 |
Kai susipažinau su jauno mokslininko Kristupo Saboliaus, Filosofijos fakulteto Filosofijos istorijos katedros dėstytojo, biografija ir darbais, nenustebau, kad būtent jis tapo 2012 m. Rektoriaus premijos laureatu. Trisdešimt trejų metų dėstytojas jau turi įspūdingą sąrašą straipsnių, publikuotų ne tik Lietuvos prestižiniuose mokslo žurnaluose, bet ir užsienyje, yra išleidęs monografiją „Įnirtingas miegas. Vaizduotė ir fenomenologija“ (2012 m.), stažavęsis Amerikoje, Prancūzijoje, Italijoje, skaito paskaitas studentams.
Tačiau pats K. Sabolius, sužinojęs, kad yra siūlomas šiai premijai, suglumo. „Man nešovė į galvą, kad būčiau vertas to, nesimaivydamas taip sakau. Tiesiog darai, kas tau patinka, ir negalvoji apie tokius dalykus“, – nuoširdžiai prisipažįsta Kristupas.
Jūsų pasirinktas kelias filosofijos mokslo link – netradicinis: studijavote klasikinę filologiją. Kaip Jūsų gyvenime atsirado filosofija?
Ji visada buvo mano gyvenime – nors mokykloje filosofija nebuvo dėstoma, tačiau domėjausi ja nuo mažens, dar vienuoliktoje klasėje dalyvavau filosofijos olimpiadoje. Šį domėjimąsi paveldėjau iš šeimos. O klasikinę filologiją pasirinkau sąmoningai. Turėjau tikslą išmokti graikų kalbą, nes stengiausi suprasti filosofiją iš esmės, skaityti filosofinius tekstus originalo kalba. Jau studijuodamas klasiką, pareleliai mokiausi Atviros visuomenės kolegijoje, du kartus buvau išvažiavęs į Italiją, kur irgi gilinausi į filosofines disciplinas. Beje, Milano universtitete išlaikiau egzaminą iš Platono pas garsų italų profesorių Gionvanni Reale. Galima sakyti, vienu metu studijavau du dalykus – klasikinę filologiją tiesiogiai, o filosofiją – neakivaizdžiai ir be diplomo. Mano baigiamasis darbas buvo Platono laiškų vertimas, komentaras ir įvadas. Pastaruosius du galima laikyti filosofinio pobūdžio tekstais. Gal todėl nesunkiai įsiliejau į dabartinių savo kolegų bendruomenę, nors ėjau jos link netiesiogiai, išmėgindamas kelius iš visų pusių.
Trumpai pristatykite savo monografiją.
Mano monografija „Įnirtingas miegas. Vaizduotė ir fenomenologija“ yra pirmoji filosofinė knyga Lietuvoje, išsamiai nagrinėjanti vaizduotės problemą. Veikalą rašiau savo disertacijos pagrindu, bet smarkiai nuo jos nutoldamas ir įtraukdamas naujų įžvalgų. Pasikeitė ne tik pavadinimas, bet ir santykis su tyrinėjamu objektu. Dabar remdamasis fenomenologija, kaip viena mane dominančių filosofinių krypčių, daugeliu požiūrių su ja polemizuoju ir kartu mėginu pradėti plėtoti savo įsivaizduojamybės sampratą.
Paprastai pasakius – ši knyga yra apie tai, kas tikra. Tikrovė šiandienos pasaulyje dažnai pasirodo kaip reliatyvus dalykas. Naujųjų virtualiųjų realybių, visur mus supančių simuliakrų, taip pat neuromokslo smegenų tyrimų kontekste esame priversti pakeisti žvilgsnį į mūsų prigimtį, revizuoti nuo seno priimtas stereotipines nuostatas, kurios dažnai remiasi dominuojančia ir kiek senstelėjusia racionalumo samprata. Mano akimis, vaizduotės tyrinėjimas gali pasiūlyti jeigu ir ne atsakymų, tai bent jau šiokių tokių galimybių naujai pažvelgti į žmogaus savastį, į tai, kas laikoma tikra, į realybės ir įsivaizduojamybės susipynimą, nulemiantį jo padėtį pasaulyje. Nagrinėdamas šias problemas, grįžtu prie įvairiausių jau klasikais tapusių filosofinių šaltinių ir kartu, juose atrasdamas nepastebėtų dalykų, mėginu pasiūlyti naują vaizduotės sampratą.
