 |
| Otto Milaševičius. Su pašaru, apie 1936 m. |
Apie fotografijos išradimą buvo pranešta Paryžiuje, Prancūzijos mokslų akademijos posėdyje, 1839 m. sausio 7 d. Ši žinia Lietuvą pasiekė 1839 m. vasario 14 d., tačiau tik rugpjūčio 19 d. paskelbus dageritipų gamybos technologiją, ir Lietuvoje, netoli Vilniaus esančiame Verkių dvare, buvo padaryti pirmieji dagerotipai. Dvaro rūmus restauravusio architekto Boleslovo Podčašinskio liudijimu, čia 1839 m. vasaros pabaigoje kunigaikščio Liudviko Vitgenšteino vaikų guverneris Marsiljakas fotografavo dar nenugriautą centrinį rūmų pastatą. Ar tie dagerotipai išliko – nežinia.
Vėlesniais metais Lietuvos fotografijos raida beveik niekuo nesiskyrė nuo Europos fotografijos plėtotės, gal tik kiek vėlavo. Didžiuosiuose miestuose ir mažuose miesteliuose kūrėsi fotografai, atsidarė pirmosios fotoateljė, kuriose buvo daroma daugybė portretų, o atsiradus naujoms technologijoms (po 1851 m. šlapio, o po 1856 m. sauso kolodijaus procesas), nuo 1860 m. fotografai pradėjo fotografuoti miestovaizdžius, apylinkių vaizdus, peizažus.
Europos valstybėse buvo įkurtos pirmosios fotografų organizacijos (Anglijoje – 1851, Prancūzijoje – 1854, Rusijoje – 1898), tačiau carinės Rusijos pavergtoje Lietuvoje iki pat nepriklausomybės atgavimo nebuvo jokios fotografų organizacijos. Mūsų krašto fotografai priklausė kitų kraštų fotoklubams ar fotodraugijoms, pvz., Juozapas Čechavičius (nuo 1876) ir Benediktas Henrikas Tiškevičius (nuo 1884) buvo Prancūzijos fotografijos draugijos, Stanislavas Filibertas Fleury (nuo 1898) – Sankt Peterburgo, Adomas Daukša (nuo 1901) – Maskvos fotografijos draugijos nariai. Nebuvo ir fotografijos literatūros lietuvių kalba. Fotografai žinių sėmėsi savarankiškai, vieni iš kitų ar užsienyje. Nerengtos ir fotografijų parodos.
 |
| Vytautas Augustinas. Policininkas Laisvės alėjoje. Kaunas, 1933-39 m. |
Tik 1926 m. kovo 13 d. Kaune komercinių ateljė fotografai amatininkai įkūrė pirmąjį Lietuvoje profesinį susivienijimą – Lietuvos fotografų profesionalų draugiją. Organizacija vienijo visos Lietuvos fotografus (taip skelbė įstatai), rūpinosi komercinių ateljė savininkų reikalais, bandė spręsti jų problemas, siekė fotografijos išsivystymo ir plėtros. Tačiau jau pradėję aktyviau reikštis fotografai mėgėjai liko nuošalyje. Jiems buvo reikalinga sava organizacija, kurios įkūrimo dar reikėjo palūkėti. Žymiai geriau reikalai klostėsi lenkų okupuotame Vilniaus krašte. Čia veikė aktyvus fotografas Janas Bulhakas, kurio pastangomis 1927 m. sausį Vilniaus fotomėgėjai susibūrė į Vilniaus fotomėgėjų draugiją. Janas Bulhakas rašė: „... fotografinius susivienijimus papildo Vilniaus fotografijos draugija. Lenkijoje dabar jau egzistuoja penketas susivienijimų didžiausiuose šalies miestuose: Varšuvoje, Lvove, Poznanėje, Lodzėje ir Vilniuje“.
Kaune kultūrinis gyvenimas ėjo savo ruožtu, ir fotografija taip pat nestovėjo vietoje, todėl netrukus ir čia prasidėjo organizuota fotomėgėjų veikla. Pirmiausia buvo surengta Petro Babicko fotografijų paroda – pirmoji personalinė paroda Lietuvoje. 1932 m. gruodžio 18 d. Nepriklausomų dailininkų draugijos salone buvo atidaryta ekspozicija, kurioje eksponuota per 300 nuotraukų. Parodos katalogas nebuvo išleistas, todėl dabar sunku pasakyti, kas joje rodyta. Iš spaudos žinoma, kad visos nuotraukos buvo suskirstytos ciklais: darbo ir poilsio, veidų ir akimirkos, Neringos, vaikų, vaizdų iš užsienio, fotomontažų ir t. t. Paroda sukėlė didelį susidomėjimą, apie ją to meto spauda rašė: „Vakar nepriklausomųjų dailininkų draugijos salone dr. Tumas-Vaižgantas atidarė Petro Babicko foto darbų parodą, kurioje foto darbai suskirstyti atskiromis grupėmis. Atidarymo žodyje dr. J. Tumas-Vaižgantas plačiai apibūdino foto meną, jo ypatingus meniškumo ypatumus, lygindamas su tapybos menu. Po jo kalbėjo prof. Kolupaila, didis foto mėgėjas, ir vertino parodos rengėjo darbus. Jis, tarp kitko, pastebėjo, jog Petras Babickas daug yra pagavęs subtilingai gražių gamtos vaizdų ir žmonių gyvenimo akimirkų, kurių retai pavyksta mums nučiupti. Atidarymo metu salonas buvo beveik pilnas žmonių. Šios rūšies paroda Lietuvoje dar pirma“. Be to, Juozas Tumas-Vaižgantas parašė pirmąjį Lietuvos fotografijos istorijoje teorinį straipsnį Ar foto – menas?Dienraštis Lietuvos aidas išspausdino Antano Rūkštelės Menas ir fotografija bei Halinos Kairiūkštytės-Jacinienės P. Babicko parodos proga10 recenzijas.
