 |
| Mantas Gimžauskas (Šamanas), 2005 m. |
TEOLOGINIS TRIRATUKAS
ant triratuko stipino
pastatysiu mečetę
atspėkit kam?
musulmonams
bet ateis induistai
ir sugriaus mano mečetę
tada aš ant kito stipino
pastatysiu ašramą
atspėkit kam?
induistams
bet ateis katalikai
ir sugriaus mano ašramą
tada ant dar vieno stipino
pastatysiu bažnyčią
atspėkit kam?
taip taip – jūs atspėjot
ir pragaro vartai
neįveiks mano bažnyčios
bet ateis indėnai
ir pavogs triratuką
tada emigruosiu
pas juos į ameriką
pasistatysiu niujorke vigvamą
rūkysiu pypkę
be stipinų
ir būsiu
atspėkite koks?
VAŽNAS
***
Ironiškai, graudžiai ir šiek tiek makabriškai dabar skamba šis eilėraštis, žvelgiant į Manto Gimžausko – Šamano besišypsantį barzdotą veidą jam skirtame virtualiame muziejuje www.samanas.lt
Keista matyti ir vienam iš mūsų – kartos, bičiulių, kolegų, sugėrovų, bendraminčių – kad ir kaip pavadintum, skirtą muziejų. Ar tai ašramas, mečetė, bažnyčia, mauzoliejus, kuriame sėdi pomirtinis, kanonizuotas, VAŽNAS Šamanas?
Nuo Manto Gimžausko mirties praėjo septyneri metai, vasario 6 dieną jam būtų sukakę 37-eri. „Ištikimų Šamano bičiulių dėka Virtualiame Manto Gimžausko muziejuje (www.samanas.lt) apsigyveno tai, kas išliko. Pamaniau, kad ir kokia nepilna būtų ši vitališko gyvenimo skeveldrų kolekcija, tai geriausia galimybė susipažinti su Šamanu iš arčiau. Iš naujo“, – rašo Šamano muziejaus sumanytojas, direktorius ir prižiūrėtojas Tomas S. Butkus.
Klaidžiojant po puikiai įrengtą, patogų, gražų virtualaus Šamano būstą kyla daug klausimų. Kas lieka, liko, liks po netikėtos mirties? Kiek pasiglemžia nebūtis, o kiek išsaugo išėjęs nebūtin ir jo artimieji? Ką mes atsimename? Kas tampa svarbu, o kas lieka nereikšminga? Ar tekstai, kuriuos skaitėme Mantui esant gyvam, įgijo kažkokio kitokio svorio ir skambesio jam nebesant?
Kiek mus paveikė Manto buvimas, jo tekstai, pažiūros ir poezija? Visai tai tikrinamės iki šiol. Jis buvo vienas iš atskaitos taškų, aplink kuriuos sukosi ir mano tekstai, savotiškas lakmuso popierėlis, kuriuo pasitikrindavai savo eilėraštį: ar ne per daug skystas? Pasitikrindavai, bet žinodavai, kad, suprantama, esi kitoks ir permanentinės revoliucijos nelauksi ir nekelsi. Tiesiog gera buvo žinoti, kad tau tampant nuosaikiam, dar išlieka radikalių, nuolat ką nors nuo kojų ant galvos apverčiančių žmonių. Bet visa tai sentimentai.
Ir šis muziejus skirtas ne žaizdoms aitrinti. Egzistencinius klausimus greit nustelbia iš Manto eilėraščių šviečianti gyvybė, ryškūs psichodeliniai jo piešiniai, grafika ir animaciniai filmukai. Tad norėčiau pabaigti dūsauti ir klausinėti, ir surengsiu trumpą ekskursiją po „Virtualųjį Manto Gimžausko muziejų“ savo akimis.
LITERATŪRA
2007 metais buvo išleista pirma ir vienintelė Manto Gimžausko poezijos rinktinė „Šamanas™“. Pats Mantas, nežinia, ar provokuodamas ar rimtai, sakė, kad po šios knygos daugiau eilėraščių nerašys – „vsio čto znal – rasskazal“. Tą ryškiai žalią netradicinę knygą dar galima rasti knygynų užkaboriuose, o kam ten paskelbtos poezijos pasirodys maža – pravers ir mano aptariamas muziejus.
