Kodėl prakalbau apie XVI amžiaus Romos panoramą, paklausite? Paprasčiausiai todėl, kad tuo metu šiame mieste gyveno vienas didžiausių visų laikų dailininkų Caravaggio. Beje, pats dailininkas buvo aktyvus naktinės Romos tamsiausių užkampių lankytojas, nevengęs ne pačią geriausią reputaciją turinčių žmonių draugijos ir konfliktų. Vienas tokių netgi baigėsi žmogžudyste. Konfliktas kilo dėl merginos vardu Magdalena Antognetti. Pastaroji pozavo keliems Caravaggio paveikslams, tarp kurių yra ir „Loreto Madona“. Kai kas netgi teigia, kad tarp šių jaunuolių buvo kai kas daugiau nei tik paprastas dailininko ir pozuotojos ryšys. Tai tik paaiškintų, kodėl Caravaggio taip įširdo, kai vienas jaunas teisininkas, norėjęs vesti M. Antognetti, tačiau taip ir neužkariavęs jos širdies, merginą įžeidė ne itin maloniais epitetais. Caravaggio, apsiginklavęs kirviu, nelaimėlio patykojo Navonos aikštėje. Akistata baigėsi teisininko mirtimi ir Caravaggio priverstiniu pabėgimu iš Romos.
Šv. Petro nukryžiavimas
Tačiau pakaks biografinių detalių. Šiame savo įraše norėčiau aptarti kelis šio puikaus dailininko darbus, kurie lankytojų akį Romos bažnyčiose džiugina ir šiandien. Nors Caravaggio gyvenimas ir buvo spalvingas bei kupinas pikantiškų (teigiama, kad, radęs prieglaudą Maltoje, jis netgi buvo tapęs Šv. Jono brolijos riteriu), tačiau išgarsėjo ir istorijoje jis visų pirma išliko savo kūriniais, tad jiems ir dera skirti visą dėmesį. Iš pradžių mano kelias veda į Santa Maria del Popolo bažnyčią, kurioje galima pamatyti Carvaggio darbus „Šv.Petro nukryžiavimas“ ir „Šv.Pauliaus atsivertimas pakeliui į Damaską“. Beje, pati Piazza del Popovo aikštė, kurioje stovi minėta bažnyčia, yra apipinta įvairiausiomis legendomis ir tikromis, tačiau šiurpiomis istorijomis.
 |
| Šv. Petro nukryžiavimas |
Pagal vieną iš legendų šioje aikštėje, po vienu ten augusiu riešutmedžiu, vaidendavosi imperatoriaus Nerono dvasia. Tad popiežiaus įsakymu medis buvo nukirstas ir toje vietoje iškilo bažnyčia, savo vardą, anot kai kurių šaltinių, gavusi dėl to, kad buvo statyta už liaudies suaukotus pinigus. Be to, Piazza del Popolo būdavo vykdomos mirties bausmės ir dar XIX amžiuje susirinkę smalsuoliai galėdavo stebėti, kaip myriop siunčiami įvairiausio plauko pasmerktieji – pradedant vagimis bei žudikais ir baigiant karbonarais, slaptos revoliucinės bendrijos nariais.