1932 m. gruodžio 17 d. Kauno miesto ir apskrities viršininko raštinėje buvo įregistruoti Lietuvos fotomėgėjų sąjungos įstatai (rejestro Nr. 116). Steigiamasis suvažiavimas įvyko 1933 m. sausio 15 d. Žemės ūkio rūmų salėje, kur susirinko apie 70–80 žmonių. Iniciatoriai – Petras Babickas, Kazys Laucius, Marijus Audėjus, Juozas Valentukonis, Adomas Varnas. Susirinkimą pradėjo vienas steigėjų Adomas Varnas. Sąjungos nariais užsirašė per 50 dalyvių. Buvo priimti įstatai, kuriuose numatyta plati veiklos programa: telkti visus Lietuvos fotomėgėjus ir jiems pritariančius, tobulinti mūsų fotografiją meniniu, moksliniu ir praktiniu požiūriu, propaguoti užsienyje ir pan.Profesorius Steponas Kolupaila steigiamajame susirinkime pasakytoje kalboje nužymėjo būsimos veiklos gaires: „Meniškas skonis – žmogaus prigimtyje. Laisvas nuo techniškų suvaržymų, kiekvienas foto mėgėjas gali duoti tikrų šedevrų, kuriais grožėsis pats ir dalysis tuo smagumu su kitais grožio mėgėjais. Lietuvos foto mėgėjai turi dar kilnesnių tikslų. Mūsų pareiga – pažinti savo kraštą ir supažindinti su juo ir mūsų piliečius, ir užsienius, pažadinti turizmą, privilioti svetimų turistų, pakelti Lietuvos vardą…
Foto mėgėjai prisidės prie mūsų spaudos: savo darbais jie praturtins iliustracinę jų dalį, pagražins jų išorę, padailins knygas, įvairius leidinius, papuoš geležinkelių vagonus savo krašto vaizdais. Foto mėgėjų sąjunga turės išleisti gražių atvirukų kolekciją – savo krašto propaganda.
 |
| Steponas Kolupaila. Baidarių žygio dalyviai pakeliui iš Vilniaus į Kauną, 1940 m. |
Savo gražiais leidiniais, savo konkursais, parodomis, paskaitomis – sąjunga, be abejo, užims garbingą vietą kitų organizacijų tarpe ir ras visuomenės pritarimo ir paramos“.
Pirmuoju Sąjungos valdybos pirmininku išrinktas Steponas Kolupaila, vicepirmininku – Antanas Bendoravičius, sekretoriumi – Juozas Valentukonis, iždininku – Pranas Gaižutis, reikalų vedėju – A. Saulaitis (1934 11 25 perrinkus valdybą, reikalų vedėju tapo Antanas Naruševičius). 1936 m. sąjunga turėjo 52 narius, 1938 m. – 120, 1939 m. – 134. 1937 m. Sąjunga, remiantis nauju draugijų įstatymu, buvo pertvarkyta, pakeitė pavadinimą ir toliau vadinosi Fotomėgėjų draugija. Pradžioje draugijai vadovavo Steponas Kolupaila, vėliau (nuo 1937 m.) – pirmininkas Otto Milaševičius, pirmininko pavaduotojas Vytautas Augustinas, sekretorius Daumantas Čibas, iždininkas Vladas Kateiva, reikalų vedėjas Kazys Laucius. 1939 m. gegužės 4 d. išrinkta nauja valdyba: pirmininkas Antanas Giedraitis, pavaduotojas Mikas Saulevičius, iždininkas Julius Miežlaiškis, reikalų vedėjas Vytautas Augustinas, sekretorius Vladas Kateiva. Paskutinį kartą valdyba išrinkta 1940 m. birželio 13 d.. Pirmininku vėl tapo Otto Milaševičius, pavaduotojas Jonas Burba, sekretorius Daumantas Čibas, iždininkas V. Račkauskas, reikalų vedėjas Vytautas Augustinas. 1933 m. Kėdainiuose įsisteigė Sąjungos skyrius, kuriam vadovavo B. Pečiulis.