Kažkuria prasme Lietuvoje lengva būti novatoriumi, nes visi, darantys ką nors nauja, dažnai yra vieninteliai savo srityje. Todėl tokiu novatoriškumu niekaip negali pasigirti, galima sakyti, jis yra „šiek tiek iš bėdos“.
Kaip prasidėjo Jūsų akademinė karjera?
Kai baigiau magistrantūrą, supratau, kad dar nieko neišmokau (čia kritika ne studijoms, o sau pačiam). Atrodė, kad tik pradėjau mokytis, o čia jau reikia baigti ir būti kažkokiu specialistu. Tad kai, tęsdamas studijas doktorantūroje, pradėjau dėstyti, netrukau pastebėti, kad dėstymas irgi yra mokymosi forma, todėl ši veikla tapo mano išsigelbėjimu, nes dėstydamas aš mokausi toliau. Gal tai skamba ironiškai, bet dalies tiesos esama. Ne veltui rytiečiai sako – kiekvienas mokinys yra ir mokytojas. Dėstymas man leidžia įsisavinti naujas sritis, nuolat gilintis, ieškoti šaltinių, išlikti budriam. Man patinka mokytis. Studentai suteikia postūmį ne tik įsisavinti ar skleisti žinias, bet ir permąstyti jas, revizuoti, užduoti naujų klausimų. Paradoksas – tapau mokytoju, nes nuolat noriu mokytis pats.
Kodėl pasirinkote Vilniaus universitetą?
Lietuvoje tai vienareikšmiškai vienintelė institucija, kur galima studijuoti klasikinę filologiją, ir geriausia vieta, kurioje galima gilintis į filosofiją. Vilniaus universitete šios specialybės yra aiškios lyderės, palyginti su kitais Lietuvos universitetais. Aišku, buvo minčių apie studijas užsienyje, bet ir Lietuvoje galima daug ką nuveikti. Kadaise daug laiko praleidęs (ir vis dar leisdamas) stažuodamasis Vakaruose, išmokau priimti tarptautines įtakas ir nuolat palaikyti kontaktą su akademiniais kolegomis Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, JAV ir kitur. Šiandien turiu daug galimybių kalbėti apie savo tyrimus tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ir jau dabar matau savo darbo vaisius. Darbas neatrodo beprasmiškas, Lietuvoje jaučiuosi gana gerai.
Tai mintis apie emigraciją vejate šalin?
Kad mąstymo energija cirkuliuotų, man nebūtina emigruoti iš Lietuvos, kitaip išsprendžiau šią problemą. Kaip jau minėjau, intensyviai bendradarbiauju su užsienio mokslo centrais, su italais, ispanais, amerikiečiais, prancūzais. Tai man leidžia išlikti tarptautiniame kontekste neišvažiuojant iš Lietuvos. Kartais iš Lietuvos dirbti net patogiau – nereikia įsitvirtinti kitos šalies mokslininkų bendruomenėje, kuri turi savas tradicijas ir niekas per daug nesidžiaugia konkurencija. Gyvendamas ir dirbdamas Lietuvoje, galiu tiesiogiai bendrauti su ryškiausiais pasaulio profesoriais. Tai man labai tinka.
Jūsų gyvenime ir veikloje nemažą dalį užima kūryba (įkūrėte alternatyvų kultūros žurnalą „Pravda“ ir buvote jo vyriausiasis redaktorius, esate kelių pjesių autorius, vertėjas, romano „Bloga knyga“ autorius, sukūrėte kino scenarijų filmui „Lošėjas“ (premjera numatoma 2013 m. rudenį), kuriate laidas, bendradarbiaujate su O. Koršunovo teatru). Ką Jums reiškia kūryba, kodėl be jos negalite?