Žvelgiu į Caravaggio nutapytą „Šv. Petro nukryžiavimą“. Trys vyrai įsirėžę kelia kryžių, ant kurio prikaltas apaštalas. Paveikslas pribloškia savo žemiškumu. Šventasis čia nevaizduojamas su jam būdinga aureole, aplink nematyti ir angelų pulkų ar kitų šventiems paveikslams įprastų atributų. Šventasis irgi žmogus, jis nulipdytas iš to paties molio, savo kojomis jis mindo tą pačią žemę, tarsi byloja Caravaggio. Tiek šis, tiek kiti Carvaggio paveikslai kalba apie labai žemiškus dalykus – kančią, aistrą, senatvę, abejonę, nusivylimą, abejingumą, blogį. Pastarieji du itin pastebimi „Šv. Petro nukryžiavime“. Įdomu tai, kad dailininkas neatskleidžia nė vieno iš trijų mirtiną nuosprendį vykdančių vyrų veidų. Jie yra tarsi nuasmeninami. Maža to, jie yra tik instrumentai, aklai vykdantys aukštesnės žemiškos galios sukurptą nuosprendį. Jie – tik blogio sistemos sraigteliai. Apaštalo mirtis nė vienam iš egzekucijos vykdytojų didesnių emocijų nekelia, jie lieka abejingi šv. Petro kančiai, nes mirties bausmės atlikimas jiems tėra paprasčiausias darbas. Apaštalas minėtiems vyrams nėra joks autoritetas, joks šventasis, o tik, turint omenyje tų laikų krikščionių persekiojimų mastus, dar vienas myriop pasmerktas statistinis vienetas. Šie trys vyrai neturi kada užduoti sau klausimą, kas yra gera, o kas bloga, kas teisinga, o kas ne. Juk jie tik vykdytojai, tad ir klausinėti ne jiems, nes už juos sprendžia ciesorius, kuris yra ne tik pasaulietinis valdovas, tačiau ir gėrio bei blogio viešpats.
Be to, Caravaggio šiuo darbu provokuoja ir mus apsvarstyti klausimą, kaip elgtumės panašiose situacijose? Ar suvoktume viso daromo blogio mastą, o net jei ir suvoktume, ar nepristigtume drąsos tam pasipriešinti, o gal kaip ir šitie žmonės liktume tik klusnūs vykdytojai, tarnai, aptarnaujantys visą blogio sistemą? Juk kiek daug blogio pasaulyje pridarė žmonės, kurie paprasčiausiai užgniaužė savąjį sąžinės balsą, kurie lenkėsi turintiesiems laikiną galią ir, vykdydami jų nurodymus, skriaudė silpnuosius, labiausiai pažeidžiamus, parsidavinėjo galiai mainais už naudą ar tiesiog norėdami išgelbėti savo kailį. Taip, jie patys neinicijavo persekiojimų, žudynių, pogromų, visa tai padarė aukščiau už juos sėdintieji. Tačiau be šių beveidžių tarnų sistema juk nebūtų veikusi, tad būtent jie yra šios sistemos varomieji sraigtai ir degalai. Nekovoti su blogiu reiškia leisti jam viešpatauti, tarsi byloja šis Caravaggio paveikslas.
Šviesos ruoželis jame krenta tik ant šv. Petro veido. Jis vienintelis šioje situacijoje nepraranda savojo žmogiškumo. Senolis oriai pasitinka kančią, nors pakelta jo galva galbūt dar ir atspindi norą gyventi. Vis dėlto mirtis nėra jo pralaimėjimas, o, kad ir kaip drastiškai tai skambėtų, pergalė, nes apaštalas triumfuoja kančia ant kryžiaus ir nusižeminimu, kurį simbolizuoja nenoras būti nukryžiuotam taip kaip jo Viešpats, įkūnydamas savo lūpomis išpažintą Tiesą. Puikus pavyzdys mums, kurie dažnai skelbiame vieną, tačiau kaip tiek Šventojo Rašto fariziejai darome visai ką kitą.
Nors šv. Petras yra ir senyvas, tačiau kryžiui pakelti prireikia net trijų vyrų sutelktų pastangų. Regime vieno jų purvinus padus, įtemptus raumenis, nugarą užgulusį didžiulį svorį. Meistriško dailininko darbo dėka patys galime pajusti visą sunkią naštą. Ir tą akimirką šauna klausimas: kas labiau slegia šio žmogaus pečius – fizinė našta ar juos beužgriūvanti nuodėmė, su kuria teks galynėtis visą likusį gyvenimą? Tad galbūt ir purvini kryžių keliančiojo padai tėra simbolis, kuriuo Caravaggio tiesiog perteikia susitepimą nuodėme, trapią ir nuodėmingą žmogaus prigimtį?