Po steigiamojo susirinkimo buvo žvaliai kibta į darbą: „Vos tik įsisteigusi Lietuvos Foto Mėgėjų S-ga, kurios tikslas – organizuotu būdu kelti Lietuvos foto kultūrą,– parodė jau nemaža veiklumo ir iniciatyvos. Kas mėnuo šaukia narių sueigas, kuriose tariamasi fotografiją liečiančiais klausimais. Viso per pirmąjį ketvirtį buvo padaryta keturi susirinkimai ir tiek pat paskaitų“.
Vienu iš pagrindinių Sąjungos, o vėliau ir Draugijos, tikslų buvo rengti fotografijos parodas.
Pirmoji fotomėgėjų paroda buvo surengta 1933 m. gruodžio 17–27 d. Kaune, Žemės ūkio rūmų salėje. Net 44 fotomėgėjai eksponavo 880 fotografijų. Visos nuotraukos buvo prisagstytos prie didelių medinių skydų. Parodą gausiai lankė Kauno ir provincijos žiūrovai, palankiai atsiliepė Lietuvos aidas, Naujoji Romuva, 7 meno dienos bei menininkai, dailininkai ir fotografai. Spaudos Fondas savo lėšomis išleido gražų parodos katalogą. Jau baigiantis parodai žiūrovai rinko labiausiai patikusias fotografijas. Daugiausia balsų surinko: Prano Gaižučio fotografija Vakaras Lietuvos pajūryje ir Veronikos Šleivytės – Audra pajūryje bei Ligonės džiaugsmas. Straipsnelio autorius, pasirašęs inicialais A.B., Naujojoje Romuvoje rašė: „Dar nėra metų, kaip gyvuoja Foto Mėgėjų Sąjunga, o jau š. m. [gruodžio – S. Ž.] 17 d. viešai parodė visuomenei, ką ji yra nuveikusi Lietuvos foto meno srityj. Kitur, kultūringuose kraštuose, tokios sąjungos jau senas dalykas. Jos leidžia puikius žurnalus, albumus, renka kolekcijas, rengia konkursus ir kt. Ir mūsiškės jaunutės sąjungos pirmas žingsnis viešumoje tai – gražiai išleistas „Foto Mėgėjas“ leidinys. Pasirodo, kad ir mes turime nemažai gabių, prityrusių ir darbščių foto mėgėjų. Jie pagražina mūsų žurnalus ir įvairius leidinius, atidengia mūsų akims gimtojo krašto grožybes.
 |
| Medardas Vasiliauskas. Gluosniai, apie 1936 m. |
Parodoje 44 foto mėgėjai išstatė 900 rinktinių nuotraukų. Tai žavus rinkinys, tai puikus įnašas mūsų kultūros lobynan. Daugiausiai eksponatų davė P. Babickas, A. Naruševičius, Pr. Gaižutis, A. ir K. Lauciai, V. Uždavinys, P. Šinkūnas, K. Rimvydas, Mickevičius ir sąjungos pirmininkas prof. Steponas Kolupaila…
Paroda truks ligi 27 d. gruodžio. Aplankyti (Žemės Ūkio Rūmuose) ji kultūringam žmogui ne tik apsimoka, bet, galima sakyti, ir net privaloma”.
Antroji paroda surengta 1935 m. balandžio 28–gegužės 6 d. vėl Kaune, Vytauto Didžiojo muziejuje. Šį kartą 37 autoriai eksponavo 618 fotografijų. Išleistas katalogas. Vertinimo komisija, kurią sudarė Vincas Mykolaitis-Putinas, Ignas Šlapelis, Antanas Žmudzinavičius, Augustinas Gricius ir Bronius Žygelis, paskirstė premijas. I premija atiteko Antanui Naruševičiui, II – Kaziui Lauciui, III – Daumantui Čibui, IV – Juozui Giedraičiui, V – Pranui Gaižučiui, VI – Antanui Ingelevičiui, VII – Otto Milaševičiui, VIII – Vytautui Gavėnui. Taip pat buvo paskirti penki prizai (fotoaparatai, elektrinis laikrodis ir kt.). Pirmasis prizas atiteko prof. Steponui Kolupailai.
Trečioji Fotomėgėjų sąjungos paroda vyko 1936 m. gegužės 23 – birželio 4 d. Kaune, Vytauto Didžiojo muziejaus rūmuose. Katalogas skelbė, kad parodoje dalyvavo 22 autoriai su 405 fotografijomis. Parodos fotografijos buvo eksponuojamos devyniuose skyriuose: gamta, architektūra, kaimas, kariuomenė, žmonės, gyvuliai, žanras, gėlės, reginiai. Antanas Ingelevičius, recenzuodamas parodą, negaili pagyrimo žodžių gerų fotografijų autoriams, tačiau nevengia ir pelnytos kritikos: „III-je Foto mėgėjų sąjungos parodoje aiškiai matėsi pažanga palyginus su II-ąja paroda. Tiesa, daugelis darbų, nors ir nebuvo šedevrai, bet vis dėlto vertingi darbai. Daug mažiau atsitiktinių, nesąmoningų nuotraukų. Buvo jaučiamas jau ir autorių stilius – Lauciai, Augustinas, Vasiliauskas…
Mūsų fotografai dar nemoka stebėti: nemato ryto miglų, nejaučia žydinčių, tolimų pievų kvapo, net nepastebi ilgo auksinio spindulio, vakarą nepalydi miegan, dar mūsų dangaus, mūsų gamtos alsavimas jų nejaudina. Juk mūsų kraštas nemenkesnis už gražiąją Italiją… Tiktai turime išmokti žiūrėti ir daugiau technikos darbo! Tebūnie tai uždavinys sekančiai parodai.