Dėstymą suprantu ne vien kaip grynai akademinį darbą. Man gana lengvai sekasi rašyti mokslinius straipsnius ir knygas, nes tai irgi suprantu kaip tam tikrą kūrybą. Galima sakyti, kad man tiesiog patinka rašyti. Rašau daug ir nuolatos – tai nuolatinė mano būsena. Net ir savo tyrinėjimo objektą – vaizduotės temą, kuri tiesiogiai susijusi su įvairiais kūrybingumo aspektais – atradau ieškodamas individualaus kūrėjo kelio filosofijoje. Tad pirmiausia mėginu būti kūrėju, man kūryba yra pirminis impulsas, o filosofijoje atrandu jėgų kurti. Štai kodėl galėčiau teigti, kad filosofija yra viena iš kūrybos formų, iš kurios tarsi iš pradinio šaltinio išteka kitos mano veiklos sritys. Tapau kūrėju, nes pamačiau, kad filosofija irgi yra tam tikra kūrybos rūšis.
Ir vis dėlto Jūs – labiau filosofas ar kūrėjas?
Vienareikšmiškai sunku atsakyti į šį klausimą. Formaliai žiūrint, filosofija yra mano pagrindinis darbas – šiuo metu VU dėstau filosofijos įvadą, estetiką, o filosofijos magistrantams dėstysiu labai specifinį kursą iš savo tyrinėjimų „Šiuolaikinės vaizduotės teorijos“. Tai bus šių metų naujovė.
Kas labiausiai Jus, kaip kūrėją, jaudina, kokias problemas keliate savo kūryboje?
Naujausias mano darbas – scenarijus, kurį vaidybiniam kino filmui „Lošėjas“ parašėme kartu su režisieriumi Ignu Jonynu. Tai kūrinys, kuriame keliami moralinės dviprasmybės ir kontroversijos klausimai. Ši tema man atrodo labai aktuali Lietuvoje.
Nagrinėjame žmogaus pasirinkimo situaciją. Nuo sovietinių laikų, o gal net nuo dar seniau, lietuvis buvo išmokytas prisiderinti prie įvairiausių sistemų. Todėl nuolat sakome, kad esame itin gajūs, lankstūs, išradingi. Tačiau šiandien ir vėl iš valdžios institucijų girdime siūlymus žmogui adaptuotis, prisitaikyti. Kai Europa protestuoja, lietuviai yra seniausiai įveikę krizę, nors mūsų gyvenimo sąlygos, švelniai tariant, gal net kokius penkis kartus prastesnės už streikuojančių ispanų, graikų.
Bet ar viskas čia taip paprasta? Ar šitaip gyvendami neslepiame užgniaužtų neigiamų jausmų ir ketinimų? Mūsų filmas kaip tik ir kalba apie tokius žmones, apie greitosios pagalbos gydytojus, kurie turi gelbėti žmones, bet, patekę į morališkai kontroversišką situaciją, „prisitaiko“ prie jos, t. y. ją išsprendžia labai makabriškai. Šitaip mes tyrinėjame tą ribos klausimą – kada galima peržengti tam tikras taisykles, o kada privalu jų laikytis? Ką daryti, kai paklusti tam tikroms normoms yra nebeįmanoma, jeigu nori išgyventi? Tai labai aktualu šiandienos dviprasmybių pasaulyje. Nesame tikri, kur baigiasi moralė, prasideda teisė, ir atvirkščiai. Žmogaus pasirinkimo ir jo orumo, etinės laikysenos klausimas skamba kaip niekad aktualiai. Mes jį mėginame iškelti iš kiek netikėtos pusės.
Esate jaunas dėstytojas, mokslininkas. Kaip dabar Jums atrodo tas dar neseniai paties tyrinėtas studijų pasaulis, kokie Jūsų studentai, kodėl jie renkasi filosofijos studijas, koks to jauno mokslininko, filosofo, gyvenimas?