Žirgas ir šv. Pauliaus pašaukimas
Akis ir mintis nuo „Šv.Petro nukryžiavimo“ atitraukia tik staiga užgesusi šviesa. Kadangi paveikslą nori pamatyti gausybė piligrimų ir turistų, bažnyčios prižiūrėtojai sugalvojo gana originalų būdą, kaip suvaldyti būtį meno mėgėjų. Prie paveikslo, kabančio vienoje iš koplyčių, lankytojai prileidžiami grupelėmis. Kadangi paveikslas skendi prieblandoje, kažkuris iš grupelės žmonių turi įmesti monetą į specialų aparatą, kuris čia pat įžiebia apšvietimą, atskleidžiantį visą Carvaggio paveikslų didybę. Šviesa dega kelias minutes, o jai užgesus, visa grupelė mandagiai išprašoma, kad šedevrus galėtų apžiūrėti ir kiti belaukiantieji eilėje. Tad, šv. Petrui vėl paskendus tamsoje, keliauju į eilės galą, nes dar liko neapžiūrėtas antras toje pačioje koplyčioje kabantis Caravaggio darbas „Šv. Pauliaus atsivertimas pakeliui į Damaską“.
 |
| Šv. Pauliaus atsivertimas |
Caravaggio paveiksle matome žemėn parpuolusį jauną vyrą, kuris dar visai neseniai pats persekiojo krikščionis. Regime jį kaip tik tuo metu, kai šis išgirsta žodžius: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Kelkis, eik į miestą; tenai tau bus pasakyta, ką turi daryti.“ Atsivertimo akimirka, momentas, kai parpuolusysis turi apsispręsti, ar toliau eiti savo senuoju keliu, kuris yra prieš tai minėtame Caravaggio paveiksle pavaizduotų trijų vyrų kelias būti beveidžiam blogio tarnui, ar atsiliepti į raginimą. Regime šalia šv. Pauliaus gulintį jo kardą – žemiškosios galios ir jo vykdytų persekiojimų simbolį. Regime, kad jo rankos jau krypsta ne kardo link, o aukštyn – Dievop. Visa tai byloja apie sieloje vykstančias drastiškas permainas, apie sąžinės nuskaidrėjimą.
Caravaggio puikiai atskleidžia, kad šv. Paulius yra parblokštas žemėn ne tik fiziškai, bet visų pirma dvasiškai. Šis parkritimas simbolizuoja ir jo nuopuolį į nuodėmę. Dabar jis girdi raginimą keltis, tačiau puikiai supranta, kad pats keltis yra nepajėgus – nuodėmė yra pernelyg jį sužalojusi. Pakilimui jam reikia Dievo pagalbos, todėl jo rankos ir kyla Dangaus link. Tad šis Caravaggio paveikslas yra ne tik vieno šventojo gyvenimo iliustracija, tačiau kartu ir paskatinimas kiekvienam iš mūsų susimąstyti apie savo nuodėmingumą, apie savo menkumą, dažnai maskuojamą po įvairiausiomis puikybės kaukėmis. Juk kartais nutinka taip, kad jaučiamės gyvenimo parblokšti, atsidūrę kažkur paraštėje, išklydę iš kelio. Bandome keltis patys arba laukiame, kad kažkas mus pakeltų, dažnai dairomės aplinkui, tačiau taip ir nerandame, kas užpildytų sieloje atsivėrusią tuštumą, numalšintų dvasinį troškulį, galų gale nuramintų perštinčią sielą, supančiotą nuodėmės.
Šv. Pauliaus istorija byloja, kad tokioje situacijoje svarbiausia pakelti rankas aukštyn, ir tuomet kiekvienam iš mūsų bus ištarta: „Kelkis“. Dievo meilė ir beribis gailestingumas gydo mūsų sielos žaizdas ir atleidžia nuodėmes, tačiau tik tada, kai atsiveriame tai meilei.