Rengėjams reikėjo geriau sutvarkyti katalogą: suredagavimas nevykęs ir sunku orentuotis, taip pat spauda bloga ir iliustracijos menkos. Parodos eksponatai buvo per daug sugrūsti – reikėjo rečiau išdėstyti.“
Ketvirtoji, dabar jau Fotomėgėjų draugija pervadintos Sąjungos, fotografijų paroda vyko 1937 m. vasario 21–28 d. Kaune, Žemės ūkio rūmų salėje, kur 15 autorių šįkart eksponavo 271 fotografiją. Visos fotografijos buvo 24x30 cm paklijuotos ant balto popieriaus. Pirmoji piniginė premija paskirta Vytautui Augustinui, antroji – Steponui Kolupailai, trečioji – Otto Milaševičiui; daiktines premijas pelnė Daumantas Čibas, Pranas Gaižutis ir Medardas Vasiliauskas, o Ignui Končiui už etnografines fotografijas buvo pareikštas ypatingas pagyrimas. Kataloge rašoma, kad dalis šios parodos nuotraukų dar tais pačiais metais bus išstatytos Lietuvos paviljone, Paryžiaus meno ir technikos parodoje. Steponas Kolupaila XX amžiuje rašė: „Šios parodos tikslas kiek kitoks: Paryžiaus parodos komitetas renka nuotraukas mūsų paviljonui papuošti; tam tikslui buvo skelbtas konkursas ir tos nuotraukos dabar rodomos visuomenės kritikai.
Nuotraukos šiam konkursui buvo padidintos ligi vienodo formato 24x30 cm., jos atrodo vieningai, dailiai. Bet ši sąlyga pasirodė mūsų mėgėjams per sunki: konkurse dalyvavo nedaug, palyginti, žmonių. Sunku rasti tinkamą popierių, nelengva didinti, nemaža reikia išlaidų (vienas popierio lapelis kaštuoja apie 1 lt.), o dar atrenkamos tik geresnės nuotraukos.
 |
| Balys Buračas. Lietuvaitės gėlių darželis, 1929 m. |
Nedalyvavo konkurse (ir parodoje jų nėra) ir kai kurie geresni mūsų mėgėjai. Gaila! Kiti pasirodė su 1–2 nuotraukomis, o turi daugiau ir labai vykusių.“ Kazys Laucius taip pat recenzavo šią parodą: „Nors paroda ir negausi, bet „išorinė“ jos pusė darė daug geresnį įspūdį, kaip buvusiųjų. Tiesa, nuotraukos ir dabar buvo sugrūstos viena prie kitos, tačiau visos sulipdytos ant vienodo popieriaus ir sukabintos ant juodai dažytų skydų (juos draugija šiemet įsigijo, ir dėlto tenka sveikinti). Pažymėtina taip pat, kad šįmetinis parodos katalogas daug gražesnis už ankstyvesniųjų parodų. Taip pat mažiau bematyti labai blogų nuotraukų, kokių anksčiau būdavo labai gausiai. Visa tai tenka įskaityti į parodos aktyvą. Prie jos pasyvo tenka priskirti perdaug vienodą nuotraukų formatą ir, kaip ir visuomet, „šlubuojančią“ nuotraukų techniką. Techniškai daugelis išstatytų nuotraukų blogai pagamintos“.
Penktoji sukaktuvinė ir tarptautinė fotomėgėjų paroda buvo atidaryta 1938 m. gegužės 1 d. Kaune, Karininkų ramovės salėje, kurioje be 34 užsienio autorių iš Belgijos, Čekoslovakijos, JAV, Jugoslavijos, Olandijos, Rumunijos, Šveicarijos ir Vengrijos, eksponavusių 80 darbų, dalyvavo ir 30 Lietuvos fotomėgėjų draugijos narių su 139 fotografijomis. Parodos vertinimo komisiją sudarė Kazys Laucius, Kazys Daugėla ir Antanas Giedraitis. Už geriausias fotografijas buvo paskirtos premijos ir diplomai: 21 – užsieniečiams, 19 – lietuviams. Šioje parodoje buvo pirmą kartą Lietuvoje eksponuoti aktai, kurie šokiravo kai kuriuos žiūrovus. Išleistas ir pirmą kartą giliaspaude atspausdintas katalogas. Reikia pabrėžti, kad ši tarptautinė paroda buvo labai aukšto lygio. Steponas Kolupaila, vertindamas parodą, rašė: „…Švarūs juodi skydai. Juose – nuotraukos ant balto fono po stiklu ir rėmeliuose. Ankstesnėse mūsų parodose nuotraukos buvo įvairaus formato, neįrėmintos. Į parodas priimdavo viską – be atrankos, be kritikos. Kiekviena nauja paroda buvo vis gražesnė: atsirado skydai, rėmai, formatai, pagaliau paskirta „cerberių“ komisija netinkamoms nuotraukoms eliminuoti. Nenuostabu, kad penktoji atrodė iškilmingai ir tvarkingai. Ji davė galimybę palyginti save su užsieniu, su specialistais…
Mes neatsiliekame nuo pasaulio. Motyvais ir šviesa drąsiai konkuruojame su geriausiais užsienio meistrais. Tik mus menkina bloga spaudos kokybė…
Užsienio fotografijoje į akis krinta motyvų smulkmė: pusė veido, kreiva vinis, medžio šaka, mašinos detalė. Iš didelės daugumos tokių nuotraukų nepažinsi, kur ji daryta. Tokia nuotrauka beveidė, nors kai kam patinka ir toks „menas menui“. Įsidėmėtina, kad spausdinimo kokybė buvo aktuali ir po karo įsikūrusioje Fotografijos meno draugijoje.