Susiduriu su įvairiais studentais. Vieni labai įkvepiantys, ambicingi, darbštūs, aiškiai žinantys, ko nori, imlūs, kalbantys įvairiausiom kalbom, norintys gauti kiek įmanoma daugiau, reikalauja iš dėstytojo žinių. Tai labai smagu. Tačiau yra ir nuviliančių. Kad ir ką tu jiems pasakotum, ant ausų stovėtum ir bandytum įkvėpti, niekas jiems neįdomu. Galbūt visais laikais taip buvo – neturiu patirties. Kita vertus, manau, kad žmogus šiek tiek keičiasi iš esmės, ypač kalbant apie naujų technologijų įtaką, kuri labai pastebima. Jauni žmonės šiais laikais turi prastesnę atmintį – internetas, TV ir kompiuteriniai žaidimai žudo ją. Tačiau turiu pripažinti, kad dabar kur kas daugiau savivokos, sąmoningumo, kur einama, nei buvo mano kartoje.
Man neįdomu būti vadinamuoju „kirviu“. Dėstymą suprantu kaip bendravimą, tad apmaudu, kai ne visada pavyksta taip, kaip norėtųsi. Būna liūdna, kai matai, jog kas nors nori kuo greičiau praslysti, gauti tą minimalų pažymį. Tačiau apskritai sakyčiau, kad situacija yra normali. Jei dėstytojas įdeda savo širdies ir energijos – atsiras studentų, kurie tai pastebės ir įvertins. Šis gyvas interesas yra svarbiausias rodiklis. Tikiuosi, kad su dabartine karta randu bendrą kalbą ir ryšį, nors visada gali būti geriau.
Dėstymas reikalauja daug pastangų ruošiantis paskaitoms, ypač jei keli sau ambicingus tikslus. Kiekvienais metais bandau iš dalies atnaujinti savo kursus. Kad ir ką daryčiau, mėginu ieškoti aktualios medžiagos savo paskaitoms. Kaip mokslininkas, turiu daug laiko skirti rašymui, teorinių darbų analizei, mano darbo stalas apkrautas šimtais knygų ir aš nuolat privalau ieškoti naujų tekstų. Kartais vykstu į užsienį nusipirkti mokslinės literatūros, nes neturiu kantrybės laukti, kol ji pasieks mūsų bibliotekas. Taigi didžiąją savo pajamų dalį išleidžiu kelionėms ir knygoms. Tuomet daug laiko užima jų analizė, paskui rašymas. Tai taip ir sukiesi – kaip garsioji voverė rate.
Ši visuomenė labiau vartotojiška, bet žmonės renkasi filosofijos studijas. Ką tos studijos suteikia?
Filosofijos studijos suteikia labai daug. Jas baigęs, gali pasirinkti įvairiausias specialybes – tarkime, būti politiku, konsultantu, analitiku, marketingo ar viešųjų ryšių specialistu, t. y. žmogumi, kuris yra išlavinęs skvarbų žvilgsnį. Pridėjęs šiek tiek papildomų žinių, nesunkiai gali tapti labai aukštos kvalifikacijos kitos srities specialistu.
Apskritai filosofija yra tam tikra mąstymo ir požiūrio mokykla. Tokių dalykų neišmokoma kitur. Aš gyvenime dirbau įvairiausius darbus – susidūriau su leidyba, su reklama, su meno ir kultūros industrija, su renginių organizavimu, su viešaisiais ryšiais ir t. t. Nė vienoje iš šių sričių filosofija man nepakenkė. Ji suteikia tai, ko neduoda daugelis kitų disciplinų. Be to, bioetika, dirbtinio apvaisinimo klausimas, neuromokslas reikalauja tam tikros ekspertizės, išmanymo, filosofinio žvilgsnio. Sričių, kur būtinas filosofijos išmanymas, yra begalė. Klausimas – kaip žmogus sugeba tai daryti? Kita vertus, net ir filosofijoje įmanoma akademinė karjera.
Manau, kad šiandienos visuomenėje per mažai filosofijos, per mažai ji taikoma ir per mažai filosofijos specialistai reiškia savo nuomonę ir įžvalgas. Jie pernelyg nedrąsūs, užsidarę savo bendruomenėje – tai yra Lietuvos filosofų problema. Štai Italijoje, Vokietijoje ar Prancūzijoje filosofo komentarą rasime prie kiekvienos aštresnės temos. Ir Lietuvoje kasdien keliami klausimai, kuriais galėtų pasisakyti filosofai – tarkime, abortų, dirbtinio apvaisinimo, teisinio nihilizmo problemos. Nors poreikis yra, stinga tiek pačių filosofų, tiek mūsų bejėgiškos ir degradavusios žiniasklaidos iniciatyvos. Pastaroji tarsi nepasitiki filosofais. Vyrauja nuomonė, kad jie tik komplikuoja reikalus, o ne padeda atsakyti į klausimus.