Be to, Caravaggio paveikslas „Šv. Pauliaus atsivertimas pakeliui į Damaską“ padeda kitoje šviesoje suvokti ir šv. Pranciškaus maldą, kurioje šis visus Dievo kūrinius vadina savo broliais ir sesėmis. Savo maldoje šv. Pranciškus dėkoja Viešpačiui už seseris Saulę ir Ugnį, brolius Mėnulį ir Vėją. Šventajam nėra nieko nereikšmingo, nieko, kas būtų žemėje atsiradę veltui, kas nebūtų reikšminga Viešpaties dovana mums. Lygiai taip pat nieko nereikalingo nėra ir Caravaggio paveiksle, kuriame regime šviesos nuostabiai apšviestą dailų žirgą, okupuojantį paveikslo centrą. Tai tarsi pripažinimas, kad Dievo planuose visi kūriniai yra svarbūs, visi jie turi jiems numatytą ir tik mums plika akimi neįžvelgiamą pašaukimą ir vaidmenį dieviškame scenarijuje. Tad ir šis žirgas atliko savo reikšmingą vaidmenį Sauliaus iš Tarso atsivertimo istorijoje ir jo virsme iš krikščionių persekiotojo į apaštalą Paulių, kuris galiausiai pats padėjo galvą skleisdamas Gerąją Naujieną.
Mokesčių rinkėjo pašaukimas
Tačiau šviesa užgęsta ir antrą sykį šįkart tamsoje paskandindama Dievo pagalbos ištiestomis rankomis maldaujantį šv. Paulių ir ištikimai jam tarnavusį žirgą. Metas atsisveikinti su šiais šedevrais ir keliauti į Šv. Liudviko prancūzų bažnyčią, kurioje galima pasidžiaugti dar keliais Caravaggio darbais, šįkart skirtais apaštalui Matui. Keliaujant jos link iš galvos nedingsta minėtoji šv. Pranciškaus malda, giesmė ir pašlovinimas Dievo kūrinijai. O ypač į atmintį įsirėžia žodžiai, kuriais dėkojama už seserį kūniškąją Mirtį. „Vargas tiems, kurie mirs su sunkia nuodėme! Palaima tiems, kuriuos ji ras su Tavo švenčiausia valia, – antroji mirtis jiems nebegresia“, – kalba šv. Pranciškus maldoje.
Caravaggio paveikslai kalba būtent apie tai: apie mus sutepančią ir prislegiančią nuodėmę, apie atgailą, nusižeminimą, galinčius mus iš tos nuodėmės išvaduoti, kol dar neužklupo kūniškoji mirtis. Juk šv. Petras savo mirtį pasitinka oriai ir ramiai tik todėl, kad, kaip šv. Pranciškus skelbia savo maldoje, apaštalas, prisiėmęs savo kryžių, yra vienoje barikadų pusėje su Viešpaties valia.
Kalba Caravaggio paveikslai ir apie Dievo pašaukimą, kurį esame laisvi priimti arba atmesti. Šv. Liudviko prancūzų bažnyčioje regime dailininko nutapytą „Šv. Mato pašaukimą“, kuris bent jau man yra tarsi himnas individo laisvei ir kartu iš to kylančiai atsakomybei teisingai apsispręsti. Caravaggio panardina mus į tikrą žmogišką dramą. Paveiksle regime ant stalo užsikniaubusį ir pinigus skaičiuojantį Matą Levį, kuris dar tikrai nesvajoja apie tai, kad kažkada Bažnyčios sprendimu bus paskelbtas buhalterių, bankininkų, apskaitininkų globėju. Kol kas jam rūpi tik pagrindinės jo pareigos, o tai – mokesčių surinkimas. Supa jį taip pat ne pamaldūs asmenys, o paprasti pasauliečiai, kuriems šio pasaulio problemos aktualesnės nei tikėjimo klausimai. Visiškai kaip mes, paskendę savo kasdienybėje, ar ne? Tačiau viską staiga sudrumsčia pasirodęs Jėzus, kuris pirštu beda į mokesčių rinkėją ir pašaukia Matą sekti paskui jį. Įsižiūrėkite į šį paveikslą, juk pro langą krintanti šviesa apšviečia ne Jėzų, o šv. Matą. Būtent jis, o ne Jėzus yra dėmesio centre. Tiksliau – dėmesio centre yra šv. Mato sieloje vykstanti drama, kova su abejone, kurią įkūnija vienas iš užstalės vyrų, pirštu klausiamai rodančių į mokesčių rinkėją. „Argi Tu pasirinkai jį? Ar nesuklydai?“ – tarsi klausia šis vyras. Bet argi abejonė nėra vienas tų nuolatinių mūsų palydovų apmąstant savąjį pašaukimą? Argi šis kelias tikrai yra skirtas man, ar aš neklystu, ar man užteks jėgų jį įveikti, o gal rinktis kažką lengvesnio? Tokius ir panašius klausimus neretai sau užduodame apmąstydami jau nueitą ir dar laukiantį kelią. Keliame tokius klausimus ir ieškodami pasiteisinimo savo silpnavališkumui, tikėjimo stokai pridengti. Kaip ir šv. Matas šiuo atveju turime nugalėti abejonę ir išmokti pasitikėti Dievu ir Jo kvietimu.