 |
| Antanina Laucienė. Atsisveikinimo spinduliai, 1935 m. |
1940 m. balandžio 14–28 d. Vilniuje Lietuvos fotomėgėjų draugija ir Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų sąjungos fotosekcija surengė jungtinę fotografijų parodą. Prekybos ir pramonės rūmuose atidarytoje parodoje 44 fotografai eksponavo 234 fotografijas: 32 autoriai su 184 nuotraukomis atstovavo Fotomėgėjų sąjungą, o 12 dalyvių su 50 darbų – Fotosekciją. Kataloge rašoma: „Šia pirmąja meniškos nuotraukos paroda norime parodyti Vilniaus, o ateityje ir kitų Lietuvos miestų, visuomenei, ką yra iki šiolei atsiekė Lietuvos fotomėgėjai fotografijos meno srityje. Čia matome ir naujų užmojų: daugiau portretų, mozaikos, izohelijos, rasterio nuotraukų…“. Nuotraukų atrinkimo komisijoje dirbo: Antanas Giedraitis, Kazys Laucius ir Kazys Daugėla. Kaziui Daugėlai paskirta Kultūros departamento premija. Vilniečiai, po Pirmojo pasaulinio karo matę tik vietinių, Lenkijos ar kitų kraštų fotografų darbus, labai šiltai priėmė kauniečių parodą ir reikliai ją vertino. Žinomas Vilniaus fotografas Janas Bulhakas recenzijoje Lietuviø fotografikos paroda aukštai įvertino peizažų meninį lygį bei pastebėjo, kad „paroda labai teigiamai atvaizduoja jauną lietuvių fotografinį meną.
Reikia pripažinti esant pilnai patenkinančius jos atsiekimus, atsižvelgiant į trumpą vystymosi laikotarpį. Paroda savo konservatyvumu ir peizažiniu pobūdžiu daro labai malonų bendrą įspūdį.
Neskirta joje vietos sensacingai-snobistinėms naujovėms, paniekintas pasenusis vokiečių neorealizmas (neue Sachtlichkeit), nepasiduota didmiesčių-industrinėms įtakoms, o prisilaikoma gerų senų tradicijų: žemės, su ja susijusių dalykų ir peizažų“. Būta ir daugiau recenzijų: Steponas Kolupaila Fotoparoda Vilniuje, M. N. Pirmoji foto paroda Vilniuje, M. N. Pirmosios fotoprodos Vilniuje metmenys, Piotras Sledzevskis Kauno fotografijos paroda.Dar vienas Vilniaus fotografas Edmundas Zdanovskis straipsnyje Fotoparoda Vilniuje rašė: „Džiugu, kad Vilniuje rodomi kaimynų kauniečių darbai, kurių iki šiol mes nepažinojome. Turėjome progos susipažinti su tolimų kraštų fotografais, bet ne su Lietuva… Ši paroda numalšino mūsų troškulį, smalsumą ir padarė malonų netikėtumą. Nuotraukų temų įvairumas, apšvietimas ir kompozicija visiškai prilygsta Europos fotografijai, pateikiamai almanachuose ar fotografijos periodikoje“. Parodą aplankė per pusantro tūkstančio žiūrovų. Vėliau paroda buvo eksponuota Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Kėdainiuose, Marijampolėje, Alytuje.
Peržvelgus visų penkių fotografijos parodų statistiką – autorių ir fotografijų skaičių – akivaizdu, kad kaskart mažėja ir autorių, ir į parodą priimtų fotografijų skaičius. Tai galima paaiškinti tik reiklumu: patobulėjusiu parodų rengimu, pagerėjusiais katalogais (visų parodų autorių sąrašai ir negausios iliustracijos buvo pateikiamos kataloguose), pasikeitusiomis eksponavimo sąlygomis, griežtesne atranka. Panaši situacija buvo ir pokaryje įsikūrus Lietuvos fotografijos meno draugijai: pradžioje ir fotografijų techninis lygis buvo žemokas, ir eksponavimo sąlygos prastos, ir tik retsykiais parodas lydėdavo katalogai arba bukletai.
