Kalbėtis apie fotografiją nelengva, pasakyti kažką nauja – taip pat. Vis dėlto geri pavyzdžiai įkvepia naujoms mintims, idėjoms, atradimams. Su Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Studentų atstovybės (SA) fotoklubo „Fotyvas“ vadovu Povilu Janioniu kalbėjomės ne tik apie žmones, kuriuos suvienijo meilė fotografijai, bet dar kartą ieškojome atsakymo į, rodos, daug kartų užduotą klausimą, kur slypi fotografijos žavesys?
Kaip Jūsų gyvenime atsirado fotografija? Kokie pirmieji Jūsų kūrybinio kelio bandymai?
Fotografuoti pradėjau fotoaparatu telefone. Po kurio laiko įsigijau ir skaitmeninį fotoaparatą. Mokydamasis 11–12 klasėje nuolat jį nešiodavausi į pamokas, fotografavau, filmavau, kai kuriuos erzinau nuolat pykšėdamas. Fotoaparatas man tarnavo kuriant kažką panašaus į klasės metraštį. Paskutiniais mokslo metais netgi ryžausi sukurti filmą, bet jo taip ir nepabaigiau. Tokia buvo mano pažintis su fotografija.
VGTU pasirinkau taikomosios matematikos studijas. Neslėpsiu, pavyzdingas studentas nebuvau – turėjau kitų norų ir svajonių. Mokiausi, kad įgyčiau žinių, bet gyvenau ne tuo. Gyvenime labiausiai domėjausi dviem dalykais – fotografija ir technika – automobiliais, motociklais, elektronika, kompiuteriais. Man studijuojant ketvirtame kurse, tuometis VGTU Studentų atstovybės prezidentas Justinas Krūgelis subrandino idėją, kad universitetui reikia fotoklubo. Į pirmą bendraminčių susitikimą susirinko apie 15 žmonių. Įvyko ir antrasis, trečiasis – tuomet aš buvau išrinktas fotoklubo idėjiniu vadu. Gal todėl, kad buvau aktyviausias. Taip prasidėjo fotoklubo „Fotyvas“ kelias.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Klubo „Fotyvas“ nuotrauka |
Pirmuose susitikimuose turbūt svarstėte, koks bus fotoklubo tikslas, pagrindinės idėjos?
Pirmieji susitikimai buvo labai nedrąsūs, bandėme susipažinti. Tuo metu nebuvo daug norinčių kurti fotoklubo veiklą. Mes keturiese nusprendėme, kad fotoklubo idėja išties šauni, ir pradėjome mąstyti, ką norėtume čia veikti, klausinėjome kitų, kodėl jie atėjo į pirmą, antrą, trečią susitikimą. Sužinoję, ko tikisi čia atėjusieji, pabandėme tuos norus įgyvendinti. Dabar, kaip ir anksčiau, į fotoklubą ateinantys žmonės nori įgyti kuo daugiau žinių ir įgauti patirties. Atėjus naujam nariui, visuomet jo paklausiu dviejų klausimų: „Ko tu tikiesi iš mūsų?“ ir „Kaip manai, ką tu mums galėsi duoti?“ Paprastai žmonės nori žinių, o kai reikia atsakyti, ką gali duoti mums, atsakymo dažniausiai neturi.
Į fotoklubą nekviečiame dėstytojų – mes mokomės vieni iš kitų. Žmonės tikisi, kad ateis čia kaip į paskaitą, atsisės, išklausys kursą ir viską mokės. Mes viską kuriame patys. Pavyzdžiui, sugalvojame, kad norėtume išmokti fotografuoti portretus, ir ieškome, kas galėtų pamokyti šio žanro paslapčių. Taip susitinkame su fotografais, lankomės parodose, rengiame vadinamąsias klubines parodas. Tai taip pat pakankamai sudėtinga, nes vienas žmogus mėgsta fotografuoti dangų, kitas – žemę. Mes turime rasti juos jungiančią temą. „Fotyvo“ narių skaičius nuolat kinta. Kartais į susitikimus ateina 3–4 žmonės, kartais – 15–18 žmonių. Vis dėlto mūsų ratas pakankamai didelis.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Klubo „Fotyvas“ nuotrauka |
Kas fotoklubo „Fotyvas“ nariai?