Jame surinkta beveik visa poezija, kurią išsaugojo draugai, pažįstami, mylimosios. Ugnis, pasirodo, Manto kūrybą cenzūravo ir redagavo ne tiek ir daug: pagal pateiktą chronologiją galime atsekti visą jo poetinę genezę nuo pirmųjų dar eiliuotų tekstų iki beprotiškos simfoninės „Antigravitacinės Vorutos“. O spėlioti, ar Šamanas būtų rašęs toliau – neverta. Būtų.
Kas dar literatūrinėje muziejaus salėje? 1990–1999 metais rašyta poetinė ir dienoraštinė proza, absurdiškos miniatiūros, tekstai, panašūs į avangardinių trumpametražių filmukų scenarijus.
Publicistikos ir esė šiek tiek daugiau. Tekstai apie šamanizmą, regį, hipius, actekus, revoliuciją, transhumanistinį ir biomeną, pašaipūs parodijiniai manifestai. Visa tai panašu į atgaivintą XXI amžiaus pradžioje praėjusio amžiaus šeštojo–septintojo dešimtmečio pažiūrų samplaiką. Į ją „neįsipaišo“ tik išskirtinė Manto meilė actekams.
Tiesa, Mantas nenuslysta į jokį New Age ar seilėjimąsi apie visamylinčią ir kenčiančią motulę Žemę – į visas čia išvardytas temas jau žvelgiama iš perspektyvos, su švelniai ironiška distancija. Ir skaityti įdomu. Į temą „įsipaišo“ ir vertimai: Mao Dzeduno eilėraščiai, eilės verstos iš navatlių kalbos, Tristano Tsara pastraipa apie poeziją.
Kritikos straipsnių taip pat nedaug – aistringiausieji jų rašyti į 1996–1999 metais leistą literatūrinį pogrindinį žurnalą „Atolas“. „Atolas“ – koralų žiedas jūroje, kurio krantai, nuslūgus vandeniui, būna nusėti pūvančiomis žuvimis, lygiai kaip ir nupjautos žolės potroškis po kurio laiko vėl ataugti. Tai ir yra vienintelis leidinio manifestas. Pūvančių žuvų pilna mūsų Tėvynė, visuomenė, literatūra. Gyvename atoslūgio laiku – pasitraukus sunkiai paaiškinamai sistemai ir atslūgus natūraliam ar forsuotam visuomenės bei literatūros procesų aktyvinimui“, – rašė Mantas apie leidinio tikslus. Šiuose sakiniuose slypi ir dalis jo kūrybinės programos – atnaujinti ir atsinaujinti.
SCENOS MENAI IR DAILĖ
Šiame skyrelyje sudėti tiek paties Manto kurti filmukai, tiek scenarijai, rašyti Kęstučiui Gudavičiui („Perspektyvi pora“, „Normali pora“, „Keturios susikertančios tiesės“), Ignui Miškiniui („Lengvai ir saldžiai“, „Diringas“, „Artimos šviesos“) ir kartu su jais.
Nors daugiausia čia paties Šamano filmų – („Būti pasaulio čempionu“, „Aukso puodas“), kurtų jam besimokant Lietuvos muzikos akademijoje. Taigi scenos menuose, šiuo atveju apsiribojančiuose kinu, Šamano dalyvauta visais lygmenimis – kaip scenaristo, režisieriaus ir kaip aktoriaus. Ir visa tai galima perskaityti arba pažiūrėti.
Dailės skyrelyje atsiskleidžia Manto Gimžausko, kaip virtualiojo psichodelinio primityvisto, talentas. Paprasti, šiurkštūs, ryškių spalvų kompiuteriu kurti paveiksliukai ir animaciniai filmai kelia šypseną ir primena linksmuosius padūmavusios sąmonės horizontų laikus (t. y. vėl grįžtame prie to paties septintojo dešimtmečio). Tiesa, visa tai perkelta į mūsų aplinką, į Vilnių, pražystantį neregėtom spalvom ir lankomą skraidančių lėkščių.