 |
| Antanas Naruševičius. Močiutė laukia žvejų sugrįžtant iš jūros, apie 1936 m. |
Parodinė veikla palaipsniui įsibėgėjo. Sąjungos nariai pradėjo dalyvauti ne tik Lietuvos fotoparodose, bet ir užsienyje rengiamuose fotografijos konkursuose ir salonuose (Petras Babickas, Kazys Laucius, Vytautas Augustinas. Medardas Vasiliauskas ir kt.). Buvo gauti ir pirmieji tarptautiniai apdovanojimai. Svariausiais apdovanojimais reikėtų laikyti aukso medalius, pelnytus 1937 m. tarptautinėje Paryžiaus parodoje Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime. Lietuvos aidas rašė: „1937 m. Paryžiaus parodoje už Lietuvos eksponatus paskirtos 58 premijos, jas laimėjo 46 parodos dalyviai... Už fotografijas (14-oje klasėje) aukso medalį gavo: L. Foto Mėgėjų Draugija, Augustinas, Buračas, Gavėnas, Kolupaila, Milaševičius, Naruševičius, Babickas, Orentas ir Skrinskas.“
Iki Lietuvos fotomėgėjų sąjungos įkūrimo mūsų šalyje specialios fotografijos literatūros beveik nebuvo, jeigu neskatysime kelių brošiūrų: J. K. [Juozas Kaminskas – S. Ž.] Fotografas mėgėjas (1925) ir Liudo Jakavičiaus Fotografams greitojo aparato rankvedysarba receptai ir pamokynimai kaip į 10 minučių viską nufotografuoti (1926). 1933 m. pradžioje Miko Pranckūno firma Foto Press išleido vadovėlį Kaip išmokti fotografuoti, kurį pats autorius vadino pirmuoju fotovadovėliu lietuvių kalba, nors tai kelia abėjonių. Žurnalo Foto mėgėjas pirmąjame numeryje randame P. G. [Prano Gaižučio? – S. Ž.] žinutę Napgalvotas žingsnis?, kurioje rašoma: „Lietuvių kalboj seniai trūksta fotografijos vadovėlio. Šiomis dienomis p. Pranckūnas išleido knygelę „Kaip išmokti fotografuoti?“ Kaip pionierių p. Pranckūną sveikinti reikėtų. Deja, jau šiek tiek nusimanantis ras ten daugybę fotografiškų absurdų. Foto mėgėjams turi būti žinoma, kad toj knygelėj kai kuriais nurodymais naudojantis, galima padaryti didelių klaidų“.
1933 m. liepą geriausią originalų lietuvišką fotografijos vadovėlį Fotografuoti gali kiekvienas išleido Kazys Laucius (Skautų aidas, 1933, II laida – pataisyta ir papildyta – 1938). Lietuvos aido žinutėje skaitome: „Skautų Aido redakcija šiomis dienomis išleido Kazio Lauciaus gražiai parengtą veikalą „Fotografuoti gali kiekvienas“, vadovėlį norintiems išmokti fotografuoti. Veikalo pradžioje įdėta apie foto meną Lietuvos foto mėgėjų sąjungos pirmininko prof. St. Kolupailos prakalba. Išleistasis apie fotografavimą veikalas apima visą foto meną ir bus labai naudingas foto mėgėjams, turi apie 250 psl. ir per šimtą paveikslėlių“.
Vėlesniais metais pasirodė iš vokiečių kalbos Juozo Sužiedėlio išverstas bei S. Žvirgždino redaguotas ir išleistas, gerai parengtas, iliustruotas E. Fogelio (E. Vogel) Fotografijos vadovėlis (1938) bei Kazio Lauciaus sudarytas kalendorius 1939 m. Fotomėgėjo dvylika mėnesių (1938). Daugiau specialios fotografijos literatūros nespėta išleisti, nes prasidėjo sovietinė okupacija.
Iki pirmųjų lietuviškų fotovadovėlių pasirodymo, o ir vėliau, pagrindines žinias fotomėgėjai rasdavo tik periodinėje spaudoje. Lietuvos aidas, Skautų aidas, Jaunoji karta, Geležinkelininkas, Mūsų girios, Gamta, Policija, Žemėtvarka ir melioracija, Naujoji Romuva, Židinys, Bangos ir kt. daugiausia dėmesio publikuojamuose straipsniuose skirdavo fototechnikai, pranešimams apie parodas ir konkursus, trumpoms parodų recenzijoms. Tik vienas kitas autorius gilinosi į fotografijos teoriją, nevengė kritikos, rašė apie fotografijos vietą ir paskirtį bendrame lietuviškos kultūros lauke. Spaudos puslapiuose greta žodinės informacijos nuolatinę vietą užėmė dokumentinės ir meninės fotografijos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ne visi autoriai pateikdavo teisingą, išsamią informaciją, ypač technikos klausimais, arba dar blogiau pateikdavo kaip savo iš užsienio spaudos išverstus straipsnius. Kazys Laucius straipsnyje „Ar nereikėtų daugiau apdairumo?“ rašo: „Mūsų foto literatūra tokia negausi, kad kiekvienas straipsnis fotografavimo klausimais turėtų džiuginti mūsų foto megejus ir visus tuos, kuriems rūpi mūsų foto meno pažanga. Malonu konstatuoti, paskutiniuoju metu mūsų spauda vis labiau padeda suprasti fotografijos svarbą, nes vis daugiau atsiranda laikraščių, kurie pradeda dėti straipsnių techniškais fotografavimo klausimais... Visa tai, kas aukščiau minėta, yra gana džiuginantis reiškinys. Tačiau sykiu norėtųsi iškelti ir vieną pageidavimą, būtent, kad rašydami foto klausimais autoriai turėtų būti kiek apdairesni ir atsargesni“.