Fotoklube daugiausia VGTU studentų, vienas – iš Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos, keletas buvusių Vilniaus universiteto studentų. Jie čia nuo pat fotoklubo veiklos pradžios. Aš taip pat senokai baigęs studijas. Vienintelis mane su universitetu ir jo bendruomene siejantis dalykas – fotoklubas.
Prisiminkite, ar fotoklubo idėja sunkiai skynėsi kelią?
Iš universiteto mes gavome visapusę paramą. Aktyviai fotoklubo veiklą palaikė SA. Mes galėjome organizuoti parodas – mums netrūko nei dėmesio, nei paramos. Pirmaisiais veiklos metais per daug nesiviešinome – įtemptai svarstėme, kokie norime būti. Didžiausias galvos skausmas buvo pavadinimo kūrimas. Sulaukėme netgi labai kurioziškų pasiūlymų: „Fotopelėkautai“ ar „Fotovyzdys“. Tapę „Fotyvu“ kūrėme interneto svetainę, kraustėmės į klubo patalpas, kurias gauti nebuvo lengva. Įsikūrėme VGTU centriniuose rūmuose, SA rūsyje. Atėję čia radome kalną šiukšlių, dabar turime puikią erdvę susitikimams rengti. Žinoma, pagalvojame ir apie didesnes patalpas. Universiteto fotografas Aleksas Jaunius vieno susitikimo metu pasakojo, kad jo studijų metais universitete buvo įkurtas fotoklubas. Įdomu, kad Kauno technologijos universitete fotoklubas gyvuoja jau 30 metų. Išsiaiškinome, kad Vilniuje ir Kaune fotoklubai buvo įkurti vienu metu, deja, Vilniuje ši tradicija užgeso, nors tuometinio fotoklubo nariai turėjo solidžią įrangą.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Klubo „Fotyvas“ nuotrauka |
Paminėjote įrangą. Kokia technika fotografuojate?
Mums visiškai nesvarbu, kokia technika fotografuoja fotoklubo nariai: ar senelio juostiniu fotoaparatu, pagamintu prieš 50 metų, ar naujausiu fotoaparatu. Kiekvienas narys čia vertinamas ne pagal tai, ką jis turi, o pagal tai, kokių nuotraukų atsineša ir ko jis nori išmokti. Tam gali padėti kolektyvas. Mes fotografuojame juostiniais fotoaparatais, patys ryškiname fotojuostas, gaminame nuotraukas prie tos stebuklingos raudonos lemputės. Tai – atskiras kūrybos procesas. Juk buvo laikas, kai mūsų tėvai, užsidarę vonioje, darydavo nuotraukas. Didžiąją dalį įrangos sunešė patys nariai. Įranga labai brangi, todėl nedrįstame universiteto prašyti finansavimo.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Klubo „Fotyvas“ nuotrauka |
Fotografija, Jūsų nuomone, kolektyvinis ar individualus menas?
Turbūt ir taip, ir taip. Dviese vieno fotoaparato mygtuko nespausi, tad, viena vertus, tai vienam žmogui priklausantis procesas. Bet, kita vertus, norint kažko išmokti ir pasiekti, yra be galo svarbus kolektyvo požiūris. Internete galima rasti gausybę puslapių, kur galima įdėti savo nuotraukų ir sulaukti įvairių komentarų. Yra specializuotų, būtent fotografams skirtų puslapių, bet paprastai ten vertinamos pažįstamų, draugų, kolegų nuotraukos, tad „svetimas“ žmogus dažniausiai nesulaukia nei pagyrimų, nei kritikos. Mūsų fotoklube kiekvienas žmogus, atsinešęs savo nuotraukų, gali išgirsti sveikos kritikos. Aš manau, kad protinga ir pasverta kritika padeda žmogui tobulėti ir suprasti, ką jis daro gerai, o ką blogai.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Klubo „Fotyvas“ nuotrauka |
O kas dar fotografui padeda mokytis?
