Mintis kasmetinėms Velykų šventėms pasirengti Šventraščio pašventintu keturiasdešimties dienų pasninku Rytuose įsitvirtino dar ketvirtojo amžiaus pabaigoje. Tik septintame amžiuje Roma iš Rytų perėmė keturiasdešimties dienų priešvelykinio pasninko idėją. Nuo to laiko taip pat ir lotyniškoje Bažnyčioje ši „quadragesima“ (keturiasdešimt dienų) išliko, nors ir su nuolat modifikuojama prasme.
Kokią prasmę šioms dienoms galėtume suteikti dabar? Ar ši „quadragesima“ dar turi kokią nors reikšmę, kai viešasis gyvenimas modernioje industrinėje visuomenėje į ją nekreipia ir jau nebegali kreipti jokio dėmesio? Šios dienos iš tikrųjų jau negali būti laikomos nei krikštijamųjų parengimo, nei viešos atgailos laiku. Tačiau ką reiškia „pasirengimas“ Velykoms? Ar tai tylos dienos? Ar tai širdies parengimas krikšto pažadų atnaujinimui Velyknaktį? Ar tai kasmetinės rekolekcijos parapijoje? Neabejotinai visi šie keturiasdešimties dienų (gavėnios) motyvai yra teisėti ir prasmingi, jie galėtų būti ir toliau vystomi bei gilinami.
Tačiau ar moderniame pamaldume nebūtų įmanoma tam tikrą „kopernikišką posūkį“, kuris yra įteisintas ir įtrauktas į aiškią Bažnyčios Dogmą, pritaikyti taip pat ir gavėniai suvokti, taigi jos teologijai? Kad paaiškinčiau, ką turiu omeny, privalau užsimoti šiek tiek plačiau.
Katalikiškas tikėjimo mokymas visada žinojo, kad ne tik tiesioginiai pamaldumo veiksmai (malda, sakramentų priėmimas, atgailos darbai ir t. t.) yra „nuopelningi“, taigi reiškia, augimą malonėje ir krikščioniškai doros asmenybės brendimą, žmogaus judėjimą savo galutinio tikslo – palaimingo Dievo regėjimo link, o kad tas pat galioja ir visiems darbams, kuriuos žmogus „malonės būsenoje“ daro kasdien, kai tik jie atliekami laisvai ir yra nenuodėmingi. Tačiau ankstyvajam „krikščionio vidutinioko“ maldingumui šis mokymas nebuvo tapęs įsitikinimu ir galinčiu pagrįsti jo konkretų gyvenimą. Tikrasis religinis gyvenimas, kuriame jis su Dievu ir Dievas su juo susitikdavo, prasidėdavo už profaniško pasaulio, už pasaulinio gyvenimo, ten, kur žmogus pradėdavo melstis, priimdavo sakramentus, kur imdavo augti malonėje arba ją vėl atgaudavo. Taigi ten, kur jis refleksiniu būdu kreipdavosi į Dievą prašomąja malda, išmalda ir (per iš dalies prasmingus, iš dalies prietaringus) religinius papročius – „religinį folklorą“. Nors išpuoselėtas dvasinis mokymas kai ką ir žinojo apie „gerą intenciją“, kurios dėka pašventinami taip pat ir kasdieniai darbai bei kentėjimai, tačiau „krikščioniui vidutiniokui“ visa tai liko tolima teorija. Kita vertus, net ir tame mokyme minėtoji „gera intencija“ dažniausiai atrodė kaip išorinis priedas, kuris visiškai profanišką darbą nors padaro vertingą, tačiau šis ir lieka profaniškas. Egzistavo du pasauliai: žemiškas – profanus, kuris paprastam žmogui, nori jis to, ar ne, yra pagrindinė jo veiklos sritis ir – religinis pasaulis, kuris kaip kitoks, papildomas prisideda. Jis visų pirma yra puoselėjamas kunigų ir vienuolių (taigi „religinių“ žmonių), o „pasaulio“ žmonės jį sunkiai ir mažomis porcijomis prideda prie savo pasaulinio gyvenimo.