Prie fotografijos tobulėjimo prisidėjo ir 1936 m. pabaigoje sudaryta sutartis. „Tarp „Naujosios Romuvos“ ir Lietuvos Fotomėgėjų Sąjungos padarytas bendradarbiavimo susitarimas, pagal kurį L. Fotomėgėjų Sąjunga „N. Romuvą“ laiko savo organu ir jai teikia geriausių savo fotografijų, o „N. R.“ jas spausdina ir deda straipsnių ir žinių iš fotografijos meno srities ir iš L. F. Sąjungos gyvenimo. Be to, kas mėnuo manoma dėti „N. Romuvoje“ iliustracijoms skirtus kreidinio popieriaus puslapius. Fotomėgėjų Sąjungą atstovauja P. Babickas“. Žurnalo redaktorius Juozas Keliuotis padėjo formuoti fotografijos meno sampratą, stengėsi atskleisti to laikotarpio fotomenininkų kūrybos tendencijas.
Nemenkas tik ką įsikūrusios Lietuvos fotomėgėjų sąjungos pasiekimas buvo ir savo iliustruoto fotografijos žurnalo Foto mėgėjas leidimas. Žurnalo redaktorius Petras Babickas pirmojo numerio pratarmėje rašė: „Foto mėgėjas“ – pirmas Lietuvoj bandymas leisti foto reikalams žurnalą. Mes neskelbiame nei prenumeratos, nei veikimo programos, net nesakome, kaip dažnai žurnalas eis, – mes tik mėginame. Mėginti foto mėgėjams įprasta ir būtina. Mes vis dėlto tikime, kad mėginimas pavyks, ir Lietuvos foto mėgėjai turės savo žurnalą, kuriame galės išsitarti visais jiems rūpimais klausimais ir pasidalinti foto darbais. Tai pareis ir nuo šio Nr. pasisekimo. Jei jis bus išplatintas, galėsime drąsiai galvoti apie reguliarų „Foto mėgėją“.
Deja, išspausdinus du numerius (nr. 1 – 1933, nr. 2 – 1934), žurnalas nustojo ėjęs. Manytume, kad Lietuvos fotomėgėjų sąjunga buvo nepajėgi savo lėšomis leisti žurnalą. Žurnalą buvo mėginta atgaivinti 1991 m. Kaune (red. Jonas Kuzminas), tačiau pasirodžius pirmajam numeriui, žurnalas dėl lėšų stygiaus ir vėl bankrutavo. Tik 1995 m. Lietuvos fotomenininkų sąjunga pradėjo reguliariai leisti informacinį biuletenį Fotografas (red. Stanislovas Žvirgždas), kuris su pertraukomis, ne kartą keisdamas pavadinimą, peraugo į žurnalą Fotografija, kuris dabar išleidžiamas po du numerius per metus (iki 2013 m. išspausdinti 25 numeriai).
Į tarptautinius vandenis išplaukėme 1937 m. gegužę pasirodžiusios lietuviškos tarptautinio fotografijos ir filmų mėnraščio Galerija (redaktorius ir leidėjas Jakovas Šakovas) laidos puslapiuose. Centrinė redakcija buvo įsikūrusi Vienoje, Austrijoje, o nacionalinės laidos ėjo Anglijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Olandijoje ir Vengrijoje, nuo 1937 m. prie jų prisijungė ir Lietuva. Baigiantis pirmiesiems leidimo metams lietuviškoji žurnalo redakcija džiaugėsi: „Šiandien Lietuva, kaip ir kiti kultūringi kraštai, turi savo foto kultūrai kelti žurnalą. Daugeliui gal atrodo, kad čia netaip jau didelis daiktas. Bet, iš tikrųjų, svarbu ne tik turinčiam foto aparatą, dailių nuotraukų mėgėjui, bet ir kiekvienam mūsų krašto žmogui, kuris prisirišęs prie savo tėvynės, kuriam knieti jos vaizdus paskleisti plačiam pasauly... Praėjusiais metais lietuviškoji Galerija pirmą kartą užsieniui parodė Lietuvos foto mėgėjų nuotraukas. Lietuviškais vaizdais gėrėjosi Japonijoj ir Anglijoj, Vokietijoj ir Italijoj, Prancūzijoj ir Amerikoj... Šis žurnalas ir pataria, ir padeda, ir kuria ir skatina. Be to, dar prisideda prie Lietuvos propagandos užsieny“. Be abejonės, žurnalas paliko ryškų pėdsaką prieškario Lietuvos fotografijos istorijoje, jis praplėtė fotomėgėjų žinias, supažindino su pasauline fotografija, padėjo sukurti naujus vertinimo kriterijus, spausdino rašančių fotomėgėjų (K. Lauciaus, A. Laucienė ir kt.) straipsnius ir vertimus. Žurnalas rašė ir apie fotorinkos naujienas, skelbė Lietuvos fotokroniką, informaciją apie užsienio parodas, nagrinėjo fotografijos teoriją ir praktiką, apžvelgdavo užsienio fotožurnalus, perspausdindavo jų straipsnius. Kiekviename numeryje būdavo įdedama 16–20 fotografijų įklija ant gero kreidinio popieriaus. Vien per pirmuosius leidimo metus buvo publikuotos Antaninos Laucinės, Antano Naruševičiaus, Kazio Lauciaus, Algirdo Prapuolenio, Otto Milaševičiaus ir Vytauto Augustino meninės fotografijos. 1937 m. pasirodė aštuoni numeriai, o 1938 m. – dar du, tačiau fašistinei Vokietija aneksavus Austriją žurnalo leidimas nutrūko.