Į šį klausimą atsakyti negaliu. Esu dalyvavęs mokymuose, klausęs įvairių paskaitų, bet kartais ateinu į kokią rimtą parodą ar internete pamatau garsaus fotografo nuotrauką ir susimąstau, kad gal laikas mesti fotografiją, nes man bjauru tai, ką matau. Tuomet užplūsta tam tikros abejonės, kad galbūt ne čia yra mano kelias. Žinoma, kiekvienas meną suvokia skirtingai. Knygos, internetas – įvairius techninius dalykus, padedant jiems, galima išmokti. Bet ne mažiau svarbus dalykas yra nuotraukos postprodukcija, t. y. jos dailinimas, gražinimas. Tai paprastai užima netgi gerokai daugiau laiko, nei pats nuotraukos padarymas. To išmokti nelengva. Be to, fotografijoje egzistuoja tam tikros taisyklės. Fotografai labai mėgsta sakyti, kad jas reikia mokėti, kad jos labai svarbios, bet kai išmoksti visas taisykles – jas būtina laužyti. Fotografijoje ne mažiau pavojinga pradėti kopijuoti kitų darbus. Tai tiesiog ėjimas lengvesniu keliu, todėl aš neturiu fotografo, kuriuo žaviuosi. Mėgstu atsiversti nuotraukų albumą, nueiti į kažkokio fotografo, nesvarbu, garsus jis ar ne, parodą. Tiesiog mėgstu žiūrėti į nuotrauką ir savaip ją suprasti, savaip interpretuoti.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Klubo „Fotyvas“ nuotrauka |
Ar fotoklubas „Fotyvas“ bendradarbiauja su kitais fotoklubais?
Esame užmezgę ryšius su Mykolo Romerio universiteto fotostudija, taip pat su VU fotoklubu. Lankėmės Kauno technologijos universiteto (KTU) fotostudijoje. Jos klubo vadovas skaitė paskaitą apie fotografiją. Šiais metais sumanėme susipažinti su kitais Lietuvoje egzistuojančiais fotoklubais, norime surinkti informaciją apie juos visus, suorganizuoti bendrų projektų – galbūt bendrą plenerą ar stovyklą, kad galėtume kartu sukurti kažką nauja. Lietuvoje, kiek žinau, yra apie 20–30 fotoklubų. Deja, fotografai nelinkę į juos burtis. Vieni daug dirba, todėl fotoklubai jiems nerūpi. O čia žmonės susirenka smagiai praleisti laiką.
Turbūt jau ne kartą Jūsų klausė, kuo, Jūsų nuomone, fotografija skiriasi nuo kitų meno rūšių?
O ar skiriasi? Nežinau. Man labai sunku kalbėti apie meną, nes aš savęs nei menininku, nei kūrėju nelaikau. Tiesiog esu mėgėjas, kuris galbūt truputį daugiau žino nei eilinis, gatve einantis žmogus. Netgi nesu baigęs fotografijos mokslų.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Klubo „Fotyvas“ nuotrauka |
Kodėl nesirinkote profesionalaus fotografo kelio?
Šiuo metu fotografija užsiima daug žmonių, bet ar ši profesija bus reikalinga ateityje? Kitas klausimas: ar reikia baigti mokslus, kad galėtum fotografuoti? Aš tiesiog pasirinkau studijas, kurios gyvenime daug svarbesnės ir naudingesnės. O hobis liko hobiu. Ne veltui sakoma, kad kai hobis tampa darbu, tai jau nebe malonumas, o kažkokia kančia. Žinoma, yra žmonių, kurie sugeba viską suderinti.
Ar yra dalykų, kuriuos lengva arba sunku fotografuoti?
Vieni fotografai pasirenka fotografuoti portretus, kiti – peizažus, treti tampa reportažo virtuozais. Aš, pavyzdžiui, nemėgstu fotografuoti portretų, nors daugelio pradedančiųjų fotografų „arkliuku“ tampa būtent jie. Mėgstu sakyti, kad man portretus tiesiog per lengva fotografuoti, bet iš tiesų manau, kad aš neturiu sugebėjimo žmogaus paruošti fotografijai. Fotografuoti žmones yra gana sudėtinga, nes tai yra ir psichologinis darbas: tu turi žmogų išklausyti, nukreipti tam tikra linkme, būti pakankamai geras jo bičiulis. Geras portretas yra ne valandos ir net ne dienos darbas. Turi žmogų pažinti, suprasti, kada jis vaidina, kada iš tikrųjų yra tas, kas yra, ir nufotografuoti jį be kaukės, be jokių pašalinių dalykų, kurie keičia žmogaus veidą. Mano nuomonė apie portretus pakankamai kritiška ir, esu tikras, nelabai teisinga. Vis dėlto save pavadinčiau peizažų arba gamtos fotografu, nes man be galo patinka fotografuoti gamtą.
Kristina Buidovaitė
