 |
| Fotografija: Archives of Ontario |
XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Princo Alberto nacionaliniame parke, Kanadoje, dirbo ir gyveno žymus gamtininkas Pilkoji Pelėda (Grey Owl). Tai buvo vienas pirmųjų žmonių, savo gyvenimo būdu, įtaigiais tekstais ir viešomis paskaitomis, atkreipusių pasaulio dėmesį į gamtosaugos – konkrečiai bebrų, tuomet veik išnaikintų Kanadoje – problemą.
Archibaldas Stansfeldas Belaney, toks buvo tikrasis jo vardas, gimė 1888 metais pietų Anglijoje, Hastingse. Paliktą tėvų, berniuką augino dvi griežtos, Viktorijos laikų moralės papročių besilaikiusios tetos, nuo kurių, stengdamasis išsaugoti jautrią savastį, berniukas traukdavosi į knygų pasaulį. Klajodavo po bekraštes girias kartu su indėnais, kurių sūnumi įsivaizdavo esąs.
Pilkosios pelėdos angliška kilmė paaiškėjo tik po jo mirties, ir tapo dideliu netikėtumu ne tik leidėjams ir dienraščių redaktoriams, spausdinusiems Pilkosios Pelėdos straipsnius, bet ir draugei bei ištikimai palydovei, vėliau žmonai Gertrudei Bernard (1906–1986).
1906 metais A. S. Belaney apsigyveno Kanadoje. Ten sutiko odžibvų genties merginą Angele Egwuna, kuri supažindino jį su Kanados gamta ir odžibvų papročiais. Nuo 1907 iki 1927 metų jis – traperis, turistų vadovas ir eigulys Šiaurės Ontarijuje. Pirmojo pasaulinio karo metais – Kanados ekspedicinio korpuso snaiperis.
1925 metais Pilkoji Pelėda (tuomet jis jau vadinosi šiuo vardu) sutiko kitą moterį, jau minėtą Gertrudą Bernard, kitaip Anaharėją, mohaukų genties indėnę, turėjusią lemiamos įtakos užkietėjusiam medžiotojui. Būtent ji atkreipė Pilkosios Pelėdos dėmesį į gyvūnų kančias, kurias jie patiria patekę į spąstus, ir paragino liautis medžiojus.
 |
| Pilkosios Pelėdos trobelė prie Ajawaano ežero. |
Ir pats Pilkoji Pelėda, klajodamas Kanados miškais, matė siaubingą krašto gamtos padėtį: iškirstas, išdegintas girias, išnaikintus gyvūnus ir pragmatiškus žmones, apimtus sidabro ir aukso karštligių. Gamtosaugos idėjos, tokių žmonių kaip Aldas Leopoldas (1887–1948) Jungtinėse Valstijoje dėka, dar tik skynėsi sau kelią ir buvo daugeliui žmonių nesuprantamos.
Pilkosios Pelėdos „Girių piligrimuose” (Piligrims of the Wild, 1935) yra istorija, nuo kurios viskas ir prasidėjo: spąstais jis pagavo bebrę. Vieną iš paskutiniųjų tame krašte. Su laimikiu jau plaukė namo, kai išgirdo dviejų bebriukų šauksmą. Šauksmas buvo panašus į žmonių vaikų verksmą. Kitą dieną jis grįžo atgal ir parsigabeno abu našlaičius namo. McGinis ir McGinie, tokius vardus jiedu su Anaharėja davė bebriukams, nes tie buvo „darbštūs, atkaklūs ir ūmus kaip airiai“. Per keletą metų jiedu tapo bene geriausiais bebrų pasaulio žinovais, „mažosios giminėlės“, kaip jie sakydavo, nariais.
Šlovė atėjo netikėtai. Dėl vienišumo ir pinigų trūkumo, nieko per daug nesitikėdamas, Pilkoji Pelėda nusiuntė savo apybraižas (turėdamas laisvo laiko šį bei tą rašinėdavo) apie gyvenimą laukinėje gamtoje su bebrais vienam Anglijos žurnalui. Straipsnis sukėlė didžiulį susidomėjimą, redaktorius paragino jį parašyti dar. Toliau viskas ėjosi nelyg sviestu patepta.
Gyvendamas Princo Alberto nacionaliniame parke, prie Ajawaano ežero, Pilkoji Pelėda parašė tris itin didelio populiarumo sulaukusias knygas (visos jos sovietmečiu buvo išleistos lietuviškai): jau minėtą „Girių piligrimai“, „Seidžijos bebrai“ (Sajo and the Beaver People, 1935) ir „Apleistos trobelės pasakojimai“ (Empty Cabin, 1936).
Šios knygos, paskaitos ir filmai ne tik padėjo skleisti žinias apie gamtosaugos svarbą (parko darbuotojai negalėjo atsidžiaugti turėdami tokį gyventoją), tačiau netruko išgarsinti Pilkąją Pelėdą, Anaharėją ir mažųjų draugų – bebrų koloniją, visoje šalyje. Vasarą jų aplankyti atvykdavo šimtai svečių, norėjusių savo akimis įsitikinti, ar viskas, kas parašyta knygose, yra tiesa.
Tuo tarpu paslaugus šeimininkas nepastebimai silpo. 1936 metais išsiskyręs su Anaharėja, pervargęs nuo didžiulio krūvio, vis labiau kamuojamas alkoholizmo, trobelėje jis leido paskutines savo gyvenimo dienas. Žmogus, atkreipęs visp pasaulio dėmesį į drastiško žmogaus elgesio su gamta pasekmes ir bebrus, mirė 1938 metų balandžio 13 dieną nuo plaučių uždegimo.
Jis buvo palaidotas prie to paties numylėto Ajawaano ežero. Kaip ir Anaharėja ir jų dukra Shirley.