Piešinių skyrelis, deja, kol kas tuščias, viskas sudėta į faksimilių skyrių; piešiniai tušinuku, kreidelėmis, tiesą sakant, viskuo, kas piešia ir ko buvo po ranka. Galbūt galima visą šią „dailę“ vadinti mąstymo procesų paraštėmis, keverzonėmis, kaip kam labiau patinka, bet aišku viena – savo poeziją Mantas galėjo iliustruoti ir pats.
***
Ką dar galime rasti muziejuje? Manto nuotraukų, interviu, bibliografiją, straipsnių apie jį – viskas kruopščiai parengta, suregistruota ir sudėta, it kokiam būsimam biografui paprašius.
Kaip buvo surinkta visa ši medžiaga? „Virtualaus Manto Gimžausko“ muziejaus skyrelyje „Apie projektą“ pasakojama, kaip atsirado muziejaus idėja, pateikiama beveik detektyvinė Manto Gimžausko tekstų, daiktų, filmų, jo gyvenime paliktų pėdsakų rinkimo istorija.
Pasitvirtino sena, nuvalkiota tiesa – „rankraščiai nedega“. „Veikiau atsitiktinumas, negu sveika nuovoka lėmė tai, kad po pelenų ir sudegusių daiktų likučiais buvo aptikti beveik visi Šamano rankraščiai. Bute išdegė durų ir langų staktos, o ugnies nepaliestas liko kartoninis stalčius su Šamano relikvijomis – kryželiais ir abrozdėliais. Iš gaisravietės vidurių buvo ištraukta nemažai fotografijų, laiškų, kartu ir visi sąsiuviniai su ankstyvąja kūryba (1991–1995 m.)“, – rašo T. S. Butkus.
Draugiškumo, kažkokios kosminės nuojautos, o gal pono Atsitiktinumo dėka šiais kompiuteriniais laikais ne vienas bičiulis buvo persirašęs nemažą dalį Manto kūrybos. Žinoma, prie to prisidėjo ir jo nenoras ar tiesiog nuostatos beveik nieko nespausdinti oficialiojoje kultūrinėje spaudoje ir polinkis išdalinti tai, ką sukūręs draugams.
Taigi, šis Manto Gimžausko asmenybės atspaudas, jo muziejus – unikalus Lietuvoje dalykas: ne tik atsiradimo aplinkybėmis, bet ir požiūriu į autorių, jo kūrybą, tos kūrybos pateikimą. Pavyzdys, kaip šiais laikas galima ir reikia išsaugoti tai, kas turi būti išsaugoma. Skaitmeninė atmintis papildo mūsų atmintį. O kitiems galiu pasakyti tik tiek – tikiuosi, kad šis muziejus suteiks jums atradimo džiaugsmą.
P. S. Manto muziejaus atsiradimo istorijoje T. S. Butkus rašo: „Baigiant šią istoriją reikėtų paminėti žmogų, be kurio nebūtų įvykę to, kas įvyko. Tai šviesaus atminimo Valdemaras Kukulas. Jo dėka 1993 m. jaunųjų filologų konkurse Marijampolėje Mantas, aš ir dar septyni poetai susibūrė į poetų klubą, 1994 m. išleidusį debiutinį almanachą „Įžanga“. Vėliau Valdas nuolat pabrėždavo, kad idėjiškai ir fiziškai esame „Gimžausko karta“. Tam tikra prasme taip kurį laiką ir jaučiausi – Mantą ir mane vienijo ne tik bendra pasaulėžiūra ir beprotybė studijų metais. Mūsų pažintis sukosi apie pogrindinį alternatyvinį leidinį „Atolas“ (1996–1999 m.), kitus prieš oficialiąją Lietuvos literatūrą nukreiptus projektus. Turbūt simboliška, kad vienu iš paskutiniųjų rekvizitų Manto archyve tapo Valdo stalčiuje atsidūrusios nuotraukos iš berods 1994-aisiais metais Inkūnuose vykusios jaunųjų filologų stovyklos. Ją pusmetis prieš Valdo mirtį man perdavė jo žmona Deimantė.“
***
iš tikro sapno Į netikrą tikrovę pataikęs
šventųjų kalnų takus rūke palaidojęs
nuo VISKO lyg pasigėręs vėjas toldamas
aš ir DABAR esu esu esu ESU
(iš eilėraščio „Aš“)