Žurnalas šeimai „Artuma“ 2013 m. vasaris
Šventasis Raštas šeimoms
O Jėzus, pasivadinęs juos pas save, tarė: „Jūs žinote, kad tautų valdovai engia tautas ir didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų to nebus. Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas. Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 25–28).
Bažnyčia daugumai šiandien tampa žodžiu, reikalingu paaiškinimo, o jam suprasti reikia ir asmeninių pastangų. Dauguma svarsto apie Bažnyčią ne tiek pagal jos esmines užduoties, priemonių, raiškos savybes, kiek pagal labai siaurą patirtį, kylančią iš asmeniško kelių sakinių kontakto su kunigu ar „nuotolinio“ dalyvavimo liturgijoje, stovint kuo toliau nuo altoriaus.
Kalbėdamasis su tėvais neretai supranti, kad jiems atvesti paauglį į Mišias sekmadieniais yra maždaug tokia pat užduotis, kaip ir nuvilioti jį pas dantų gydytoją, kai danties neskauda. Ir ne tik vaikams atrodo: o ko ten eiti, jei man ir taip viskas gerai? Ypač tai patvirtina daugybė dvasiškai tuščių išpažinčių, kuriose neiškyla nuodėmės ir kaltės, šventumo ir tobulėjimo būklės apžvalga ir tik atsispindi įstrigimas keistoje, augant metais nenykstančioje vaikystėje. Laikomės nuostatos, kad su visais turime kalbėtis kaip protingi, savo amžių net lenkiantys gudruoliai, o su Dievu pakanka tiek, kiek apie gyvenimo išbandymus ir kovas papasakotume penkiamečiam vaikui. Būtų juokinga, jei neliūdintų.
Manau, kad pirmoji kiekvieno krikščionio užduotis yra savo tikėjimu, elgsena, pažiūromis ir dvasine bendruomeniškumo patirtimi kartu su Bažnyčia užaugti iki Bažnyčios. Populiarusis „mokyti vaikus katekizmo“ šiandien turėtų reikšti praktiškesnį dalyką: mokyti ir mokytis krikščioniško bendruomeniškumo – Bažnyčios.
Kaip tik šią – bendruomeniškumo – savybę norėčiau pabrėžti, išryškindamas ją kaip būtiniausią šiuolaikiniams žmonėms. Visų pirma ji reikalinga šeimoje sėkmingesnei socializacijos pedagogikai. Daugelyje išsiskirsčiusių ar mažavaikių šeimų vaikas neturi normalios bendruomeniškos aplinkos savajai socializacijai – pasirengimui gyventi visuomenėje. Šiandien daugumos jaunų žmonių komunikacijos priemonėmis puoselėjami dvasiniai ryšiai yra tiek pat nerealūs, kiek yra virtualūs, išgalvoti, amoralūs ir jų bendravimo aplinką kuriantys pasauliai.
Bažnyčios bendruomeniškumas skatina kurti gėrio ir šventumo siekiu grįstus ryšius, brandina asmenybės gebėjimą daryti neatšaukiamus viso gyvenimo įsipareigojimus bei rengia jiems atlikti. Visuomenę kuria įstatymas, o bendruomenę – laisvi žodiniai jos narių įsipareigojimai ir gebėjimas juos vykdyti. Mes nuolat kalbame apie teisinę valstybę, bet ignoruojame asmens moralinę užduotį joje. Bandome suvienyti žmones prieš įstatymą ar įstatymui vykdyti, tačiau beveik neskiriame pastangų suvienyti jų siekti asmens brandos, šventumo, kad užtikrintume nuoseklų brendimą, pagrįstą tikrosiomis ir amžinosiomis vertybėmis bei principais.
Parapinės bendruomenės yra tasai vienybės šaltinis, pedagogikos parama, jos gali teikti ne tik „liturgines paslaugas“, kaip buvo mėgstama tvirtinti sovietinės biurokratijos popieriuose. Parapijų bendruomenės, katalikiškos organizacijos yra lyg tikroji dovana visuomenei. Jos padeda kurti bendruomeninius ryšius visuomenėje, o šeimoje atlikti esminius uždavinius visuomenės atžvilgiu: vaiką ne tik užauginti, bet ir parengti jį savarankiškam, atsakingam, doram gyvenimui, kad pasiaukojamai kurtų gėrį išvien su kitais ir pajėgtų oriai, ištvermingai pakelti sunkumus bei kančią padedamas kitų ir padėdamas kitiems.
Lieka tik pridurti, jog Bažnyčią (Šventąjį Susirinkimą) savo gyvenamuoju metu reikia kurti bei rengti dabarties ir ateities užduotims. Nesitikėkime, jog palauksime ir kunigai viską sukurs, atliks, parengs.
Nuostabi Bažnyčios žymė – kad šioje kūryboje dalyvauja viso pasaulio, daugybės tautų, skirtingų papročių žmonės. Kristus, visa kuriantis naujai, laukia iš mūsų ne atmestinio „kaip radom, taip paliksim“. Jis kviečia į savo Bažnyčią ne priebėgai, bet nuostabiai kūrybai. Ši kūryba atrodo sunki ir žavinga, bet kūrybiškų šventumo siekių vaisiai yra tokie viliojantys, jog verti visų pastangų, kad Dievo karalystė jau čia, jau dabar būtų regima krikščionių gyvenime. Apie šiandienius katalikus reikėtų sakyti ne „žiūrėkite, kur jie vaikšto“, bet geriau – „žiūrėkite, kokie vieningi, kokioje meilėje jie gyvena“.