Meninės fotografijos buvo publikuojamos ne tik periodinėje spaudoje ar specialiuose, fotografijai skirtuose leidiniuose. Lietuvos fotomėgėjų sąjungos nariai leido autorines knygas, fotoalbumus. Sąjungos narių nuotraukas randame ir tada dar negausiuose teminiuose fotoalbumuose: Petras Babickas išleido dvi savo nuotraukomis iliustruotas knygas Gintaro krantas (1932, 1938) ir Marių pasakos (1933), o Jokūbas Skrinska Didieji šalčiai Lietuvoje ir Kaunas 1930 metais (abu 1930). Būtina paminėti ir atvirukus su fotografiniais Lietuvos ar Kauno vaizdais, kuriems vaizdus nufotografavo K. Laucius, A. Laucienė, A. Naruševičius, V. Augustinas, B. Buračas, G. Orentas, A. Giedraitis, A. Prapuolenis, S. Kolupaila, J. Skrinska ir kt.
Lietuvos fotomėgėjų sąjunga nuosekliai vykdė įstatuose nubrėžtus tikslus, užtat ir rezultatai per trumpą laiką buvo tokie įspūdingi. Deja, tik kiek ilgiau nei septynerius metus trukusį mėgėjiškos meninės fotografijos suklestėjimą nutraukė sovietinė okupacija. Buvo likviduotos sovietizacijos nuostatų neatitinkančios, ideologiškai kenksmingos kūrybinės organizacijos, uždaryti tariamai „buržuaziniai“ periodiniai leidiniai. 1940 m. rugpjūčio 26 d. vidaus reikalų ministras Aleksandras Gudaitis-Guzevičius savo įsakymu daugeliui metų sustabdė Lietuvos meninės fotografijos raidą. Ministro rašte konstatuojama: „Išžiūrėjęs Lietuvos Foto Mėgėjų draugijos bylą radau, kad esamomis sąlygomis tolimesnis šios organizacijos veikimas yra nesuderinamas su valstybės saugumo reikalais, todėl, pagal Draugijų įstatymo 48 str., nutariau Lietuvos Foto Mėgėjų draugiją uždaryti.“
Nors organizuota fotografų veikla prieškarį buvo trumpalaikė, tačiau jos reikšmė Lietuvos meninės fotografijos raidai – neįkainojama. Būtent – tada buvo padėti lietuvių fotografijos mokyklos pamatai, įtvirtinta meninės fotografijos sąvoka, formavosi kryptis modernizmo link. Be to, rūpintasi fotografijos sklaida užsienyje, pelnyti apdovanojimai, meninė fotografija įsitvirtino periodinių leidinių puslapiuose, pasirodė pirmieji fotografijos vadovėliai, žurnalai, katalogai, fotoalbumai ir kiti leidiniai. Per trumpą laiką buvo realizuotos beveik visos Lietuvos fotomėgėjų sąjungos įstatuose numatytos nuostatos ir veiklos kryptys.
Po Antrojo pasaulinio karo tebesitęsiant sovietinei okupacijai, stalininėms represijoms, stagnacijai, naujo fotografijos pakilimo teko ilgokai palūkėti. Tik prasidėjus „Atšilimui“, 1969 m. lapkričio 19 d. buvo leista įkurti Lietuvos fotografijos meno draugiją – net 20 metų vienintelę tokio pobūdžio organizaciją visoje SSRS (1989 reorganizuotą į Lietuvos fotomenininkų sąjungą), kuri sėkmingai pratęsė prieškario Lietuvos fotomėgėjų sąjungos veiklą, pradėjo nuolat rengti parodas, rūpintis fotografine leidyba, tvirtinti užsienio ryšius, kreipti Lietuvos fotografiją nauja vaga. Organizuota fotografų veikla Lietuvoje su pertraukomis trunka tik per 50 metų, tačiau nuveiktas milžiniškas darbas, meninė fotografija svariai įsilieja į bendrą Lietuvos kultūros lauką.