Manau, kad būtent šiuo paveikslu Caravaggio atsiskleidžia visoje savo didybėje. Jis nebando atskiesti ar sušvelninti tikrovės, o pristato ją apnuogintą, netgi brutalią. Jo vaizduojamas herojus yra ribinėje situacijoje, kur įmanoma rinktis tik tarp „taip“ ir „ne“. Pilkos spalvos, simbolizuojančios kažkokį mitinį trečiąjį kelią, čia paprasčiausiai nėra. Laisvė, kuria apdovanotas žmogus, yra išaukštinta, tačiau kartu ir atskleista skausmingai. Juk vienintelis sprendimas lems tolesnį šv. Mato likimą, vienintelis sprendimas gali jį atpirkti, tačiau kartu ir paskandinti. Šv. Mato pasirinkimo scenos nelydi nė angelai, nė kiti šventieji.
Dailininkui to nereikia, nes taip tarsi būtų skurta išskirtinė aplinka ir suteiktas pretekstas kiekvienam mūsų pareikšti, kad, girdi, šventieji yra šventieji, ir jiems viskas yra kitaip, nes jie turi ypatingą Dievo globą. Esą Dievo siųsti angelai jiems nuolatos pataria, kur, kada ir kokiu keliu sukti, ypatinga globa saugo nuo nuodėmės. Ne, taip nėra, nes, kaip vaizduoja Caravaggio, reikšmingiausius sprendimus tiems patiems šventiesiems reikėjo priimti patiems ir priimti panirus į savo kasdienybę, o ne ypatingoje Dievo artumoje.
 |
| Šv. Mato pašaukimas |
Savo gyvenimo kryžkelėje Matas Levis buvo vienas, Kristaus kvietimas nebuvo įsakymas, tad jis buvo laisvas jį priimti arba atmesti. Jis buvo laisvas išprašyti atėjusįjį pro duris ir toliau likti su savo sąskaitomis ir monetomis. Lygiai taip pat laisvas buvo ir Saulius iš Tarso, kuris galėjo nepaklausyti raginimo ir pasukti savo žirgą visai kitais keliais. Šiuo atžvilgiu šv. Mato užsikniaubimas ant stalo gali būti suprantamas ir kitoje šviesoje – kaip pečius užgulusi atsakomybės našta. Atsakomybės už savo sielos likimą. Be atsakomybės laisvė tėra simuliakras, tik karikatūra, tik saviapgaulė. Be to, Caravaggio savo paveikslu siekia išprovokuoti ir patį stebėtoją, t.y. kiekvieną mūsų. Jo siekis yra supurtyti mus, išmušti pagrindą mums iš po kojų, išstumti mus iš patogumų zonos ir priversti susimąstyti, o kaipgi elgtumės, o galbūt ir elgiamės, atsidūrę jo vaizduojamoje situacijoje? Koks mūsų atsakymas išgirdus Jėzaus kvietimą?