Šiandien krikščionybė iš lėto ima suprasti, jog tam, kad nenueitų į klaidingą sekuliarizmą, kuris atrodo šiandien yra madingas, ji turi ir gali pasaulietiškame gyvenime visa suvokti kaip šventumo (arba nešventimo) vyksmą. Visa, kas nėra nuodėmė ir laisvai bei su atsakomybe daroma, malonės būsenoje esančiam krikščioniui yra šios malonės įvykis, yra tos Dievo dvasios nešamas išganymo istorijos fragmentas ir savo amžinybės priėmimas. Tačiau tai, ką vadiname „religiniu gyvenimu“ ir senamadiškai laikome priedu (net jei ir būtinu) prie profaniško gyvenimo, iš tikrųjų yra refleksinis, individualus ir visuomeninis malonės gyvenimo prisileidimas prie savęs, kuris vyksta tiesiog tokio gyvenimo viduryje ir tėra tik kita šio gyvenimo pusė (žinoma, su sąlyga, kad tai nėra nuodėmingasis „ne“ Dievui). Tai yra aiškus ir refleksinis asmeninės išganymo istorijos, kuri vyksta kiekvieno žmogaus kasdienybėje, priėmimas. Kai mes maldoje „pažadiname“ teologines tikėjimo, vilties ir Dievo bei artimo meilės dorybes, tada mes šių dorybių neįterpiame papildomai į mūsų profanų gyvenimą, o tik aiškiai suformuluotu būdu šį tikėjimą, šią viltį ir šią mūsų meilę padarome sau patiems aiškesnius, o tai mūsų gyvenimą, jeigu jis iš tikrųjų yra krikščioniškas, visada ir visur persmelkia. Kas šventose Mišiose švenčia Viešpaties mirtį, švenčia Jėzaus kančią, kurioje „anonimiškai“ visada dalyvauja per savo paties gyvenimo kančią bei mirtį. Kai „antgamtinei“ malonei padedant pažadinamas „vilties aktas“, jis „ratifikuoja“ kiekvieną ištvermę ir nesuabejojimą, jis sudvasina kasdienybę ir jau joje besąlygiškai reikalauja nesibaigiančio išsipildymo. Ir tuoj pat.
Ar suprantama tai, kas moderniame pamaldume laikoma „kopernikiškuoju posūkiu? Tai yra patirtis, jog tikroji gelmė to, kas atrodo tik paviršutiniška ir „ekstravagantiška“ kasdienybėje, yra ir gali būti pripildyta Dievo ir jo malonės, ir todėl tai, kas yra tariamai pasaulietiška, šiandienos žmogui tampa tikrai religiniu, suprantamu ir įmanomu įgyvendinti dalyku. (Suprantama, neturi būti atmetama ir tai, jog tiesiogiai religinis momentas, kai jis tikras, savo ruožtu šį anonimišką profaniškos kasdienybės krikščioniškumą padaro aiškesnį.)
Lygiai taip yra ir su gavėnia. Ji yra religinė išraiška tokio „pasninko“ ir tokio „kančios laiko“, kuris vyksta per visą mūsų gyvenimą. Šiandienė, siekianti gerovės bei vartotojiška visuomenė priprato prie melavimo, kai nuolat sudaromas įspūdis, jog visur klesti šviesi laimė, o ten, kur tai dar ne visiškai pasiekta, su trupučiu geros valios ir nesulaikomos žmonijos pažangos dėka netrukus bus pasiekta. Žinoma, nesakome nieko prieš sveikesnį, turtingesnį gyvenimą, daugiau laisvalaikio ir panašius šiuolaikinės žmonijos idealus. Tačiau išlieka skausmas, senatvė, liga, nusivylimas santuoka, vaikais, profesija ir galiausiai mirtis, kurios neišvengia nė vienas, net ir tas, kuris gyvenime viešpatauja. Todėl išlieka klausimas: kaip su šia kančios ir mirties tikrove susidoroti? Cinizmas ir stoicizmas daug nepadės. Krikščionis tikėjime, viltyje ir meilėje šį savo gyvenimo aspektą suvokia kaip dalyvavimą Viešpaties kančioje. Tikint ir viliantis priimti savo paties kančią išmokstama per tai, kas krikščioniškoje askezėje vadinama „savanorišku (leistinų dalykų) atsisakymu“. Visa, ką ir šiaip gyvenime turime blaiviai, realistiškai ir su viltimi ištverti, gali būti išgyventa kaip krikščioniška kančia. Gavėnios metu visa tai turėtų būti bažnytiškai, liturgiškai ir sakramentiškai, taigi viešai išreikšta, ir tai parodytų, jog Kristaus kančia priimama laisvai ir su meile.
Zur Theologie der Fastenzeit
Iš knygos Wagnis des Christen
Iš vokiečių k. išvertė Vidmantas Šimkūnas SJ