Sausio 13-osios, Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios kontekste galime prisiminti, kad ta filosofų karta, kuri atvedė Lietuvą į laisvę, ne tik puikiai suvokė jos vertę, bet ir sugebėjo apie ją priminti tautai. Mano akimis, tai vienas svarbiausių filosofo vaidmenų – nuolatinis mąstymas apie laisvę. Jokia kita mokslo disciplina tuo neužsiima, neskiria tam daugiau dėmesio. O filosofai visada atsidurs ten, kur kalbama apie laisvę, tai – jų tiesioginė ir svarbiausia misija. Todėl ir kai valstybei buvo iškilęs šitas iššūkis – filosofus matėme pirmose gretose. Paskui ši tema nuslinko į antrą planą. Dabar laisvės klausimas ir vėl aktualus. Pančių esama visokių – virtualių ir nepastebimų, ekonominių ir socialinių, mentalinių ir moralinių. Jų refleksijos bei revizijos darbą filosofai ir gali padėti atlikti – tikiu, kad tai jų išskirtinė prerogatyva, nesvarbu, kokį konkretų postą užimtų. Tai antraeilis dalykas.
Ar filosofija kinta šiame nuolat kintančiame pasaulyje?
Filosofija iki šiol nedavė nė vieno vienareikšmiško atsakymo į kokią nors iškeltą problemą. Tačiau, nors iki galo nieko neišspręsdama, ji suteikia daugybę instrumentų analizuoti aktualius šiandienos klausimus. Ir tai labai gerai, nes kaip tik galutinis atsakymas dažnai ir tampa problema. Kai jo nesieki, randi daug geresnių atsakymų. Nes dėl įvairių priežasčių, kai privalai apsiriboti vienintele atsakymo versija, dingsta jautrumas daugiaprasmiškiems ir kintantiems procesams.
Filosofijos kaitą lemia daug kas – pradedant pačios filosofijos savirefleksija, tuo, kaip filosofai vertina išspręstas problemas, tuo, kaip jie jas sprendžia, baigiant pačiais šiuolaikinio pasaulio iššūkiais – globalizacija, virtualizacija, sekuliarizacija ir t. t. Todėl atsiranda naujos filosofijos šakos – tarkime, minėtoji bioetika ar medijų filosofija, reaguojanti į naujųjų technologijų įsigalėjimą. Šitaip filosofija atsižvelgia į viską, kas vyksta pasaulyje.
Esminis filosofijos pokytis įvyko XX a., kai išsišakojo dvi tarpusavyje labai mažai bendraujančios kryptys – anglosaksiška analitinė ir kontinentinė. Kartu su šiuo išsišakojimu bei vadinamąja postmodernizmo epocha prasidėjo tolesnis šakojimasis. Galima sakyti, kad ir šiandien filosofija smulkėja, kaip koks augalas leidžia daugiau smulkesnių šakelių ir lapelių. Tačiau, skirtingai nei kai kurie kiti, šiame procese nematau nieko dramatiška. Šita gigantomaniškų siekių prarastis, atsisakymas aptarti viską, nesugebėjimas pasiūlyti vienintelio modelio (kuris tuoj pat sugriūna – tarsi milžinas molinėmis kojomis) filosofiją paverčia daug mobilesne, lankstesne, o kartu ne mažiau įdomia. Jos taikymas susilieja su daugybe kitų disciplinų. Man asmeniškai labai įdomus filosofijos atgimimas šiuolaikiniame mene, nes, mano manymu, tarkime, konceptualusis menas yra tam tikra filosofijos forma.
Todėl filosofijos susilpnėjimas gali tapti tam tikra jos sustiprėjimo forma. Ir aš tikrai labai optimistiškai žvelgiu į jos ateitį.
Parengė Liana BINKAUSKIENĖ
Jurgos Vilpišauskaitės nuotr.
