Jos rankos – pilnos daiktų. Vienoje rankoje – medžio spalvos lazda su purpurine rankenėle, kitoje – persirpusių trešnių spalvos rankinė. Griežta, stačiakampės formos, su dviem mažomis kišenėlėmis priekyje, primenanti diplomatišką lagaminą, rankinė laisvai juda moters žingsnių ritmu.
Aš ją matau ateinančią. Ji juokiasi. Skardžiai. Garsiai. Sunku nuspręsti, su kuo ir kodėl. Pagalvoju, šiandien dar nemačiau tokio laimingo žmogaus.
Ant artimiausio suoliuko ji pasideda rankinę, tada atsisėda pati. Rankinę persikelia ant kelių ir iš priekinės kišenėlės traukia lapelius. Vieną po kito. Greitai jos rankose atsiranda šūsnis lapelių, tokių pat pageltusių, kaip ir jos oda. Ant vieno iš jų matyti juodos raidės: „Dantų rentgenografija“. Rankinę ir vėl pasideda šalia. Dabar ji pradeda žaisti. Sužvarbusiu nykščiu ir smiliumi ima erzinamai trinti lapelius. Lapeliai čeža nuo jos išsausėjusių rankų. Staiga šviesos spindulio pagautas sublizga jos žiedas. Sidabrinis, su dangaus mėlynumo akute. Moderni moteris, pagalvoju.
Sunku nustatyti jos amžių, nematyti kaklo. Juk sakoma, kaklo oda — moters amžiaus išdavikė. Jos rainas ir pūkuotas megztinis atrodo toks šiltas ir minkštas, su plačiomis rankovėmis ir aukšta apykakle, paslėpdamas kaklą prideda moteriai dešimt metų jaunystės.
Dabar ji vėl pasideda rankinę ant kelių. Iš kišenėlės išsitraukia veidrodėlį. Kelia prie veido. Ji šypsosi sau pati. Apžiūrinėja dantis. Dešinėje pusėje sublizga auksinis. Moteris į jį žiūri ilgiausiai. Likę dantukai atrodo maži ir smulkūs, tačiau nepaprastai šviesūs ir lygūs. Suabejoju, ar tikri.
Iš savo rankinės, kuri kuo toliau, tuo labiau nenatūralioje Antakalnio poliklinikos koridorių šviesoje atrodo išmaudyta trešnių arba granatų sultyse, išsitraukia lūpdažį. Sodri spanguolių spalva akimirksniu atgaivina jos lūpas. Stebiu, kaip ji lėtai ir kruopščiai beria spanguoles ant lūpų iš dešinės į kairę. Visų pirma nudažo apatinę, vėliau viršutinę lūpą.
Jos padažytos lūpas dar labiau išryškina kitus veido bruožus. Žalios akys. Katiniškos. Beprotiškai dera prie jos raino megztinio. Moteris – katė, bet vėliau pagalvoju, kad netinka jai šis apibūdinimas. Per daug harmonijos joje. Nosytė jos maža, lengvai riesta ir šiek tiek paraudusi nuo šalčio. Plaukai dažyti. Supinti į kasą ir susukti į kuodą, tačiau spalva atrodo netolygi. Koridoriaus šviesoje jos plaukai atrodo kaip netvarkingas margumynas. Primena nukritusius rudeninius lapus. O ji išties žavinga.
Pasidažiusi lūpas ji pasideda veidrodėlį atgal į rankinę. Išlindęs gydytojas ją pasikviečia į kabinetą. Ji atsikelia ir eina. Prieš uždarydama duris spėja plačiai nusišypsoti man. Ant jos mažų ir spindinčių dantukų liko lūpdažio žymės. Ryškios, raudonos. Nusišypsau ir aš.